Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus suradę mokslininkai – ties skurdo riba

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro mokslininkai teigia, kad prieš du dešimtmečius prestižiniu laikytas jų darbas dabar nevertinamas. Kartais net valstybės garbę ginančių istorijos daktarų uždarbis prilygsta kiemsargio, vos perkopia minimalų atlyginimą. Jauni mokslininkai, prisidėję prie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų radimo, dėl mažų atlyginimų palieka centrą ir renkasi skambučių centro ar barmeno darbą.

Laisvės kovų sąjūdžio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų suradimas ir tapatybės patvirtinimas sujaudino ne tik visuomenę. Ilgus metus Vanago užkasimo vietos ieškoję Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai šią dieną vadina nepaprasta. Paieškos ypač pasistūmėjo prie jų prisidėjus jaunam istorikui Dariui Indrišioniui. Deja, po dvejų metų darbo minėtame tyrimo centre, jis dėl mažo atlyginimo, mokslinį darbą nusprendė palikti. Įsidarbino Bendrajame pagalbos centre, kur atlyginimas keliais šimtais eurų didesnis. Pasak D. Indrišionio, iš mokslinio darbo išgyventi sunku.

„Aš gaudavau su 30 proc. priedu, ir to priedo niekas už gražias akis neduoda. Realybėje tai reikšdavo, kad aš savo pagrindinį atlyginimą, tuos 325 eurus, atidirbdavau nuo trečiadienio iki sekmadienio Genocido aukų muziejuje, dirbdamas gidu, o pirmadieniais, antradieniais aš dar papildomai eidavau į archyvus ir atidirbinėdavau priedą, kad tiesiog už priedą gaučiau pinigus. Tokia žavi susiklostė situacija, kad porą metų be poilsio dienų dirbdavau“, – sakė istorikas.

D. Indrišionis norėtų grįžti dirbti mokslinį darbą, jei atlyginimai būtų didesni bent 200 eurų. Jo buvusi kolegė Ina Ėmužienė, būsima doktorantė, Genocido centre dirba šešerius mestus.

„Mūsų programa yra partizanų žmonių nuostoliai. Tai – aukos partizaninio karo civilių, kurie žuvo. Mes kiekvieną atskirą atvejį tiriam. Dabar aš dirbu pusė dienos, kadangi ir studijuoju, kad viską suspėčiau. Mano alga yra 240 eurų į rankas“, – pasakojo Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė I. Ėmužienė.

Centro istorikas Gintautas Miknevičius gauna 430 eurų algą, o išgyvena tik todėl, kad šiek tiek daugiau uždirba jo žmona.

„Politiškai jautri institucija, įvairios tematikos – ir žydų tema, ir partizaninis judėjimas, informacinis karas su Rusija, kai reikia kvalifikuotos informacijos įvairia istorine tematika, žinių, išvadų, analizės. Ne visi su daktaro laipsniu ir dirba čionai, nes iš tikrųjų reikia gyventi. Ir tada svarsto, kad reikia ieškotis kito darbo“, – kalbėjo centro istorikė Kristina Burinskaitė, uždirbanti iki 600 eurų.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė neslepia, kad jauni specialistai dėl mažų atlyginimų centre neužsilaiko. Istorikai priversti rinktis, pavyzdžiui, barmeno darbą, kur atlyginimas didesnis.

„Ir po du aukštuosius baigę, ir dirba daugiau kaip 10 metų, tai jų mažai atsiplėšęs atlyginimas nuo minimumo, ypač, kai jis dabar bus pakeltas. Vienas dalykas – žmogiškasis orumas yra pažemintas, nes šeimos nariai sako tėveliui, kodėl tu dirbi tokioj vietoj, kad mes negalim pragyventi. Ten ką nors jaunimui nesugeba nupirkti, ten kompiuterio geresnio ar panašiai. Kita vertus, mes nuvertinam patį mokslą, jeigu kiemsargio atlyginimas yra prilyginamas mokslo tyrinėtojui“, – sakė Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Genocido centre dirbęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas teigia, kad prieš 20 metų dirbti šioje institucijoje buvo prestižas, atlyginimai buvo perkopę vidutinį. Dabar – 1,5 karto mažesni, nei vidutinis atlyginimas.

„Kadangi institucija yra prie Seimo, tai nėra priskirta nei prie mokslinių, nei prie kultūrinių, nei biblioteka, nei muziejus, nei grynai mokslinė įstaiga, ji pakibusi ore. Jeigu atskirai nepriimamas sprendimas didinti atlyginimus, tie atlyginimai nesikeičia“, – kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. Anušauskas.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad problema žinoma.

„Yra labai aiški net ne prošvaistė, bet tai turbūt ir proveržis, galima sakyti, kad nuo 2019 m. yra numatyta pakelti atlyginimus 16 proc. kaip tik šiems žmonėms“, – žadėjo V. Pranckietis.

Mokslininkai jau du kartus kreipėsi į valstybės vadovus ir atsakingus Seimo komitetus dėl tokios padėties, teigdami, kad centre dirbantys istorikai tampa labai reikalingi tik tuomet, kai reikia ginti valstybės garbę, tačiau jų eiliniai gyvenimo šiokiadieniai, vegetuojant ant skurdo ribos, niekam nerūpi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"