Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

#Lietuvybėskodas. Lietuva išliks tik mąstydama žaliai

 
2018 04 13 10:00
Remigijus Lapinskas / 
Remigijus Lapinskas /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kokia Lietuva bus 2090 metų kovo 11-ąją? Ar šiandieniniai kūdikiai 83-ejų sulauks klestinčioje valstybėje, ar susišnekės tarpusavyje, ar turės kuo kvėpuoti? Verslininkas, VšĮ „Žaliosios politikos institutas“ vadovas Remigijus Lapinskas visokias apokaliptines mintis veja šalin. Jo nuomone, tokią tolimą ateitį nuspėti sunku, bet svarbiausia į ją žvelgti optimistiškai, nes antraip negalėtume nei kurti, nei susitelkti, nei generuoti prasmingų idėjų. Svarbu ir žinios, gebėjimai – kai mokame gilias žinias panaudoti, atsiranda „sėkmės kokteilis“.

– Ar mes patys žinome, ko siekiame? Kokios valstybės norime?

Negebėjimas žengti ryžtingo žingsnio ir priimti strateginių sprendimų keliems dešimtmečiams skandina vis naujose problemose ir leidžia dominuoti interesams, klaipyti valstybės laivą iš kairės į dešinę, o kartais ir apsukti atbulai.

– Negaliu žiūrėti į priekį nematydamas to, ką turime dabar. Dabartis yra nulemta mūsų šalies gamtinių sąlygų. Daug keliauju po pasaulį, matau kitų šalių teigiamų ir neigiamų pavyzdžių, todėl galiu pasakyti, kad mes, lietuviai, esame laimingi žmonės. Gyvename nuostabiame krašte, geriame švarų vandenį, kurio turime kiekvieną dieną, turime miškų, žalių pievų, įvairiausių laukinių gyvūnų, nesame kamuojami sudėtingų gamtinių kataklizmų – žemės drebėjimų, uraganų, nuo kurių žmonės kenčia kai kuriose šalyse, viską atstato ir kuria kaskart iš naujo. Tai mūsų pranašumas, nors į ateitį žiūrime jau matydami neginčytinų klimato sukeltų padarinių. Klimatą keičia pirmiausia pats žmogus, be atodairos iš žemės gelmių siurbdamas iškastinį kurą, teršdamas aplinką, skleisdamas anglies dvideginį ir taip kaitindamas atmosferą.

Jungdamas ganėtinai palankią Lietuvos padėtį su ateities vizija, kurioje neišvengiamai bus kaitos, manyčiau, turėtume būti protingi, išmintingi, žinoti apie šiuos gamtinius procesus, juos stebėti ir stengtis kiek įmanoma suvaldyti. Tai būtų pernelyg ambicinga, bet reikia mokėti veikti darnoje su savo aplinka ir gamta, kad nepalankūs procesai būtų kuo mažesni ir kad galėtume prie jų prisitaikyti.

Žvelgdamas iš tarptautinio konteksto, kuris man yra žinomas, savo Tėvynę, kai ji švęs Nepriklausomybės atkūrimo 100-metį, matyčiau kaip valstybę, kurios išmintinga tauta, įvaldžiusi tam tikras technologijas ir naujoves, gyvens darnoje su gamta ir sugebės kurti bei spręsti tam tikras problemas.

– Dabartis iš tiesų atrodo neblogai. Bet ar iš tikrųjų išmintingai žvelgiame į ateitį? Peršasi mintis apie strategijas, kurių lyg ir yra, tačiau dešimtmečiams brėžiamos strategijos radikaliai keičiamos vos ne kasmet, ir neretai vis į priešingas puses.

– Tai ne tik Lietuvos problema. Politinis ciklas veikia daugelio valstybių gyvenimą. Ryškus pavyzdys yra JAV, kur naujasis prezidentas atsisakė šalies įsipareigojimų, prisiimtų pagal Paryžiaus klimato kaitos susitarimą. Juk ši valstybė daro didžiulę įtaką klimato kaitai. Tai ryškus pavyzdys, kaip net tokios stiprios valstybės su tvirtomis demokratinėmis tradicijomis kartais drastiškai keičia kursą. Turėtume galvoti ir susitarti dėl pamatinių dalykų, kurie nulemtų mūsų valstybės ateitį. Mano siūlymas Lietuvai būtų mąstyti vertinant išeities pozicijas. Mūsų valstybė tikrai turi palankią gamtinę padėtį, palankias sąlygas suderinti valstybės ekonominius interesus, piliečių, individų interesus darnoje su aplinka.

Remigijus Lapinskas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Remigijus Lapinskas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pabrėžiu gamtą, nes šiandien iššūkiai yra susiję su klimato kaita, neribotu vartojimu ir grubiu teršimu. Tai iš tikrųjų svarbu ir mūsų egzistavimui, ir civilizacijos egzistavimui. Minėtą Paryžiaus klimato kaitos susitarimą pasirašė visos pasaulio valstybės. Tai rodo, kad ši problema yra labai svarbi ir kad pasaulis supranta būtinybę susitarti.

– Ar visada į darną kreipia dėmesį programas ir strategijas kuriančios valdžios institucijos? Antai ūkinės veiklos miškuose 2011–2015 metais plane buvo numatyta per šį laikotarpį miškų ūkio dalį bendrajame vidaus produkte (BVP) padidinti 10 proc., o ji 19 proc. sumažėjo, nors šalies miškingumas per šį laikotarpį 8 proc. padidėjo. Ar tai nerodo politikų nesusikalbėjimo su mokslu ir verslu?

– Miškų ir susijusios pramonės indėlis į ekonomiką iš tikrųjų neabejotinai didelis, nes miškai užima apie trečdalį Lietuvos teritorijos. Kita vertus, kai kalbame apie valdžios požiūrį į gamtą priimant sprendimus, turime suvokti, kad veikia labai daug interesų. Yra pasaulyje valdžių, sugebančių tuos interesus suderinti ir paskelbti vizijas, kurių reikalauja klimato kaita. Kai kurios šalys skelbia, kad atsisakys iškastinio kuro iki 2040 ar 2050 metų. Valstybės viena po kitos skelbia savo bioekonomikos planus ir strategijas, kuriose aiškiai atsakoma į ateities vizijos klausimus: švari ekonomika, kurioje vyraus mokslo išradimų įdiegimas. Tai ir yra žaliosios ekonomikos vizija, kurią piešiu ir kuri, manau, yra neišvengiama bet kurios modernios valstybės ateitis.

O Lietuvoje tūpčiojama. Nacionalinė energetikos strategija kelinti metai nepriimta, vis svarstoma. Kelios jau buvo, bet nė viena nenurodė galutinio prasmingo ir reikalingo tikslo.

Moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuva yra tarp ES valstybių, galinčių turėti didžiausią atsinaujinančios energetikos dalį, kuri ne tik tenkintų visus šalies poreikius, bet ir eksportui liktų. Kalbu ir apie šilumos, elektros energiją, transporto degalus. Negebėjimas žengti ryžtingo žingsnio ir priimti strateginių sprendimų keliems dešimtmečiams skandina vis naujose problemose ir leidžia dominuoti interesams, klaipyti valstybės laivą iš kairės į dešinę, o kartais ir apsukti atbulai. Manau, tai yra didžiulė problema. Gebėjimas išsikelti prasmingą tikslą keliems dešimtmečiams leistų stabilizuoti padėtį valstybėje. Tai padėtų ir verslui suvokti, kad reikia prisitaikyti prie strateginių tikslų, modernizuoti gamybą ir kitas veiklas.

Miškas jokiu būdu nėra vien ekonominė kategorija. Natūralu, kad Lietuvai reikalinga didesnė diskusija apie tai, juolab kad turime problemų valdant ir valstybinius, ir privačius miškus. Antai saugomos teritorijos Lietuvoje, pasirodo, nėra saugomos, jose įmanomi ir plyni kirtimai, ir medienos išvežimai, ir teritorijos sudarkymai. Kita vertus, visuomenė irgi nepakankamai supranta ir piktinasi per daug intensyviais, jos nuomone, kirtimais ūkinės paskirties miškuose, kurie iš tikrųjų turėtų būti skirti pramonės poreikiams.

Čia ir reikia pasiekti tam tikrų susitarimų, pirmiausia visuomenei paaiškinti, kur, kodėl ir ką saugome ir kur, kodėl kertame. Su tuo teks susitaikyti: mums reikia ir reikės baldų, kitų medienos gaminių, kuro elektros jėgainėms. Tai principiniai klausimai, į kuriuos reikia rasti atsakymus, o jų turi ieškoti ir visuomenė, ir pramonė, ir mokslas, ir įvairios interesų grupės, ir, žinoma, politikai.

– Kokia yra „Žaliosios politikos instituto“ veikla, paskirtis ir prasmė?

– Tai tikra idėjų kalvė, organizacija, kurios tikslas yra atlikti tyrimus ir perimti pasaulinę atsakingo vartojimo, atliekų tvarkymo, išteklių naudojimo, klimato kaitos mažinimo ir susijusių klausimų sprendimų patirtį. Ir, be abejo, tą gerą patirtį nešti į Lietuvą, šviesti ir tautą, ir sprendimų priėmėjus. Suprantame, kad be veiksmų ekonomikoje negalėsime spręsti problemų, apie kurias šnekame. Todėl ne neigdami, o pabrėždami ekonomikos ir verslo svarbą, pažymime poreikį darnos su savimi, visuomene ir gamta.

– Esate Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas. Kaip Lietuva atrodo tarp kitų šios organizacijos narių?

– Pasaulį stebina ir žavi Lietuvos sugebėjimas per pastaruosius 15 metų visiškai pakeisti padėtį centralizuotame šilumos ūkyje. Dar 2004 metais 95 proc. šilumos buvo gaminama iš iškastinio kuro, o dabar 70 proc. – iš biokuro. Santykinai nedidelis ES lėšų panaudojimas šiam tikslui buvo pats geriausias Europos struktūrinių lėšų investavimo būdas. Tam išleidome apie šimtą milijonų eurų ES struktūrinės paramos ir apie 150 mln. eurų Lietuvos lėšų. Šiandien Lietuva kasmet taupo tą investuotą sumą, kurią išleistų brangiam atsivežamam iškastiniam kurui, o tarša dėl to nuo 2003 metų sumažėjo apie 60 procentų. Tai unikalus Lietuvos pavyzdys visam pasauliui. Be abejo, turime prestižinę lazerių, biotechnologijų pramonę, tačiau biokuras gali būti statomas į tą pačią gretą.

Neabejoju, kad pasaulis eis atsinaujinančios energetikos link, kad šios technologijos tobulės ir padės išlaikyti gyvenimo kokybę neteršiant gamtos.

– Ar galime įsivaizduoti, kad 2090 metais tokie žodžiai kaip nafta, gamtinės dujos, mazutas, atominė energetika Lietuvoje bus archaizmai?

– Esu tikras, kad taip ilgai laukti nereikės. Manau, jau apie 2050-uosius visas pasaulis bus atsisakęs iškastinių energijos išteklių vien dėl to, kad to reikalauja mūsų klimato pokyčiai. Priešingu atveju rizikuojame prarasti didžiules teritorijas. Išnyks ištisos salų valstybės, žmonija neteks didžiulių pakrančių miestų, didelių problemų turės Nyderlandai, kurių jau dabar teritorijos yra žemiau jūros lygio.

Baltija jau irgi grūmoja užlieti ir Palangą. O mūsų Nemuno žemupys yra tos teritorijos, kurios tai pirmos pajaus. Todėl ir neabejoju, kad pasaulis eis atsinaujinančios energetikos link, kad šios technologijos tobulės ir padės išlaikyti gyvenimo kokybę neteršiant gamtos.

– Galbūt per mažai valstybė skatina alternatyvios energetikos plėtrą, šiandien netgi kai kuriais atvejais brangesnės?

– Norėčiau paneigti mitą, kad įprasta energetika yra pigesnė už alternatyvią. Šiandien nėra pigesnių energijos gamybos būdų už atsinaujinančių išteklių naudojimą. Ir vėjo, ir saulės energetikos savikaina per pastaruosius keletą metų sumažėjo kartais. Biokuro dedamoji šilumos kilovatvalandėje tesiekia vieną centą. Vėjo ir saulės energetikos įrenginių kainos irgi krinta drastiškai. Branduolinėje ir dujų energetikoje kapitalo poreikis yra nepalyginti didesnis, todėl tokioms jėgainėms pagaminti pigesnės elektros ir šilumos jau nepavyks.

Kitaip yra dėl biodujų. Energijos gamyba iš jų iš tikrųjų yra brangesnė negu iš gamtinių dujų, bet tai susiję su ekologija, nes biodujas galima gaminti iš degraduojančių atliekų, kurios dabar teršia gamtą, skleidžia kvapus. Žaliasis mąstymas ir problemų sprendimo būdas yra ta ateitis, už kurią agituojame. Siūlome visada pradėti sprendimų ieškoti nuo šio principinio klausimo.

Dar 2009 metais, svarstant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, siūlėme nustatyti, kad visi gyvulininkystės ir susiję kompleksai privalėtų turėti savus atliekų perdirbimo į biodujas įrenginius ir kad šios pramonės šakos galėtų pasinaudoti ES struktūrine parama. Turime aiškiai suvokti, kad parama skirta problemai restruktūrizuoti ir paversti nauda. Tai nėra pinigai, skirti pravalgyti, iššvaistyti arba neprotingai investuoti. Deja, tokių sėkmės istorijų kaip biokuras turime mažai, o lėšų iššvaistyta daug.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"