Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#AUGULIETUVOJE

Metų mokytojas sėkmę matuoja laimės hormonais

 
2018 05 12 12:00
Pedagogas Simonas Šabanovas sakė nežinąs, ar jis yra mokytojas iš pašaukimo.
Pedagogas Simonas Šabanovas sakė nežinąs, ar jis yra mokytojas iš pašaukimo. Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Simono Šabanovo, vieno iš šešių neseniai Metų mokytojo titulą pelniusių šalies pedagogų, darbo stažas – septyneri metai. Tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos geografijos mokytojo metodininko dosjė – išties spalvinga. Jis neslepia: suktis tarp įvairiausios veiklos jį skatina žinių alkis.

– Koks jausmas apėmė, kai sužinojote, kad tapote Metų mokytoju?

– Aišku, malonu gauti įvertinimą, tačiau reikia dirbti ir eiti pirmyn. Niekada negalima sustoti. Tikiuosi, kad ateityje bus dar daugiau pasiekimų.

Jeigu gaminasi vitaminas C, jeigu išsiskiria laimės hormonai, kai dirbi pedagoginį ir mokslo darbą, tada, matyt, esi savo vietoje.

– Ar save galėtumėte pavadinti mokytoju iš pašaukimo?

– Iš kur man žinoti? Niekada neatsakysiu į tokį klausimą. Manau, jis – retorinis. Kartais pagalvoji, jog esi radęs tinkamiausią vietą gyvenime, o po dvidešimties metų paaiškėja, kad yra kitaip. Gyvenimas – kaitus. Gal nereikės nė penkerių metų, ir jau užsiimsiu kuo nors kitu.

Pasitaiko visokių dienų

– Koks, jūsų nuomone, yra mokytojas iš pašaukimo?

– Jeigu gaminasi vitaminas C, jeigu išsiskiria laimės hormonai, kai dirbi pedagoginį ir mokslo darbą, tada, matyt, esi savo vietoje. Žinoma, visokių dienų pasitaiko, tačiau jei kasdien eisi į mokyklą liūdnas, susiraukęs, nei tau bus malonu, nei mokiniai norės tokį mokytoją matyti.

– Savo emocijų nesinešate į klasę?

– Esame žmonės, esame emocingi, būna, kad emocijų ir atsineši. Bet niekada nemanai, kad tas įvykęs liūdnas dalykas turi ką nors nulemti. Negali nusivilti, privalai judėti pirmyn.

– Ar prisimenate tą akimirką, kai supratote, jog būsite mokytoju?

– Nesu vien mokytojas. Kai mokiausi mokykloje, man patiko mokslas ir žinojau, kad dirbsiu šioje srityje. Taip ir atsitiko: dirbu Vilniaus universitete ir LSMU gimnazijoje, turiu mokslų daktaro laipsnį. Tai parašau vadovėlį, tai kokį nors straipsnį ir ramiai gyvenu.

– Ir tai vadinate ramybe?

– Taip, nors kitiems tai gal keistai atrodo. (Juokiasi.)

– Ar sunku save dalyti tarp įvairių veiklų?

– Jos visos – darbas mokykloje, universitete, straipsnių ir vadovėlių rašymas, kelionės – tarpusavyje yra susijusios. Mes esame įdomūs tada, kai ką nors pasiimame iš universiteto ir atsinešame į mokyklą, iš mokyklos ką nors nusinešame į universitetą, o iš universiteto – į kelionę. Jeigu viską atskirsime ir statysime sienas, nieko gero nebus. Nieko gero, jei nustosime jautę žinių alkį.

– Galbūt tai ir yra jūsų sėkmės paslaptis?

– Visko gali būti. Viena sėkmės paslapčių – tikrai.

Geografijos mokytojas Simonas Šabanovas neturi mylimiausios klasės, jos visos savaip įdomios ir mielos.Vilmos Kasperavičienės nuotrauka
Geografijos mokytojas Simonas Šabanovas neturi mylimiausios klasės, jos visos savaip įdomios ir mielos.Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Pastūmėti gali bet kas

– Kodėl pasirinkote geografiją?

– Kad net nežinau. Gal todėl, kad mokykloje (Simonas yra baigęs Kauno Maironio gimnaziją – aut.) turėjau puikią geografijos mokytoją Danutę Piličiauskienę. Žinoma, negali sakyti, kad viską lėmė vien mokytoja, nes taip niekada nebūna. Pasirinkimas susidėjo iš įvairių gabaliukų. Pastūmėti gali šeima, tėvai, draugai, o kartais – pats užsispiri.

– Ar jauną žmogų šias laikais reikia šiek tiek nukreipti?

– Kartais gali šiek tiek pakonsultuoti. Tačiau jei vaikas turi aiškią kryptį, jeigu jis taip nusprendė, neturiu jokios teisės ką nors keisti, sakyti, kad tu neteisus.

– Net jei matote, kad vaikas – ne savo kelyje?

– Kartais geriau viską patirti savo kailiu ir suprasti, kad kažką reikia keisti.

– Su kuo įdomiau dirbti: su mokiniais ar studentais?

– Tai visiškai skirtinga specifika. Tačiau tiek dirbdamas su studentais, tiek su moksleiviais sužinai ką nors nauja, o jie iš tavęs taip pat šį tą pasiima.

– Kaip gimsta netradicinės idėjos mokinių pamokoms?

– Prisitempiau visokiausių metodų iš savo studijų laikų, iš užsienio ir pats sugalvoju. Kartais ir vaikai spusteli – norime ko nors naujo arba to, ką jau esame darę. Pavyzdžiui, dabar atsiskaitymui viena klasė pareikalavo „šlovės minutės“.

Geografijos mokytojas Simonas po pasaulį ir Lietuvą keliauja vienas ir su moksleiviais .Asmeninio archyvo nuotrauka
Geografijos mokytojas Simonas po pasaulį ir Lietuvą keliauja vienas ir su moksleiviais .Asmeninio archyvo nuotrauka

Pagrindinės taisyklės turi galioti

– Kokiai pamokai teikiate prioritetą – klasėje ar išvykoje?

– Reikia visko. Mes, mokytojai, negalime sustoti ir dirbti vienodai. Tačiau jei vien keliausime, ko nors neišmoksime, ką nors praleisime. Jei sėdėsime vien gimnazijoje, daug ko nepamatysime, neplėsime vaikų akiračio. Turime rinktis skirtingus būdus ir vesti kuo įvairesnes pamokas, tačiau pagrindinės taisyklės privalo galioti.

– Ar tai, kad dirbate prestižinėje gimnazijoje, suteikia daugiau galimybių keliauti, originaliai vesti pamokas?

– Be jokios abejonės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, gimnazijos bendruomenės suteikia gerokai daugiau galimybių. Tai ne tik kelionės, bet ir moksliniai tyrimai.

– Ar daug reikia ruoštis pamokai, norint sudominti mokinius?

– Ruošiuosi kiekvieną kartą. Mokytojo darbas yra žiaurus. Kaskart reikia ieškoti, kuo sudominti. Jei pasakysi, kas buvo prieš penkerius metus, sėkmės nesitikėk. Jiems įdomu, kas buvo vakar. Gali pateikti pavyzdį kad ir iš krepšinio rungtynių, esmė – jos turi būti vakarykštės.

Simonas įsitikinęs: jei vaikas žino aiškią kryptį, mokytojas neturi jokios teisės ką nors keisti.
Simonas įsitikinęs: jei vaikas žino aiškią kryptį, mokytojas neturi jokios teisės ką nors keisti.

Kiekviena karta – lyg dėlionė

– Dirbate aštunti metai. Ar galite palyginti, kaip keičiasi mokiniai?

– Šiuo klausimu turiu labai specifinę nuomonę. Manau, kad daugelio mintis yra tokia: ankstesnė karta buvo geresnė už dabartinę. Iš tiesų taip nėra, mes visi buvome tokie patys. Esu įsitikinęs: reikia nuomonių įvairovės, skirtingų požiūrių, skirtingų dalykų. Kiekviena karta – savotiška dėlionė, tačiau ar ji išskirtinė? Ne, nes visi yra moksleiviai.

– Ar dažnai tenka nusileisti iki mokinių lygio, imtis žaidimo elemento?

– Žinoma, kad tenka. Mokiniams turi būti įdomu, jie turi išmokti, pasiekti rezultatą.

– Ar turite savo mylimiausią klasę?

– Tikrai ne, visos klasės savaip įdomios. Kartais pedagogai sako: „Oi, šitie triukšmauja.“ Mano supratimu, tai – išskirtiniai vaikai. O išskirtiniams žmonėms yra labai gerai pasaulyje. Jei visi gyvens pagal taisykles, niekada niekur nieko nepasakys, ko nereikia, tvyros visiška ramybė, – ar bus įdomu gyventi? Žinoma, kad ne.

– Jei atsitiktų taip, kad reikėtų atsisakyti mokytojo darbo, ar būtų sunku?

– Gal universitete priglaustų. (Juokiasi.) Esu kraštotvarkos magistras, išmanau teritorijų planavimą, man tai buvo įdomu, galėčiau grįžti.

– Esate kuklus, jei sakote „priglaustų“?

– Tikiuosi, jog turiu gebėjimų, kompetencijos, kad galėčiau ir ten dirbti. Manau, kad mano darbu darbdaviai nenusivilia.

– Mėgstate keliauti?

– Visko būna. Kartais kertu Lietuvą, kartais išvažiuoju ir už Lietuvos.

– Įsimintiniausia jūsų gyvenimo kelionė?

– Visos jos įsimintinos. Negaliu išskirti nė vienos: nuo Argentinos iki JAV, nuo JAV iki Islandijos. Net pastaroji, kai lankiausi Skuode, Telšiuose, man įsiminė.

FONE

Dr. Simonas Šabanovas, geografijos mokytojas metodininkas, yra suformavęs unikalią jaunųjų mokslininkų ugdymo sistemą, mokinius skatina atlikti įvairius tyrimus – nuo socialinių reiškinių iki gamtos. Studijavo Islandijoje, Ispanijoje, Suomijoje. Jis yra ir geografijos vadovėlių, mokslinių straipsnių autorius, inovatyvių mokymo priemonių rengėjas, interaktyvioje internetinėje sistemoje eduka.klase.lt sukūręs geografijos klausimynus, iš anglų kalbos išvertęs edukacinių knygų vaikams. Jo vedamos geografijos ir kitų dalykų pamokos vyksta ne tik gimnazijoje, bet ir Kruonio HE ar Molėtų observatorijoje. Su mokiniais keliauja ne vien po Lietuvą, bet ir į JAV Tenesio valstiją, Argentiną ir Urugvajų. Jo mokiniai įsivertina mobiliosiomis programomis, ugdymo procese kūrybingai pritaikomos išmaniosios GIS, GPS programos, „Arcgis Online“ sistema, interaktyvieji žemėlapiai, 3D erdvės technologijos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#AUGULIETUVOJE
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"