Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
#AUGULIETUVOJE

Makaronų suvilioti

 
2018 06 30 12:00
Ignotas ir Rimantė Adomavičiai bene vieninteliai turi visą parą veikiančią parduotuvę, kurioje nėra pardavėjų.
Ignotas ir Rimantė Adomavičiai bene vieninteliai turi visą parą veikiančią parduotuvę, kurioje nėra pardavėjų. Asmeninio albumo nuotraukos

Ar teko lankytis parduotuvėje, kurios durys atviros visą parą, o viduje nėra pardavėjų: išsirenki pageidaujamą produktą, tiesiog įmeti į čia pat įrengtą dėžutę reikiamą pinigų sumą ir važiuoji namo? Ko gero, vienintelė tokia parduotuvė Lietuvoje įkurta apie 20 km nuo Vilniaus, prie Avižienių, ūkininko ir verslininko Ignoto Adomavičiaus ir jo žmonos Rimantės makaronų fabrikėlyje „Bravo Pasta“.

Pašto dėžutė pinigams už šviežius makaronus ir raviolius (itališkus virtinukus) Ignoto ir Rimantės parduotuvėje atsirado tik pernai. Iki tol čia stovėjo tiesiog dubuo, į kurį užsukę pirkėjai įdėdavo pinigus už pasirinktas prekes. Jeigu reikia, iš ten pasiimdavo ir grąžos. „Nebuvo nė vieno nesąžiningo žmogaus – nesusimokėjusio ar pasisavinusio viešai gulinčius pinigus, – tikino Rimantė, administruojanti savo šeimos verslą. – Dėžutę pinigams įrengėme tik todėl, kad pernai savaitei vykome į mugę Vokietijoje ir svarstėme, kaip sutvarkyti parduotuvėlę, kad ji netaptų masalu prašalaičiams, kartais slankiojantiems apylinkėse.“

Rimantės ir Ignoto Adomavičių kelias į sėkmingą verslą buvo toks pats vingiuotas, kaip jų gaminamų „fusilli“ makaronų rūšis.

Nuo trombono – į banką

Fabrikėlio „Bravo Pasta“ pagal itališką technologiją pagamintų šviežių kietųjų kviečių makaronų ir raviolių su įvairiais įdarais galima nusipirkti ir dviejų didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų parduotuvėse. Kelias į sėkmingą Adomavičių verslą buvo toks pats vingiuotas, kaip viena jų gaminama makaronų rūšis – fusilli – daugelio mėgstami spirale besisukantys makaronai, puikiai sugeriantys gardų padažą.

„Esu baigęs Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos trombono klasę. Ir dabar turiu namie šį instrumentą, kartais groju, – linksmai nusiteikęs prisipažino sėkmingą verslą plėtojantis Ignotas. – Kūryba yra mano gyvenimo pagrindas. Maisto gamyba – taip pat kūryba. O meno mokykla puikiai išmokė dirbti: keliesi pusę šešių ryto, važiuoji į pamokas, ten groji tris valandas. Norėdamas ką nors pasiekti muzikuodamas, turi tikrai daug dirbti. Gyvenau su tėvais Antakalnyje, tad į mokyklą važiuodavau dviračiu. Mano senelis labai mėgo ir mokėjo gaminti valgyti, jis keldavosi anksti rytą ir darydavo man pusryčius: virtinukų, sumuštinių ar savo firminių bulvinukų, kurie Italijoje vadinami gnocchi. Jo ruošti virtinukai buvo labai panašūs į itališkus raviolius, dabar pats tokius gaminu mūsų fabrikėlyje.“

Baigęs menų mokyklą Ignotas muzikinės karjeros toliau nesiekė – įstojo į Vilniaus universiteto Tarptautinę verslo mokyklą (VU TVM), mat nuo vaikystės jį domino akcijų biržos, finansų valdymas, bankininkystė. Pašnekovas prisiminė, jog vaikystėje jo tėvų kaimynystėje gyveno garbaus amžiaus sulaukusi buvusi operos solistė, kurios vyras buvo bankininkas. Užsukęs į svečius jaunasis muzikantas itin žavėjosi ant pagyvenusio bankininko rašomojo stalo stovinčia senovine pieštukine. „Tokios būdamas vaikas labai norėjau ir aš“, – juokėsi prisiminęs Ignotas.

Mokėsi JAV, patirties sėmėsi Londone

Studijuodamas VU TVM Ignas kiekvieną vasarą trims mėnesiams vykdavo mokytis į Ameriką. Baigęs studijas su bičiuliu išskrido į Londoną semtis patirties, kurios stokojo Lietuvoje. Tada jau buvo įkūręs sostinėje vieną pirmųjų kavinių „Kavos namai“, čia buvo prekiaujama kava išsinešti. „Londone dirbau baristu, barmenu, restoranuose, baruose. Pamačiau viską iš vidaus, įsitikinau, kaip tai veikia“, – teigė pašnekovas. Pusantrų metų Londone jis vadina labai smagiais, tačiau santykiai su būsima žmona Rimante per atstumą netenkino abiejų. Vieną vasarą Rimantė praleido Didžiojoje Britanijoje, kai Ignotas dirbo kurortiniame mieste Braitone, bet likti čia ilgiau nė vienas neketino.

Grįžęs į Lietuvą Ignotas nutarė padirbėti pagal specialybę, tad įsidarbino viename didžiųjų šalies bankų asmeniniu finansų konsultantu. Darbas banke, jo teigimu, ankstyvoje jaunystėje atrodęs svajonių išsipildymo viršūne, pasirodė menkai kūrybingas. Nedžiugino nei kitados išsvajota „bankininko pieštukinė“, nei odinis diplomatas, nei kasdien vilkimas kostiumas. Be to, 2009 metais šalį užklupo ekonomikos krizė, tad teko apsispręsti – ar tenkintis menkesnėmis pareigomis banke, ar gavus išeitinę kompensaciją imtis nuosavo verslo. Pasirinko antrąjį variantą.

Viščiukai, grūdai, makaronai

„Iš banko išėjau gegužės mėnesį, prieš akis buvo vasara, tad išvažiavau pas mamą į kaimo sodybą, kurią buvome įsigiję, kai dirbau Londone. Mama paprašė atvežti viščiukų, juos ketino auginti sodyboje. Nupirkome jų per daug, tad dalį su sese, kuriai tada buvo treji, nuvežėme parduoti į turgų. Pamačiau, kad taip galima neblogai uždirbti, tad su Rimante įsigijome dar daugiau viščiukų ir parduodavome juos žmonėms. Per mėnesį taip gerai įsisukome, kad pradėjome prekiauti ne tik viščiukais, bet ir ančiukais, kalakučiukais, siūlėme pašarus jiems“, – sėkmingą bandymą ūkininkauti prisiminė I. Adomavičius.

Kiek vėliau drauge su Rimante pradėjo auginti ūkyje avižas, gaminti iš jų dribsnius ir jais prekiauti. Šalia Avižienių, kur dabar yra jų makaronų ir raviolių fabrikėlis „Bravo Pasta“, Ignoto tėtis turėjo kalvę. Šias patalpas sūnus nusipirko, įsirengė ir suprato, kad reikia imtis ko nors naujo. Investavęs dalį savo lėšų, gavo Europos Sąjungos paramą, už kurią įsigijo modernią makaronų gamybos liniją.

„Mums visada patiko Italija ir šios šalies virtuvė. O ir mintis buvo, kad reikia pradėti ką nors gaminti, ne vien perparduoti. Tuo metu Lietuvoje išvis niekas nesiūlė šviežių makaronų, galima buvo nusipirkti tik džiovintų. Todėl mudu pradėjome juos gaminti“, – prisiminė Rimantė. Jos teigimu, teko nemažai aiškinti žmonėms, kas yra švieži makaronai, kodėl jie taip mėgstami ir vertinami pasaulyje, pasistengti sugriauti sovietmečiu susiformavusią nuostatą, kad jie vartojami tik kaip garnyras, o ne visavertis, skanus patiekalas.

Bandant ir klystant

Sutuoktiniai pripažino, kad prieš penkerius metus pradėję gaminti šviežius makaronus gana ilgai ėjo bandymų ir klaidų keliu, kol išgrynino galutinę jų gamybos receptūrą. Kietųjų kviečių miltus „Bravo Pasta“ įsiveža iš Pietų Italijos, vietiniai ūkininkai tinkamų makaronų gamybai miltų nesugeba pagaminti. Iš vietinių žaliavų gaminamas tik raviolių įdaras – vištienos, kalakutienos, varškės, baravykų, špinatų, avienos ir jautienos.

„Vieną dieną mes tiesiog pametėme parduotuvės raktą, ir nuo to laiko ji atvira visą parą.“

Rimantė pasakojo, kad savitarnos parduotuvę jiedu nutarė atidaryti vos tik pradėję gaminti makaronus. „Iš pradžių buvo labai daug broko. Tada dar auginome apie 120 vištų, bet ir jos nesugebėdavo sulesti tiek, kiek tekdavo išmesti prekinės išvaizdos neturinčių makaronų. Buvo labai apmaudu mesti gerą produktą, kuris tik atrodė ne visai gražiai, tad nutarėme atidaryti išparduotuvę, kad žmonės už savikainą galėtų jų nusipirkti. Tada parduotuvė buvo atidaryta nuo 8 ryto iki 5 vakaro, stovėjo dubuo, į kurį pirkėjai mesdavo pinigus, pasiimdavo grąžą“, – prisiminė Rimantė. Jos teigimu, žmonės atvažiuodavo tiesiog pasižiūrėti, negi iš tiesų parduotuvėje tvyro toks pasitikėjimas, kad pirkėjas pats išsirenka prekę, o pinigus padeda į dubenį. „O vieną dieną mes tiesiog pametėme parduotuvės raktą, ir nuo to laiko ji atvira visą parą, – juokėsi Rimantė. – Žmonės užsuka ir naktį, tarkime, grįždami iš Joninių kokią penktą ryto užsuka nusipirkti greitai paruošiamų pusryčių.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#AUGULIETUVOJE
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"