Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#ATEITIESLYDERIAI

Vytenė Sorokaitė: tikiu jaunąja karta, todėl prieš akis iškyla tolerantiškos visuomenės vizija

 
Vytenė Sorokaitė./
Vytenė Sorokaitė./ Asmeninio albumo nuotrauka

2016 m. laimėjau atrankos į nacionalinę Lietuvos moksleivių debatų komandą konkursą ir atstovavau Lietuvai pasaulio moksleivių debatų čempionate Štutgarte (Vokietija), Nacionalinėje debatų akademijoje laimėjau dvi 1-ąsias vietas (asmeninė ir komandinė kategorijos), konkurse „National Debate Championship 2015–2016 Eliminations“ – 3-iąją vietą, tapau geriausia turnyro kalbėtoja. 

2015 m. Nacionalinės debatų akademijos konkurse su komanda laimėjome 1-ąją vietą, debatų turnyre „SSE Riga 2015“ Latvijoje laimėjau 3-iąją vietą (moksleivių kategorija), laimėjau atrankos į nacionalinę Lietuvos moksleivių debatų komandą konkursą ir teisę atstovauti šaliai pasaulio moksleivių debatų čempionate Singapūre (prizinės vietos nelaimėjome), 2014 m. naujokų debatų turnyre „Jablonskis Invitational 2014“ su komanda laimėjome 1-ąją vietą

Gimiau 1998 m. balandžio 13 d. Kaune. Mano mama – sveikatos priežiūros specialistė, tačiau turi įgijusi ir sociologijos bakalauro laipsnį. Ji labai įvairiapusiška, nuolat kuo nors domisi, mokosi, daug skaito. Jos plačios pažiūros leidžia mums rasti bendrų temų diskusijoms. Tėtis – labai pozityvus, azartiškas žmogus, išmokęs mane nebijoti rizikuoti, nesureikšminti mažų nesėkmių ir praradimų kelyje į didelį tikslą. Tėtis pagal išsilavinimą yra inžinierius, tačiau ekonominiu sunkmečiu emigravo į užsienį ir save atrado kaip dažytoją-apdailininką. Būtent šis faktas, kad tėtis ilgą laiką būna svetur, suformavo manyje norą įrodyti sau ir kitiems, jog ir Lietuvoje galima dirbti, užsidirbti ir realizuoti savo svajones. Mano brolis šiuo metu studijuoja, tai jo paskutiniai metai Kauno technologijos universiteto ekonomikos ir rinkodaros studijose. Jis gali pasidžiaugti puikiais savo pasiekimais geriausioje Lietuvos studentų savivaldoje Kauno technologijos universitete, joje jis užėmė laisvalaikio ir renginių koordinatoriaus poziciją. Brolis turi daug skirtingų veiklų, visada yra įvykių sūkuryje ir niekada nenustygsta vietoje. Jis man tapo sektinu pavyzdžiu – parodė, kad šalia mokslo labai svarbi visuomeniška veikla, kad svarbu ne tik imti, bet ir duoti, palikti pėdsaką ir asmeninį indėlį savo gimnazijoje.

2014 m. buvau mokyklos prezidente, o šiais metais padedu mokyklos parlamentui įgyvendinti tam tikras veiklas, idėjas. Esu viena mokyklos debatų klubo trenerių. Man labiausiai patinkančios disciplinos yra matematika ir istorija. Šie mokslai labai įdomūs, reikia daug žinių ir loginio mąstymo. Bet turbūt labiausiai man jie patinka dėl nuostabių mokytojų, kurios veda pamokas. Jos nuostabiai įtraukia į pamoką, visada paaiškina ir stengiasi tau padėti. Labai gerai su jomis sutariu ir neleidžiu sau praleisti jų pamokų. Pagrindinė mano veikla po pamokų – debatai: priklausau gimnazijos debatų klubui, esu nacionalinės Lietuvos debatų komandos narė, dalyvauju Lietuvos debatų centro inicijuojamuose projektuose ir turnyruose. Atėjusi mokytis į J. Jablonskio gimnaziją, jau žinojau, kad jie turi debatų klubą, nes apie jį man papasakojo draugė, kuri ten mokėsi. Ji ir pastūmėjo mane išbandyti šią veiklą. Gerokai padirbėjusi pastebėjau, kad man tai visai neblogai sekasi, ir toliau treniravausi su komandos, mokytojos ir draugų postūmiais siekti vis daugiau.

Nesu viena tų moksleivių, kurie daug laiko praleidžia prie vadovėlių. Dažniausiai mokausi vėlai vakare ir ne ilgiau nei valandą. Niekada neturėjau problemų su mokslais, mano vidurkis visada būna ne mažesnis nei 9. Niekada nemaniau ir nemanysiu, kad kalimas yra geras būdas daug pasiekti. Svarbiausia – logika ir įdėmus mokytojo klausymasis per pamoką. Daugiau laiko praleidžiu ruošdamasi debatams: reikia perskaityti daugybę straipsnių lietuvių ar anglų kalbomis, surinkti kuo įvairesnės informacijos nagrinėjama tema, ją susisteminti, parašyti tezes. Tai užima ištisas valandas ar net bemieges naktis prie kompiuterio. Esu vadinamasis paskutinės minutės žmogus, turbūt tai labiausiai mane ir paskatina atlikti darbus laiku. Kai nėra kur trauktis, sugebu greitai susikaupti ir pasitelkti visą savo protą. Jeigu reikia, man padeda draugai, artimieji ar tėvai.

Savo laisvalaikį leidžiu mokydamasi dirbti nuotraukų redagavimo programomis „Photoshop“ ir „Iilustrator“. Be abejo, kai lieka laisvo laiko, mėgstu žiūrėti filmus, apsilankyti įvairiuose kultūriniuose renginiuose. Iš sporto šakų labai mėgstu stalo tenisą, tai yra bendra mano ir draugų veikla. Dažnai lavinu savo biliardo įgūdžius, mane labai domina šio žaidimo technikos subtilybės. Taip pat dalyvauju įvairiuose projektuose, konferencijose.

2014–2015 m. buvo mano pasiekimų viršūnė. Tapau mokyklos prezidente ir taip gavau galimybę atstovauti mokinių interesams, patekau į nacionalinę Lietuvos debatų komandą ir atstovavau jai pasaulio debatų čempionate. Taip pat džiaugiuosi po atrankos patekusi į simuliacijos „Lietuvos Jungtinių Tautų modelis“ delegaciją, su kuria 2015 m. gruodį dalyvavau prestižinėje Čikagos tarptautinėje Jungtinių Tautų konferencijoje (JAV) ir išbandžiau jėgas Jungtinių Tautų Organizacijos specialiuosiuose komitetuose, kur buvo nagrinėjamos aktualiausios tarptautinės pasaulio problemos, taip pat sprendžiamos krizių simuliacijos. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad su draugėmis iš gimnazijos įkūrėme savo laikinų tatuiruočių kompaniją, kuri sulaukė nemažai dėmesio ir populiarumo tarp jaunimo. Manau, tai vieni didžiausių pasiekimų mano biografijoje, tačiau tikiuosi, kad tai tik pradžia.

Iš visų konkursų labiausiai man įsiminė pasaulinis debatų čempionatas Singapūre. Tai buvo pirmas toks didelis renginys mano gyvenime. Susirinko pačios stipriausios komandos, geriausi kalbėtojai, jaučiau didžiulę garbę ir atsakomybę. Jaudulys buvo didžiulis. Vis tik anglų kalba man nėra gimtoji ir reikia ne tik suprasti, ką kalba oponentas, bet ir greitai reaguoti, paruošti atsakomąją kalbą. Taigi iššūkis didžiulis. Turėjau nuostabią galimybę išbandyti savo jėgas, įgyti darbo komandoje įgūdžių, pagilinti savo anglų kalbos žinias, retorinius gebėjimus, patirti daug įvairių emocijų ir įdomiai praleisti laisvalaikį. Susipažinau su daug įdomių žmonių iš labai skirtingų šalių ir dar dabar su kai kuriais palaikau ryšį.

Vadovaujuosi principu, kad gyvenimas yra nuolatiniai pasirinkimai. Turi tai, ką pats pasirenki. Nėra nei vienos situacijos be pasirinkimo ir tik nuo mūsų priklauso, kaip gyvename, kaip jaučiamės. Geriau manyti, kad stiklinė yra puspilnė, nei kad yra pustuštė. Smagu mokėti džiaugtis tuo, ką turi. O didžiausia vertybė man yra šeima. Be šeimos, be jos palaikymo mes kaip medžiai be šaknų. Esu nepakanti neteisybei, melui ir prisitaikėliškumui. Man šeimos ir visų gyvenimiškų vertybių skiepytoja ir autoritetas yra mama. Tikiuosi ateityje tapti tokiu pačiu nuostabiu, mylinčiu ir rūpestingu žmogumi kaip ji. Ji iš tiesų yra autoritetas moterims, siekiančioms būti nepriklausomoms, savarankiškoms. Mama mane visada skatino siekti daugiau, nei vien gerai mokytis, domėtis, kas vyksta aplinkui, matyti plačiau ir giliau, ugdė pasitikėjimą savimi, visada palaikė. O jei kalbėtume apie visuomeninę veiklą, tai neturiu žmogaus, į kurį lygiuočiausi ar sekčiau jo pavyzdžiu. Nebent mane įkvepia visos veiklios, drąsios, daug pasiekusios moterys. Aš pati kuriu save, savo gyvenimo kelią ir jo kryptį. Manau, taip įdomiau, ir dauguma žmonių turėtų taip daryti, nes visi mes esame skirtingi, negalime savęs tapatinti su kitomis asmenybėmis.

Labai ilgai svarsčiau, ką norėčiau studijuoti. Dauguma mano bendraamžių jau senokai žino, kur save mato. Ir po ilgų dvejonių nusprendžiau, kad mane labiausiai traukia multimedijų inžinerija. Tai sunki, bet labai perspektyvi profesija. Ją pasirinkau todėl, kad galiu ilgai ir nuobodžiai sėdėti prie kompiuterio spręsdama techninius klausimus, taip pat savarankiškai išmokau dirbti programa „Photoshop“ ir jau dabar užsiiminėju reklama socialiniuose tinkluose. Man įdomi reklamos sritis, bendravimas su žmonėmis, tinklalapių, programų kūrimas ir viskas, kas su tuo susiję. Manau, kad ši sritis man suteiks galimybę ne dirbti, tačiau mėgautis savo daroma veikla it hobiu.

Ką galėčiau patarti bendraamžiams? Skambės banaliai, bet pirmiausia reikia žinoti, ko nori, užsibrėžti tikslą, nesvarbu, ar jis tą dieną atrodo realistiškas, ar ne, nes tikrai viskas yra įmanoma. Reikia įsiteigti tik pozityvias mintis, nekreipti dėmesio į aplinkinių nuomonę, nes visada bus tokių, kurie jus kritikuos, visi juk mąstome skirtingai. Kita taisyklė – neeikvokite laiko veltui. Žinau, kad draugai ar nieko neveikimas atrodys patraukliau, tačiau kas pasieks daugiau: tas, kuris nieko neveikė, ar tas, kuris savo laiką paskyrė tobulintis? Ir paskutinė taisyklė – niekada neužmikite ant laurų. Labai dažnai ko nors pasiekę žmonės yra linkę nustoti tobulėti, tačiau prisiminkite, kad tokiu atveju niekada nepasieksite Olimpo, taip ir liksite pusiaukelėje. Tikslas reikalauja daug bemiegių naktų ir begalinio darbo.

Lietuvoje mane liūdina žmonių abejingumas silpnesniam, ne tokiam kaip visi, susirūpinę, pavargę ar pikti veidai gatvėse, didžiulė jaunų žmonių emigracija, nematymas perspektyvų dirbti, kurti šeimą čia, Lietuvoje. Nerimą kelia ir švietimo sistema. Džiugina, kad dar yra entuziastų, kurie tiki šviesia Lietuvos ateitimi, kuria čia verslą ar garsina mūsų šalį. Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Man kyla labai daug prieštaringų minčių, tačiau turbūt reiktų žiūrėti iš pozityvios pusės. Tikiuosi, kad kiekvieną dieną mūsų šalis sparčiai vystysis, o tai leis suteikti vis geresnes sąlygas jauniems žmonėms įsitvirtinti, vyresniems suteiks galimybę ne tik susimokėti mokesčius, bet ir nugyventi spalvingą gyvenimą, o senjorai turės galimybę savo likusią gyvenimo dalį gyventi oriai, be didesnių vargų. Tikiu jaunąja karta, todėl prieš akis iškyla tolerantiškos, patriotiškos ir darnios visuomenės vizija.

* * *

Mama Vilma Sorokienė

Anksti pastebėjau, kad Vytenė turi lyderio savybių. Ji mokėdavo pritraukti kitus vaikus, juos suburti, įtikinti imtis kokios nors veiklos. Dukra visada turėjo savo nuomonę, mokėjo ją išsakyti ir apginti, o kartu mokėjo klausytis, išgirsti kitus. Viena stipriausių jos savybių – stiprus teisingumo jausmas kiekvieno grupės nario atžvilgiu, gebėjimas atkreipti dėmesį į kitų poreikius. Visada maniau, kad vaikui reikia netrukdyti tenkinti prigimtinio smalsumo, noro viską išbandyti. Vytenė nuo mažų dienų buvo labai smalsi, užduodavo šimtus klausimų ir pati labai įdomiai samprotavo. Mokykloje su ja nebuvo jokio vargo. Dukra visada buvo labai savarankiška, man neteko jos raginti ruošti namų darbus, tai buvo jos atsakomybė. Mane visada ir stebino, ir žavėjo šis jos būdo bruožas. Nuo mažų dienų dukrą skatinau bandyti vis naujas veiklas ir užsiėmimus, taip atrandant tai, kas jai pačiai įdomu. Todėl pramoginius šokius keitė modernus šokis, vėliau gatvės šokiai, tenisas, po to atsirado susidomėjimas teatru, gitara, būgnais. Nesvarbu, kad tos veiklos truko ganėtinai trumpai, tačiau viskas, ką išmoko, prie ko prisilietė, praturtino ją kaip asmenybę. Debatai Vytenės gyvenime atsirado neatsitiktinai – paskatinta draugės, ji pati sau išsikėlė tikslą įstoti į J. Jablonskio gimnaziją, kuri garsėjo savo debatų klubu ir sustiprintu anglų kalbos mokymu. Man beliko tik palaikyti dukros sprendimą. Debatų klubas buvo ta vieta, kur ji galėjo išreikšti save, nes iš prigimties buvo linkusi įrodinėti savo tiesą, tik čia ji išmoko argumentų kalbos, grįstos loginiais ir faktiniais įrodymais. Vytenė bijojo kalbėti auditorijai, tačiau išsikėlė sau tikslą šį trūkumą įveikti ir jai pavyko. Ji ambicinga ir užsispyrusi – kol kiti pramogaudavo, ji dirbo su savimi. Ji iš tų žmonių, kurie viską suspėja, tik reikia jai suteikti veiksmų laisvę, neįsprausti į griežto režimo rėmus. Vytenė niekada nesivadovauja išankstinėmis nuostatomis, stereotipais, ji geba atsiriboti nuo apkalbų, nebijo būti atstumta, moka pralaimėti. Tai jos stiprioji pusė. Jai svarbu pats procesas, o ne geriausias rezultatas, ji kiekvieną pralaimėjimą vertina kaip vertingą patirtį. Žinau, kad dukra visada gauna tai, ko nori, apie ką svajoja, jei ji turi viziją, nebijo sunkaus darbo, nors dažniausiai viską padaro be didelių pastangų, todėl net neabejoju, kad ji sugebės pasiekti visus užsibrėžtus tikslus. To jai ir palinkėčiau. Kitiems tėvams patarčiau daugiau dėmesio skirti vaikų emociniam intelektui lavinti, o ne vien akademinėms žinioms kaupti, neiškelti pažymio kaip prioriteto svarbos, nes daug svarbesnis kritinis mąstymas ir loginis suvokimas, motyvuoti vaikus tik pozityviais pavyzdžiais, o ne blogiausio gyvenimo scenarijaus prognoze, jei vaikas gaus prastesnį pažymį. Jūsų vaikas pats geriausias ir visi jo troškimai jam pavaldūs

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#ATEITIESLYDERIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"