Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#ATEITIESLYDERIAI

Fausta Roznytė: „Svajonė turi tapti tikslu“

 
Fausta Roznytė / 
Fausta Roznytė /  Asmeninio archyvo nuotrauka

Esu Šiaulių jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ valdybos narė, Šiaulių skautų tunto tuntininko pavaduotoja ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narė.

Gimiau 1998 m. liepos 5 d. Šiauliuose. Šeima – įkvėpimo ir palaikymo šaltinis. Esame keturiese: mama, tėtis, sesė ir aš. Bendrų pomėgių neturime, esame veiklūs, retai randame laiko būti kartu. Esame artimi, neslepiame savo svajonių, kartais pasakome vieni kitiems ir kritikos. Žinau, kad artimieji yra tie žmonės, kurie padės ir nesitikės atlygio, tikriausiai tokia ir yra jų pareiga. Esu panaši į tėtį, na, bent jau charakteris ir nuomonės dažniausiai sutampa. Septyneriais metasi jaunesnė sesė panaši į mamą: domisi sportiniais šokiais, dalyvauja konkursuose. Tėvai mėgsta vadovauti ne tik šeimoje, bet ir darbe: mama – rūbų parduotuvės vadovė, o tėtis – autoserviso direktorius. Esame tipiška šeima – mylime, gerbiame vienas kitą, rūpinamės bendra ateitimi ir stengiamės ne tik suprasti, bet ir palaikyti šeimos narius.

Aš mokausi Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Esu gimnazijos tarybos narė ir mokinių savivaldos prezidentė. Mokykloje man labiausiai patinka istorijos pamokos, nes istorija linkusi kartotis, tarytum įvykių, sprendimų priežastys ir rezultatai lieka tie patys ar bent jau panašūs. Ne veltui sakoma, kad, nežinodamas praeities, negali kurti ateities. Be to, ši disciplina nėra įsprausta į rėmus.

Taip, vadovėliuose aprašoma dalis informacijos, bet ji nėra tokia įdomi, kokia iš tikrųjų galėtų būti. Juolab kad istorijos žinias galima plėsti bendraujant su tam tikrus įvykius, priespaudą, nelaisvę išgyvenusiais žmonėmis. Tai gali virsti labai atvira, skaudžia ir, svarbiausia, tikra, gyva pamoka. Be to, manau, kad kiekvieno pareiga yra žinoti savo šeimos, giminės, valstybės praeitį. Ne dėl to, kad būtų gėda ir nejauku nežinant savo šaknų, bet dėl to, kad mes patys kuriame istoriją ir esame jos dalis.

Be jau minėtų pareigų mokykloje esu dar ir Šiaulių jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ valdybos narė, Šiaulių skautų tunto tuntininko pavaduotoja ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narė. Lankausi vaikų ir jaunimo teatro studijoje „Bildukas“, mokausi groti gitara, esu Debatų klubo narė. Sunku pasakyti, kada buvo mano veiklos pradžia.

Natūraliai jutau, kad man norisi kažko daugiau, ilgainiui negalėjau praleisti nė dienos be veiklos. Atsirado aplinkinių pasitikėjimas, noras kurti, skleisti idėjas. Tikriausiai daugiausia motyvacijos ir kompetencijos suteikė „Apskritasis stalas“, kuriame veiklą pradėjau 2013 m. kaip Šiaulių skautų tunto atstovė. Tuomet buvau dar keturiolikos metų, aplinkui veikė žymiai vyresni miesto lyderiai, buvo sunku, bet jausmas, kad gali prisidėti prie miesto kūrimo, pateisino visas baimes.

Taip ir užaugau, aplinkoje buvo ir yra vien artimi žmonės: būrelių vadovai, organizacijų nariai, kurie visada palaikė, patarė ir išklausė. Mėgstu būti su žmonėmis ir tarp jų – esu dėmesio centre, visada su šypsena ir geros nuotaikos, todėl, vos radusi laisvo laiko, skubu susitikti su draugais. Mėgstu poeziją, ypač tylius, ramius vakarus, kai galiu bent trumpam sustoti ir viską gerai apgalvoti. Kaip jau minėjau, groju gitara, dainuoju, kartais fotografuoju. Vis dėlto daugiausia laiko skiriu organizacijoms, atstovauti jaunimui ir gimnazijos savivaldai, nes kelių valandų susirinkimuose neužteka, juolab kad geriausios mintys kyla visai netikėtai.

Sakoma, kad laimingi laiko neskaičiuoja: kartais išeinu į mokyklą aštuntą valandą ryte, o grįžtu jau po devynių vakare. Pasitaiko, kai būrelių, klubų, renginių laikas dubliuojasi, bet norisi suspėti visur. Atstovauju Šiaulių miesto jaunimui, džiaugiuosi, kad mezgame dialogą ir turime bendrų tikslų. Kiekvieno pasitikėjimas man yra labai svarbus ir ragina nesustoti. Organizuoju renginius ir akcijas ne tik gimnazijoje, bet ir mieste. Esu aktyvi skautė, visos Lietuvos patyrusiems skautams organizavau stovyklą. Taip išmokau dirbti komandoje, tapau lydere. Tik dabar galiu pasakyti, kad jau išmokau planuoti laiką, nebeliko nuolatinio bėgiojimo, susiformavo prioritetai. Akivaizdu, kad laikas, skirtas mokytis, nėra didelis ir neretai susimąstau, kad jau pats metas skirti jam daugiau dėmesio, tačiau vis dar pavyksta mokytis aukštesniuoju lygiu, ypač patinka socialinė ir humanitarinė kryptys. Nesustoti ir eiti toliau padeda ne tik šeima, artimieji, bet ir organizacijų, būrelių nariai. Mus vienija bendros idėjos, tikslas, o stengtis dėl kitų – pats didžiausias džiaugsmas, nes jaučiuosi reikalinga ir suprasta.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad 2013 ir 2014 m. tapau Šiaulių miesto mokinių konkurso „Aš lyderis“ laureate. Vaikystėje labai norėjau būti kino aktore, dėl to pradėjau lankyti filmų kūrimo ir teatro būrelį. Netrukus pirmieji darbai buvo nominuoti konkurso „Rodom“ šventėje. Buvau 12–13 metų mergaitė, kai pirmą kartą mačiau save kino teatro ekrane. Atrodė, kad tai buvo pati svajonės išsipildymo pradžia, buvau tokia laiminga, norėjau kurti dar ir dar. Tačiau teliko sentimentai, kurie kartais sugrąžina į praeitį, o dabar, peržiūrėjusi pirmuosius kūrinius, kiek susigėstu, nusišypsau ir pagalvoju: gerai, kad pabandžiau, bet šios veiklos neplėtojau.

Steve'as Jobsas yra pasakęs: „Tie žmonės, kurie tiek pamišę, jog mano galintys pakeisti pasaulį, yra tie, kurie jį pakeičia.“ Esu įsitikinusi, kad svajonė turi tapti tikslu, reikia stengtis, įdėti daug darbo, pastangų ir tvirtai pasiryžti tą svajonę pasiekti. Negalima savęs riboti, varžyti, juo labiau galvoti: o ką pasakys kiti... Reikia džiaugtis nors ir mažu žingsniu pirmyn ir tęsti darbą, kuriame pasitaiko ir kliūčių, ir nuosmukių. Negalima nuleisti rankų, reikia būti pamišusiam dėl savo svajonės, neabejoti, nedvejoti, veikti čia ir dabar!

Mano vertybės: laisvė, lygybė, solidarumas. Vadovaujuosi dviem pagrindiniais principais. Pirmas – kas, jei ne aš? Antras – klausyk širdies balso. Man įtaką daro labai daug žmonių: mokytojai, būrelių, organizacijų vadovai ar pirmininkai, šeimos nariai. Negaliu konkrečiai išskirti vieno žmogaus. Apie autoritetus anksčiau nebuvau susimąsčiusi, bet manau, kad Margaret Thatcher yra žmogus, į kurį noriu lygiuotis. Ji įrodė, kad moteris taip pat gali vadovauti ir atstovauti valstybei. Jos tvirta, nepalaužiama nuomonė ir drąsa yra stiprybės ir ryžto įrodymas. Baigusi mokyklą noriu studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Žinoma, nežinau, kaip susiklostys gyvenimas, tačiau noriu būti Lietuvos politikos dalimi. Vis kalbama, kad reikia naujos, aktyvios, kitokį požiūrį turinčios ir kuriančios kartos, manau, kad ateityje galėsiu tai parodyti.

Kai pagalvoju, apskritai gyventi Lietuvoje – gera! Džiugina, kad visuomenė prisimena mūsų, lietuvių, istoriją, kad čia užauga kuriantys, drąsūs, veiklūs lyderiai, kurie turi visas sąlygas augti. Tikiu, kad mes esame labai vieninga tauta, galinti ne tik kalbėti, bet ir daryti. Jau nekalbu apie rezistencinius judėjimus, kur kas paprastesnis, bet daug pasakantis faktas – lietuviai labdaros akcijose paaukoja milžiniškas sumas, o tai parodo, kad esame jautrūs, neabejingi kitų problemoms.

Žinoma, negalima pamiršti pasiekimų sporto srityje, sportininkai garsina šalį visame pasaulyje. Tada ir pajunti, kad tikrai esame patriotai ir viena tauta. Nesinori kalbėti apie tai, kas neramina. Akivaizdu, kad mažėjantis gyventojų skaičius ar netolerantiškas požiūris į kai kurias žmonių teises bei laisves sukelia nerimą. Gaila, kad tuo naudojasi pramoginė televizija, bet galbūt matydami tuos, kuriems reikia pagalbos, galime suprasti, dėl ko reikia stengtis ir ką reikia keisti.

Kokią Lietuvą matau po 10 metų? Nežinau, ar galiu kalbėti utopiškai... Jei taip, žinoma, norėčiau, kad Lietuva taptų viena stipriausių valstybių Europoje ar net pasaulyje, tačiau tikriausiai esmė ne čia. Valstybę kuria tauta, todėl Lietuvą po 10 metų įsivaizduoju kaip stiprią demokratinę valstybę, kurioje piliečiai jaučia atsakomybę dalyvauti rinkimuose. Taip pat Lietuvoje neturėtų likti vos vienas didmiestis, pritraukiantis didžiausias investicijas ir užgožiantis kitus miestus. Norisi, kad kiekvienas miestas būtų patrauklus, savitas, įdomus ir taptų vieta, kurioje gera gyventi. Tikiuosi, kad universitetuose pagerės studijų kokybė ir mokslas bus prieinamas kiekvienam, neribojamas. Tą pati galiu pasakyti ir apie sveikatos apsaugą. Po 10 metų padidės investicijos, Lietuva bus žinoma kaip kūrybingų ir gabių žmonių valstybė.

* * *

Apie Faustą

Šiaulių Didždvario gimnazijos Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja, projektų, renginių organizatorė, mokinių savivaldos koordinatorė Daiva Trijonienė:

Fausta Roznytė visada pasižymėjo smalsumu, aktyvumu, noru išsakyti savo poziciją, būti lydere, savanore. Jau pirmoje gimnazijos klasėje kandidatavo į mokinių savivaldos seimą, aktyviai dalyvavo savivaldos planavimo stovykloje. Ji buvo pastebėta ir Šiaulių mieste – mokslo metų pabaigoje buvo apdovanota konkurse „Aš lyderis“. Antraisiais mokslo metais mokinių rinkimuose daugumos buvo išrinkta gimnazijos mokinių savivaldos prezidente. Fausta priklauso tai žmonių grupei, kuri ne kritikuoja, o geba rasti pozityvą, natūraliai ir neskausmingai priima kritiką, moka iš jos išauginti racionalų grūdą, natūraliai perima geresnę, patrauklesnę kito idėją, mintį, tampa jos pasekėja ir entuziastinga palaikytoja. Tai asmenybė, neturinti bendravimo problemų, yra šilta, paslaugi, atidi, mokanti išklausyti kitą, išsakyti ir apginti savo poziciją, atlikti darbus tiek viena, tiek komandoje. Su tokia mokine yra labai lengva dirbti, nes ji yra atsakinga ir patikima, todėl visada stengiuosi viešai pagirti, paskatinti mažais siurprizais, padėkoti tėveliams. Manau, kad Lietuvai tokių asmenybių labai reikia. Fausta yra jaunoji politikė, kuri suvokia problemas plačiau, moka nesavanaudiškai siekti užsibrėžtų tikslų, mato visumą ir esmę. Jai linkiu tik sėkmės, išlikti tokiai pozityviai, net užsispyrusiai, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus. Be abejonės, kad Fausta gimnazijos istorijos puslapyje paliks pėdsaką kaip jaunas žmogus, turintis tvirtas moralines nuostatas ir vertybes. Iš pokalbių su Faustos šeima galiu tvirtinti, jog ji užauginta su meile, pasitikėjimu. Tik stipriose, šauniose šeimose užauga tokie puikūs vaikai. O mes, mokytojai, esame šio gyvenimo tarpsnio pakeleiviai, kurie padeda įveikti sunkumus ir sėkmingai pasiekti šios kelionės atkarpos tikslą. Visas gimnazijos kolektyvas linki Faustai Roznytei sėkmingai reprezentuoti Lietuvą projekte „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“.

Skautų vadovas ir buvęs Faustos mokytojas Sergejus Staponkus:

Nuo 2011 m. Fausta aktyviai įsijungė į skautų gretas. Aplink save subūrė puikią komandą (skiltį), kuri tapo pavyzdžiu kitiems Šiaulių krašto skautams (vėliau iš šios keturių merginų komandos net trys tapo mokyklų prezidentėmis). Fausta buvo Šiaulių Gegužių progimnazijos mokinių tarybos nare, renginių vedėja, įvairių projektų organizatore ir dalyve: skaitė pranešimus tarptautinėse istorijos konferencijose, kūrė videoprojektą „Tautos dvasios beieškant“ ir kt. 2013 m. pradėjusi mokytis į Šiaulių Didždvario gimnazijoje, tapo jos prezidente. Taip pat ji aktyviai įsitraukė į miesto jaunimo gyvenimą – kelerius metus iš eilės atstovavo skautams Šiaulių miesto organizacijoje „Apskritasis stalas“, priklausė jos valdybai. Mieste dvejus metus iš eilės tapo konkurso „Aš lyderis“ nugalėtoja. Savo skautų amžiaus grupėje Fausta pasiekė aukščiausius įvertinimus – vyriausiojo skiltininko laipsnį ir „Auksinės vyšnios“ apdovanojimą. Šiuo metu ši 17-metė mergina ruošiasi vasaros stovyklai, kurioje jos laukia bene atsakingiausias ir didžiausias skautiškas iššūkis – būti daugiau nei 150 skautų stovyklos programos vadove. Ugdyti gabų vaiką – tai suteikti jam galimybes: rizikuoti, priimti, bandyti, eiti... džiaugtis. Faustą skatinu naujais iššūkiais, bendravimu ir bendradarbiavimu, palaikymu, šypsena. Ji man unikali, nes kito panašaus jaunuolio dar nesutikau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#ATEITIESLYDERIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"