Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Penkioms valandoms į Vilniaus knygų mugę – Guy Verhofstadtas

 
2018 01 29 15:58
Guy Verhofstadt / 
Guy Verhofstadt /  Iš leidyklos "Tyto alba" archyvo

Savo naujausios knygos „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ pristatyti Vilniaus knygų mugėje atvyks Belgijos politinis veikėjas, 1999–2008 m. ministras pirmininkas Guy Verhofstadtas. Su garbiu svečiu galėsite susitikti Litexpo parodų centre vasario 24 d., šeštadienį, 15 val. salėje 5.3. 

Guy Maurice‘as Marie Louise Verhofstadtas gimė Dendermondėje 1953 metų balandžio 11 dieną. 1975-aisiais jis įgijo teisės mokslų diplomą Gento universitete, o 1981 m. vedė profesionalią operos dainininkę, sopraną Dominique Verkinderen. Pora susilaukė dviejų vaikų, Charlotte’ės ir Louis, ir iki šiol gyvena Gente, rašoma išplatintame pranešime spaudai.

Mažylis Tečeris – 32-ejų ministras pirmininkas

Dar studijuodamas G. Verhofstadtas tapo Flamandų studentų liberalų unijos prezidentu (1972–1974), vėliau įsidarbino Willy De Clercq’o, tuometinio Flamandų liberalų partijos (PVV) prezidento, sekretoriumi. 1982 m., būdamas vos 29-erių, išrinktas partijos prezidentu.

1985 m. Guy Verhofstadtas tapo ministro pirmininko Wilfriedo Martenso pavaduotoju ir biudžeto ministru. Tuo metu dėl savo ekonominių pažiūrų ir jauno amžiaus G. Verhofstadtas įgijo pravardę – Mažylis Tečeris („Baby Thatcher“).

1991 m. liberalų partijai nepavykus suformuoti vyriausybės, G. Verhofstadtas pakeitė jos pavadinimą į Flamandų liberalų demokratų partiją (VLD). Matydamas, kad jo vadovaujamai opozicijai nepavyksta įgyvendinti politinių tikslų (Belgijai nuo 1958 m. vadovavo kur kas konservatyvesnių pažiūrų krikščionys demokratai), jis kuriam laikui pasitraukė iš politinės scenos, bet 1997 m. grįžo su nebe tokiu radikaliu įvaizdžiu: atsisakė neoliberalizmo (iš dalies filosofo, socialliberalo brolio Dirko dėka) ir ėmė laikytis nuosaikesnių, centristinių, pažiūrų.

Guy Verhofstadto politinei karjerai tai išėjo į naudą. 1999 m. jis buvo išrinktas į Senatą ir dvi kadencijas buvo Belgijos ministru pirmininku (pirmą kartą išrinktas 1999 m., antrą – 2003 m.). Jo vadovavimas į Belgijos politikoje buvo šviežio oro gūsis: šalis viena pirmųjų įteisino homoseksualų santuoką, eutanaziją, marichuanos vartojimą asmeninėms reikmėms, drastiškai apkarpė pajamų mokesčius ir padėjo Belgijos ekonomikai atsitiesti – tiesą sakant, ekonominis šalies augimas pranoko drąsiausius lūkesčius.

Palikęs ministro pirmininko postą, 2009 m. G. Verhofstadtas buvo išrinktas Europos liberalų ir demokratų aljanso (ALDE) pirmininku, 2010 m. su kolegomis europarlamentarais įsteigė Spinelli grupę, o 2014 m. tapo Europos liberalų ir demokratų aljanso kandidatu į Europos Komisijos Prezidento postą. Pastaraisiais metais G. Verhofstadtas žinomas kaip aktyvus Europos Sąjungos reformos šalininkas, raginantis politikus imtis ryžtingesnių ir greitesnių sprendimų dėl Europos ateities, kad rinkėjams būtų aišku, kuria kryptimi einama. G. Verhofstadtas yra Europos Parlamento atstovas Brexit derybose.

Politikas garsėja aštriais politiniais pasisakymais. Jis palaikė Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos, garsiai prakalbo apie JAV prezidento Donaldo Trumpo Europai keliamą grėsmę ir neieško žodžio kišenėje kritikuodamas ES narių veiksmus (jo kritikos teko paragauti vengrų, graikų, lenkų ir kitų šalių politikams).

Jungtinės Europos Valstijos?

2017 m. pasirodžiusi G. Verhofstadto knyga „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ iškart sulaukė didelio dėmesio. Autorius kalba apie tai, kad ES būtina radikali reforma, kuri padėtų įveikti esamas krizes ir išgyventi dar ne vieną dešimtmetį. Anot jo, ryškiausias ES kritinės būklės simptomas buvo Brexit.

„Šiuo metu Europa atsidūrusi rimčiausioje krizėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Problemų sąrašas atrodo begalinis: ekonominė krizė, išplitusi po didžiąją Viduržemio regiono dalį, susilpninusi Graikiją ir atskyrusi Šiaurės Europą nuo pietų kraštų; teroristų atakos Paryžiuje, Kelne, Briuselyje, Nicoje; auganti Rusijos agresija Ukrainoje ir Baltijos kraštuose; pabėgėliai iš karo niokojamų šalių. Europos Sąjunga pasirodė esanti bejėgė susitvarkyti su šiomis grėsmėmis; taigi Didžioji Britanija nubalsavo pasitraukti, o kitos narės gali netrukus pasekti jos pavyzdžiu. Rezultatas? Neramumai, apėmę Europos žemyną, taps rimta grėsme Amerikos ir Didžiosios Britanijos saugumui – nei Atlantas, nei juo labiau Lamanšas nėra tokie dideli, kad sulaikytų europietiškas problemas Europoje. Europa privalo išlikti – visų labui. Klausimas – kaip?“

Knygoje G. Verhofstadtas dėsto savo požiūrį į Europos Sąjungos reanimavimą. Pasak jo, šiandieninėje ES galioja absurdiška sistema, kai kiekviena valstybė narė gali vetuoti įstatymus, pasirinkti eurą arba staiga jo atsisakyti, ar užsigeidusi uždaryti savo sienas. G. Verhofstadtas ne tik kritikuoja, bet ir siūlo savo viziją, kaip išgelbėti padėtį. Jo teigimu, pagrindinis uždavinys – reformuoti Europos Sąjungą pagal Amerikos federalinės vyriausybės principus: Europos Sąjunga esanti pakankamai stipri, kad galėtų stovėti su JAV petys į petį kuriant geresnį, saugesnį pasaulį. „Jungtinės Europos Valstijos“ – taip galėtų vadintis šis grandiozinis federalinis projektas (ir tokiu pavadinimu 2005 m. pasirodė pirmoji G. Verhofstadto knyga).

Buvęs Belgijos ministras pirmininkas negailestingai peikia tai, ką jis vadina „nedemokratiška, neveiksminga ir švaistūniška Europos Sąjunga“. Jis aptaria nepakankamą ES atsaką į šių dienų iššūkius: pabėgėlių krizę, Rusijos priešiškumą, augantį Rytų Europos antiliberalizmą, euro zonos krizę ir jos žlugdantį poveikį Graikijai, nesugebėjimą „formuoti ateitį“ skaitmeninėje, energetikos ir kapitalo rinkose.

Daugeliu atžvilgių knyga gimė iš paties G. Verhofstadto asmeninių nesėkmių susidūrus su „nepakankama Europos integracija“. Negalėjęs gauti paskolos įsigyti vynuogynui Italijoje, autorius kaltina neefektyviai integruotą bankininkystės sistemą. Pripažindamas, kad myli „Das Auto“, jis čia pat apverkia Europos automobilių industrijos trūkumus. Jis įsitikinęs, kad šias ir kitas problemas, kylančias iš „nacionalinio identiteto kerų“, kurioms pasiduoda ES valstybės narės, išspręstų galinga ir vieninga Europos federacija.

Kas gali būti geriau už futbolą ir picą?

„Ryte keliuosi septintą valandą, išgeriu puodelį kapučino. Pusryčiams valgau graikišką jogurtą ir duoną su marmeladu. Man labai patinka britiškas apelsinų marmeladas, visada jo turiu. Nepaprastai gerbiu britų sugebėjimą paruošti tobulą marmeladą – ne per saldų, šiek tiek karstelėjusį. Tokį, koks ir turi būti.

Aštuntą būnu pakeliui į Europarlamentą. Gyvenu viduramžiškame name Gente, 50 kilometrų nuo Briuselio. Kelyje užtrunku vieną-dvi valandas, priklausomai nuo eismo spūsčių. Turiu vairuotoją, tad kelionės laiką išnaudoju darbiniam pokalbiams telefonu. Viena iš mano aistrų – senoviniai automobiliai. Turiu „Elva“ ir „Aston Martin“, bet su jais toli nenuvažiuosi, tad į darbą keliauju su „Audi“.

Daugumą rytų praleidžiu parlamento susirinkimuose ar debatuose, bet šiuo metu daug keliauju po Europą. Dažnai lankausi Didžiojoje Britanijoje. Neseniai ten buvau su žmona. Apsilankėme sportinių automobilių parodoje ir Oksforde, kur Dominique tėvas kadaise dėstė ekonomiką.

Pietums renkuosi itališką maistą. Suvalgyčiau bet ką iš itališkos virtuvės, ypač spagečius su Bolonijos padažu. Dažnai lankausi paprastame, bet gražiame Briuselio restorane „Vini Divini“. Jo savininkas kilęs iš Neapolio, ruošia maistą tavo akivaizdoje. Nuostabu, koks tūkstantis vyno butelių ir gal 15 žmonių! Mano žmona irGi mėgsta ruošti itališką maistą. Susipažinome universitete ir kartu išgyvenome 44 metus. Ji – operos dainininkė.

Po pietų dažniausiai sėdu dirbti ir dirbu iki vėlyvo vakaro. Neretai turiu pasirašyti kalbą. Namo grįžtu tik kokią 11 valandą vakaro, taip pat ir savaitgaliais. Kartais darbas būna sunkus, nepakeliamas, bet aš nesiskundžiu. Politika – mano aistra. Devynerius metus dirbau Belgijos ministru pirmininku. Neskaičiavau nei valandų, nei dienų. Jeigu jums politiko dienotvarkė ne prie širdies, rekomenduoju rinktis kitą profesiją.

Kartais pasitaiko ir laisvas vakaras. Neseniai mudu su sūnumi, kai žmonos nebuvo namie, telefonu užsisakėme vakarienei picą. Visą vakarą žiūrėjome Čempionų lygos rungtynes. Kas gali būti geriau už futbolą ir picą?

2005 m. man buvo implantuotas širdies stentas, nuo to laiko stengiuosi gyventi sveikai: nepersivalgau, važinėju dviračiu, neberūkau Kubos cigarų. Niekada neatsisakysiu tik taurės raudono vyno. Kiekvieną dieną man būtina taurė gero itališko vyno. Tiesą sakant, Italijoje turiu nuosavą vynuogyną, ten nuvažiuoju per atostogas.

Prieš miegą mėgstu paskaityti knygą, bet dar svarbiau gerai išsimiegoti. Nebegaliu pareiti namo antrą nakties, o penktą jau ristis iš lovos. Stengiuosi iki vidurnakčio atsigulti. Kai išgirstu žmones giriantis, kad miega po tris valandas, linkiu: „Sėkmės, neilgai tempsite!“

Geriausias patarimas, kokį esu gavęs: niekada nemėgdžiok sėkmingo varžovo. Būk savimi ir laikykis savo įsitikinimų.

Mano patarimas: gyvenimas per trumpas, kad gertume prastą vyną.

Ko gyvenime gailiuosi: jaunystėje mane, siekiantį politiko karjeros, įspėjo niekada nedalyvauti pramoginiuose šou. Deja, šią pamoką išmokau per vėlai.“

„Mane vadina svajotoju, bet jūs dar pamatysite!“

„Pasukau į politiką, nes dar paauglystėje – kai buvau dvylikos, trylikos, keturiolikos – mūsų namuose buvo įprasta susėdus aplink stalą kalbėtis apie ją. Diskutuodavome apie Kennedy ir panašius dalykus. Politika visada buvo mūsų šeimos dalis. Įstojęs į universitetą prisijungiau prie liberalių studentų judėjimo. Atvirai kalbant, gyvenime neveikiau nieko kito – tik užsiėmiau politika.

Buvau išrinktas savo partijos lyderiu sulaukęs 28-erių. Tuo metu tai buvo rekordas. O 32-ejų tapau ministro pirmininko pavaduotoju ir biudžeto ministru. Tuo metu Belgija finansų atžvilgiu buvo laikoma „Europos ligoniu“ – šiuo metu panašią situaciją stebime Graikijoje ar Italijoje. Valstybės įsiskolinimas buvo 138 proc. BVP. Mums pavyko jį gerokai sumažinti, vėliau dėl to įgijau „Mažylio Tečerio“ pravardę.

Vėliau centro-kairiųjų vyriausybė mane išspyrė lauk, ir aš dvylika metų buvau opozicijoje. Įsteigiau naują partiją – liberalų demokratų. Norėjome visiškai reformuoti Belgiją su nauja radikalia programa, kurios centre būtų piliečiai (partijos antraštė skelbė: „Piliečių partija“). Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šiuo metu eina panašiu keliu.

Belgijos politika visada siekė ideologinio ir bendruomeninio sutarimo, mat mūsų šalis sudaryta iš įvairių bendruomenių, kultūrų ir kalbų. Iš pradžių rasti sprendimą atrodo neįmanoma, bet galiausiai jis vis tiek atsiranda. Toks įspūdis mane aplanko per kiekvienas derybas – iš pradžių atrodo sunku ir neįmanoma, bet paskui kažkaip išsisprendžia.

Mano tikslas aiškus – išvesti Europą į priekį. Šiuo metu to nėra, ir priežasčių reikėtų ieškoti populistinėse ir nacionalistinėse vyriausybėse. Dabar, man regis, svarbiausia – reformuoti Europos Sąjungą. Jei nepavyks, ji pasmerkta. Mokausi iš savo patirties: susidūręs su pasipriešinimu, nesustok. Jei nieko nepaisydamas kalsi ir kalsi vieną vinį – tegul ir į betoną – galiausiai ją įkalsi. 2019 m. privalome turėti aiškų ES reformos planą.

Mane vadina svajotoju, tikina, kad siekiu neįmanomo. Bet jūs dar pamatysite! Esu tikras, kad vienintelis būdas išgelbėti ES – paversti ją federacija. Visa kita nesuveiks. Krizės ją pakirs – jei ne viena, tai kita.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"