Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Inga Likšaitė: mano kredo – nepaisyti taisyklių

 
2018 02 14 17:00
Parodos autorė Inga Likšaitė prisipažino per daugelį kūrybos metų įtvirtinusi akademines žinias ir dabar drąsiai pažeidinėjanti tekstilės taisykles./Alinos Ožič nuotrauka
Parodos autorė Inga Likšaitė prisipažino per daugelį kūrybos metų įtvirtinusi akademines žinias ir dabar drąsiai pažeidinėjanti tekstilės taisykles./Alinos Ožič nuotrauka

Vokietijoje gyvenantis menininkė Inga Likšaitė – lyg tas Guenterio Grasso svogūnas, kurį tenka lupti luobas po luobo, kol pamažu išryškėja asmeniniai gyvenimo faktai, įvykiai, žmonių veidai. O apie kūrybą – o! – menininkė gali kalbėti nesustodama.

Sostinės Pamėnkalnio galerijoje veikia I. Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“. Iš tapybos ir tekstilės sąlyčio atsiradę paveikslai – meistriški, jausmingi, netgi aistringi. Įspūdis ir akademinis amato know how abejingų nepalieka.

Dvigubo žvilgsnio – na, gal labiau tiktų žodis „žvelgsmo“ – fenomenas I. Likšaitės parodoje atsiskleidžia visa galia. Vienokį efektą drobės daro žvelgiant į jas iš atokiau. O stovint prie pat atsiveria įdomi meninio vyksmo „virtuvė“. Pamenu, panašų įspūdį paauglystėje darė Kaune matytas Nikolajus Rerichas.

Ieškojimai ir atradimai

Kalbėdamasi su „Lietuvos žinių“ žurnalistu, parodos autorė prisipažino per daugelį kūrybos metų įtvirtinusi akademines žinias ir dabar drąsiai pažeidinėjanti tekstilės taisykles. Nepripažįsta jos teritorinio vientisumo. Ko gi taip nesielgus, kai tekstilė ilgus dešimtmečius buvo suvokiama kaip dekoratyvus taikomasis menas.

„Dabar tiesiog „paišau“ siūlais, leidžiu sau nepaisyti jokių kanonų, klasikinės technikos. Manau, menininkas privalo nebijoti. Eiti prieš taisykles – mano kredo“, – sakė I. Likšaitė.

Dešimt parodos darbų – naujas kūrybos ciklas, atskleidžiantis autorės žaismę, pastarojo laiko ieškojimus ir atradimus. Anksčiau naudojusi siuvamąją mašiną, dabar dygsniuoja ranka. Dėl to kūryba tapo asmeniškesnė, meditatyvi. Pasiekta ir naujos estetikos.

Optimizmo!

Daugelyje I. Likšaitės paveikslų įžvelgiama architektūrinių motyvų. Ryškėja nedrąsiai, užuominomis. Autorės improvizacijos namų tema – neatsitiktinės.

Devinti metai ji gyvena Berlyne. Tačiau vis nukeldama kelionę į Vokietiją pastaruoju metu nemažai laiko išbuvo tėvynėje – gimtajame Kaune, taip pat pajūryje, dygsniuodama savąjį maršrutą tarp Klaipėdos ir Palangos.

Šiame kurorte praėjo Ingos paauglystė, mokyklos metai. „Vis kilo ir tebekyla klausimas, kur tie tikrieji mano namai. Nes bet kurioje vietoje po truputį apsiprantu ir imu jaustis kaip namie, – naujus kūrinius įkvėpusia tema prabilo parodos autorė ir netikėtai minčių tėkmę pakreipė: – Šiaip man įdomiausia dygsnių sekos, estetinė kalba. Tačiau negaliu to atsieti nuo savo gyvenimo kelionės.“

Tuoj pat pašnekovė prisipažino nemėgstanti nostalgijos – to apgailėtino jausmo. Norinti vaduotis nuo sentimentų, vis dėlto naujojo ciklo darbais mėgina užčiuopti buvusį laiką. Tačiau ne gedėti jo, o džiaugtis.

„Norėjosi op-ti-miz-mo!“ – skiemenavo I. Likšaitė. Dėl to parodoje tiek daug spalvų, ankstesnei kūrybai tai nebuvo būdinga.

Vokietijoje įkopė į kūrybos viršukalnę

Berlyne atsidūrė 2009 metais. Lankėsi čia ir anksčiau – pas giminaičius, draugus. Artėjo radikalaus posūkio akimirka. Kaune turėtas darbas garantavo pragyvenimą, tačiau meninius sumanymus Ingai teko įgyvendinti laisvalaikiu.

„Plėšiausi dėl laiko, kad kuo daugiau jo atsirastų kūrybinei veiklai. Ir per vieną dieną apsisprendžiau – dabar ta akimirka! Juk niekas nebelaiko. Per metus įvykdžiau įsipareigojimus kitiems, susikroviau viską į automobilį ir išvažiavau“, – pasakojo I. Likšaitė. Gailėjosi vienintelio – kad to nepadarė gerokai anksčiau, studijų metais.

Apsistoti Vokietijoje, ko gero, ją paskatino ir pasiekta viena svarbi kūrybos viršūnė. 2007 metais prestižiniame konkurse „Pfaff Art Embroidery Challenge“ I. Likšaitė pelnė Didįjį prizą.

Amžinas Berlyno vakarėlis

Berlynas atrodė labai patrauklus, tikras menininkų miestas, kuriame vyksta tarsi amžinas vakarėlis. Įkvepiantis parodomis, naujomis idėjomis, žmonių įvairove. Vos apsistojusi siekė naujų pažinčių, be atodairos puolė mokytis vokiečių kalbos.

Anot I. Likšaitės, Vokietijoje tekstilės suvokimas tada mažai kuo skyrėsi nuo Lietuvos. Kaip šiuolaikinio meno forma ji buvo pripažįstama tik artelėse, tekstilininkų grupėse.

„Ji niekur pasaulyje nebuvo laikoma menu“, – teigė pašnekovė. Tačiau šiemet atkreipusi dėmesį, kad tekstilė atsiduria ant bangos keteros. Venecijos bienalėje, Berlyne viena po kitos atidaromos tekstilės meno parodos – eksponuojama klasika, art deco, šiuolaikiniai darbai.

I. Likšaitė priklauso tam „Aistringosios Lietuvos tekstilės“ sąjūdžiui, prasidėjusiam paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais Laimos Oržekauskienės, Violetos Laužonytės, Felikso Jakubausko, Linos Jonikės – ištisos menininkių plejados kūryboje.

„Labai drąsiai galiu pasakyti, kad Kauno ir Vilniaus Tekstilės katedros lėmė didžiulį perversmą Lietuvoje. Maža to, jos padarė įtaką Europos meno scenai, iškovojo tekstilei savitos medijos vardą“, – tvirtino I. Likšaitė.

Aistringasis sąjūdis pradėjo milžinišką Lietuvos meno renginį – Kauno tekstilės bienalę. Deja, ilgainiui bienalė išsižadėjo tekstilės vardo ir apie geriausius šio meno metus šalyje vėl tenka kalbėti būtuoju laiku.

Ambicingų sielų Palanga

Abu Ingos tėvai – garsūs kauniečiai architektai Irena ir Gintas Likšai. Iš pradžių dirbę Vilniuje ir Kaune, 1979 metais sumanymų įgyvendinti persikėlė į Palangą. Kūrė naująją Palangą. Čia Inga pradėjo lankyti pirmą klasę.

„Taip, mano vaikystė prabėgo kūrybiškoje aplinkoje, – prisiminimais dalijosi dabartinė Pamėnkalnio galerijos autorė. – Palanga buvo provincijos miestelis, ir staiga į ją iš visur suvažiavo daug jaunų, ambicingų sielų. Susibūrė savita bendruomenė, rengusi visokias šventes.“

Abiturientės nerimas

Vis dėlto architektūra Ingą mažumėlę baugino. Tėvų debatai namuose jai buvo įvarę baimės. „Įsivaizdavau, kaip reikėtų daryti radikalius sprendimus, prisiimti atsakomybę. O jei tavo projektuotas namas sugrius, arba priešingai – bus nevykęs ir liks stovėti visą laiką?“ – abiturientės nerimą atskleidė Inga.

„Dabar tiesiog „paišau“ siūlais, leidžiu sau nepaisyti jokių kanonų, klasikinės technikos. Manau, menininkas privalo nebijoti. Eiti prieš taisykles.“

Todėl žengė į ką tik atsikūrusį VDU. Per metus suprato nesanti „teoretikė“, todėl ėmė lankyti parengiamuosius piešimo kursus. Galiausiai įstojo studijuoti dizaino Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale.

Gretimose auditorijose pavydžiai nužvelgdavo studijuojančias, dirbančias tekstilininkes. „Piešdavau grafinius dizainus ir galvodavau: „Ten fainiau„, – vingiuotą mokslų kelią prisiminė I. Likšaitė. Tada paprašė perkelti ją į tekstilės studijas. „Pajutau, kad čia mano čakros atsidarys“, – nusijuokė parodos autorė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"