Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Giedrė Rutkauskienė: „Gydytojas turi būti stiprioji grandis“

 
„Gydytojui prireikia būti ir psichologu, ir artistu, tavo bloga nuotaika ar asmeninės problemos turi būti paslėptos. Supranti, kad žmonės išgyvena kur kas sunkiau nei tu. Bet suprantu, kad šioje situacijoje gydytojas turi būti „stiprioji grandis“, turi būti stiprus, nes artimieji neturi daugiau į ką atsiremti“, - sako Kauno klinikų Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė dr. Giedrė Rutkauskienė.
„Gydytojui prireikia būti ir psichologu, ir artistu, tavo bloga nuotaika ar asmeninės problemos turi būti paslėptos. Supranti, kad žmonės išgyvena kur kas sunkiau nei tu. Bet suprantu, kad šioje situacijoje gydytojas turi būti „stiprioji grandis“, turi būti stiprus, nes artimieji neturi daugiau į ką atsiremti“, - sako Kauno klinikų Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė dr. Giedrė Rutkauskienė. lsveikata.lt nuotrauka

„Kai kalbi su vaiko, sergančio piktybiniu naviku, artimaisiais, aiškini, kokios yra ligos priežastys, planuojami tyrimai, galimi gydymo metodai, gali iš šalies pasirodyti šaltas ar abejingas. Bet širdis kiekvieną kartą verkia“, – sako Kauno klinikų Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė dr. Giedrė Rutkauskienė, neseniai su kolege viešėjusi pasauliniame Tarptautinės vaikų onkologijos draugijos organizuojamame kongrese Vašingtone.

– Kokių gydymo bei diagnostikos naujienų parsivežėte iš Vašingtone vykusio kongreso?

– Naujose studijose vis didesnis dėmesys yra skiriamas navikinių ląstelių molekuliniams genetiniams tyrimams ir individualizuotai biologinei terapijai, nukreiptai ne tik į tam tikrą naviką, bet ir į konkrečią ląstelę, turinčią specifinius receptorius. Standartinė sisteminė chemoterapija ir radioterapija gydant vėžį vaidina svarbų vaidmenį, tačiau šie metodai veikia ne tik navikines, bet ir visas greitai besidauginančias ląsteles ir turi daug komplikacijų. Be to, skiriant gydymą citotoksiniais vaistais (chemoterapiją) nepasiekiamas geras efektas agresyvia ar atsparia vėžio forma sergantiems vaikams.

Daug naujovių buvo pristatyta kongrese: įtraukiant molekulinius genetinius žymenis, kai kurios navikų grupės iš naujo klasifikuojamos, peržiūrimos rizikos grupės. Didelis progresas ir gydymo srityje. Buvo pristatyta daug klinikinių tyrimų su naujais biologiniais vaistais. Nauji priešvėžiniai vaistai, įrodę efektyvumą, jau yra įtraukti į gydymo protokolus, kitų veiksmingumas dar tik tiriamas. Be abejo, yra ir tokių eksperimentinių preparatų, kurie pradžioje teikę daug vilčių, vėliau nepasirodė efektyvesni už standartinį gydymą.

– Kiek naujausios metodikos yra prieinamos Lietuvoje?

– Visi kliniškai patvirtinti ir praėję saugumo tyrimus gydymo metodai Lietuvoje yra taikomi. Daugelis vaistų yra kompensuojami Valstybinės ligonių kasos. Deja, naujausi eksperimentiniai gydymo metodai, jei Lietuvoje nevykdomi klinikiniai tyrimai su jais, nėra prieinami nemokamai. Yra galimybė dalyvauti užsienyje vykdomuose klinikiniuose tyrimuose. Tiesa, tai brangiai kainuoja. Nors pacientų tėvai teiraujasi dėl naujųjų gydymo metodų, tenka įspėti, kad dauguma jų yra eksperimentiniai, galutiniai rezultatai dar nėra žinomi.

Kaip jau minėjau, kartais vaistai, daug vilties teikę laboratorijoje, klinikinėje praktikoje pasirodo net mažiau veiksmingi už standartinę chemoterapiją. Todėl gydymo pradžioje prioritetą teikiame jau ilgalaikės patirties patvirtintiems gydymo būdams. Juk negali skirti gydymo, kurio efektyvumu dar nėra įsitikinta. Kita situacija, jei navikas nepasiduoda įprastiniam gydymui, tada pritariame ir eksperimentiniams metodams.

– Itin pribloškiantys atvejai, kai vėžys aptinkamas ir kelių mėnesių kūdikiui. Kas tai nulemia?

– Nors tiriami įvairūs aplinkos bei genetiniai veiksniai, didžioji dalis navikų priežasčių lieka neaiškios. Dažnai suserga kūdikiai, gimę po visiškai normalaus nėštumo, tėvai būna sveiki, be žalingų įpročių. Tuomet diagnozė išties trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus. Tėvams kyla klausimų, kas kaltas, gal jie ką nors ne taip padarė, ar gydytojai nepakankamai prižiūrėjo. Tenka tėvus nuraminti, kad nei jie, nei gydytojai nekalti...

– Kada onkologinė liga nėra nuosprendis?

– Gerėjant vaikų onkologinių ligų diagnostikai ir gydymo metodams, gerėja ir šių ligų prognozės. Todėl dabar naviko diagnozė nebėra nuosprendis. Didele dalimi gydymo efektyvumas priklauso ir nuo to, kaip anksti nustatoma diagnozė. Dėl to glaudžiai bendradarbiaujame su šeimos gydytojais, skaitome paskaitas, skelbiame straipsnius populiariuose žurnaluose, pasakojame, kokie simptomai gali padėti įtarti ligą. Aišku, pagrindinė ankstyvos diagnostikos grandis yra tėvai – jie geriausiai pažįsta vaiką. Jie pirmieji pastebi, kad vaikas kažkoks netoks.

Ankstyvai vėžio diagnostikai svarbūs tam tikri genetiniai sindromai, kuriuos turintys vaikai turi didesnę riziką sirgti onkologinėmis ligomis. Tokie vaikai būtinai turi būti konsultuojami genetikų nuo mažo amžiaus. Kaip šios rizikos žinojimas paveikia šeimą, tai – keblus psichologinis, etinis klausimas.

– Kai reikia informuoti tėvus apie galimai nepagydomą vaiko ligą, žodžiai stringa gerklėje?

– Išties sunku tokią akimirką būna ne tik vaikui, tėvams, kitiems artimiems asmenims, bet ir gydytojui. Tikrai nebūna paprasta, pokalbis užtrunka valandą ir daugiau. Tiek metų dirbu, bet tai niekada netampa rutina... Turi atsakyti į tėvų klausimus, ar vaikas pasveiks, kokia rizika, kiek laiko liko. Deja, ne visada gali atsakyti. Statistika tėra skaičiai, kiekvieno vaiko į skaičius „neįkiši“. Gydytojui prireikia būti ir psichologu, ir artistu, tavo bloga nuotaika ar asmeninės problemos turi būti paslėptos. Supranti, kad žmonės išgyvena kur kas sunkiau nei tu.

Kai kalbiesi su artimaisiais, aiškini jiems, kokie yra gydymo metodai, kokios galimos komplikacijos ir išeitys, gali iš šalies pasirodyti šaltas ar abejingas. Tačiau širdis kiekvieną kartą verkia. Bet suprantu, kad šioje situacijoje gydytojas turi būti „stiprioji grandis“, kad turi būti stiprus, nes artimieji neturi daugiau į ką atsiremti, ir jei gydytojas palūš, bus blogai.

– Neteko pasigailėti pasirinkus tokią profesiją?

– Vaikų onkologija susidomėjau studijuodama rezidentūroje – sužavėjo iššūkiai, galimybė išplėšti vaiką iš mirtinos ligos gniaužtų. Ir tikrai nesigailiu. Kai nepavyksta išvengti nelaimingos išeities, tada susimąstau, kad yra ir lengvesnių medicinos sričių. Bet užtat kaip malonu, kai pacientai pasveiksta, ateina jau užaugę aplankyti, kai kurie net su savo vaikais. Tada jaučiu, kad tie sunkumai, psichologinė įtampa atsveriami su kaupu. O kai būna labai sunku, tvirtybės semiuosi iš savo pacientų. Galvoju, kad jei jie atlaiko visus sunkumus, tai ir aš turiu.

Dosjė

1988–1994 Kauno medicinos institutas, medicinos studijos.

1998 – dabar LSMUL Kauno Klinikos Vaikų ligų klinika, gyd. vaikų hematologė.

2006 – dabar Mokslų daktarė; 2010 – dabar LSMU lektorė.

2013 – dabar Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus vadovė.

2014 – dabar Vaikų onkologijos ir hematologijos centro vadovė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"