Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Dagestano moterų kalniečių tatuiruotės

 
2018 01 10 14:05
Reuters/Scanpix nuotrauka

Žvėrys, augalai, kryžiai, judėjų simboliai, graikų ir lotynų abėcėlės raidės – tradicinės Dagestano kalniečių moterų tatuiruotės stebina net mokslininkus. Tatuiruotės Kaukaze, būtent moterų tatuiruotės, – labai sena tradicija, ėmusi nykti tik XX a. antrojoje pusėje, o iki tol gyvavusi šimtmečius. Ir dabartiniais laikais dar galima sutikti senučių, kurių rankas ar veidus puošia keisti ženklai, ištatuiruoti prieš maždaug pusę amžiaus.

Įvairių laikų tyrinėtojai kalba apie moterų tatuiruotes kalnuotame Dagestane, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje, Karačiajų Čerkesijos gyvenvietėse ir Osetijoje. XIX a. keliautojai ne kartą yra užsiminę, kad Kaukaze matė moteris, turinčias tatuiruočių. Pavyzdžiui, istorikas ir etnografas Ivanas Šopenas. Rašydamas apie „Armėnijos srities būklę jos prijungimo prie Rusijos imperijos metu“ (XIX a. trečiasis dešimtmetis), jis mini gana gausias tatuiruotes, puošiančias azerbaidžaniečių moterų kūnus. Tatuiruotės Kaukaze aptinkamos visur – abiejose kalnagūbrio pusėse. Tiesa, Kaukaze tatuiruotės buvo daromos ir vyrams, tačiau XX a. tokių atvejų užfiksuota itin mažai. Grafiškai vyrų tatuiruotės beveik nesiskyrė nuo panašių moteriškųjų variantų. Ir, tikėtina, turėjo panašias funkcijas. Taigi tatuiruotės yra Kaukazo tautų paveldo dalis.

Pirmasis į Kaukazo moterų tatuiruotes dėmesį atkreipė etnografas Adolfas Dirras. Šį reiškinį jis pastebėjo 1904 m. atvykęs į Dagestaną, nors apie tai paskelbė tik po vienuolikos metų „Duomenų rinkinyje, skirtame aprašyti Kaukazo vietoves ir gentis“. Dar kartą prie šios temos specialistai sugrįžo tik 1982 m. Sovietmečiu mokslo pasaulis rinkosi verčiau nepastebėti šių archajinių tautų prigimtinių religijų laikus menančių „tamsių atgyvenų“.

Dagestano Akušos rajone gyvenęs kalnietis Habibas Ismailovas, rusų kalbos ir literatūros mokytojas, septyniolika metų (nuo 1991 iki 2007 m.) praleido ekspedicijose ir apklausė daugiau kaip 500 moterų iš 140 kaimų 35 Dagestano ir viso Kaukazo rajonuose, vėliau tyrimus tęsė Armėnijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane. H. Ismailovas yra surinkęs didžiulę (daugiau kaip 1 500) tatuiruočių atvaizdų kolekciją. Pokalbių metu jauniausioji iš pateikėjų buvo trejų, o vyriausioji – šimto trylikos metų. Taip susiklostė, kad 1990 m. pradžioje į kaimą atvyko Oksfordo universiteto mokslininkas Robertas Chencineris, jis tyrinėjo kaitagų siuvinėjimą. Ieškodamas pagalbininkų ir vertėjų, jis susitiko su H. Ismailovu. Šio žmona dėstė prancūzų kalbą, šią kalbą puikiai mokėjo ir anglų mokslininkas. Po poros savaičių bendradarbiavimo kalniečių šeimos gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. H. Ismailovo žmona ir abi dukterys tapo kaitagų siuvinėjimo žinovėmis, o jis pats ėmė gilintis į kone visai nežinomą sritį – kalniečių moterų tatuiruotes. Šiuo metu H. Ismailovas yra istorijos mokslų daktaras, etnografas, surinkęs vieną neįprasčiausių pasaulyje kolekcijų, kurią sudaro tradicinės dagestaniečių ir kitų kaukaziečių moterų tatuiruočių fotografijos ir piešiniai. Jis tapo 2006 m. Londono leidyklos „Bennett & Bloom“ išleistos monografijos „Tatuiruotos kalnietės ir Dagestano šaukštdėtės“ (Tattooed Mountain Women and Spoon Boxes of Daghestan) bendraautoriu.

Pradžioje iš H. Ismailovo buvo tik šaipomasi. Kas galėjo pamanyti, kad po kuklių kalniečių sukniomis gali būti ištatuiruoti vyrų ir moterų lytiniai organai, svastikos ir šešiakampės žvaigždės? Kilo įtarimų, kad iki tol niekam nežinomas darginas visa tai išgalvojo tenorėdamas išgarsėti. Ir kas gi leis jam apžiūrinėti svetimas moteris?

„Kai kurios moterys su džiaugsmu sutikdavo parodyti tatuiruotes ant savo kūnų, bet dažniausiai sekėsi sunkiai. Kartais man sakydavo: „Sūneli, jeigu tu mane nufotografuosi, tai sutrumpinsi mano gyvenimą tiek ir tiek metų.“ Daug tatuiruočių yra ant krūtinės. Jų, žinoma, negalėjau fotografuoti. Tik kartą viena moteris paėmė iš manęs fotoaparatą ir pati padarė porą ant krūtinės turėtos pusmėnulį vaizduojančios tatuiruotės kadrų. Aš jų niekur nepublikavau. Kalnietės brangino savo tatuiruotes, jautėsi tų ypatingų ženklų ginamos. Kalnų gyvenvietės panašios į salų civilizacijas. Laikas jose teka lėtai, o tradicijos nekinta amžiais. Būtent ten, aukštai kalnuose, smalsiesiems verta ieškoti praeities pėdsakų“, – sako H. Ismailovas. Simboliai ir ženklai dagestaniečius lydi visą gyvenimą: ant akmenų, indų, siuviniuose, senų namų klojimuose, tačiau į moterų tatuiruotes mažai kas atkreipdavo dėmesį. Kaip minėta, H. Ismailovas yra apklausęs apie 500 moterų, ir kiekvienas susitikimas su jomis kėlė susižavėjimą, nes už viso to slypėjo ypatinga istorija ar šeimos legendos. Svastikos, kryžiai, skaičiai, mokslui žinomų ir nežinomų išnykusių kalbų senųjų abėcėlių raidės – visa tai kraštietės jam atskleidė. Kalnietės nenoriai H. Ismailovui pasakojo apie tatuiruočių reikšmes, juolab nenorėjo būti fotografuojamos. Vis dėlto jam pavykdavo išgauti tai, ko dagestanietės niekam nepasakodavo.

„Šiaurės atėnai“ (Habibo Ismailovo) nuotraukos
„Šiaurės atėnai“ (Habibo Ismailovo) nuotraukos

Religinėje kalniečių moterų praktikoje svarbų vaidmenį atliko amuletai, talismanai, skirti apsisaugoti nuo visokių negandų, taip pat ir nuo žalą darančios magijos ar piktųjų dvasių. Anot liaudies fantazijos, piktųjų jėgų priešakyje stovi džinai, kurių pagrindinis tikslas ir esąs kenkti žmonėms. Šimto trylikos metų Uzai Aišat iš Hapšimo gyvenvietės pasakojo, kad piktosios dvasios – džinai sugebėdavo įsikūnyti į giminaičių ar naminių gyvūnų atvaizdus arba tiesiog pasidarydavo nematomi. Jų būdavo galima sutikti tamsiuose aūluose, apleistuose namuose, o dažniausiai – malūnuose. Džinai pasirodo po vidurnakčio monotoniškai dainuodami: „Gjilliv-gjilliv-gjilliv.“ Vargas tiems, kurie kartodavo šį priedainį, – jie atsidurdavo džinų valioje. Tačiau dvasios bejėgės, jeigu žmogus turi kinžalą, peilį ar ištatuiruotą simbolį. Todėl tatuiruotė – pati patikimiausia apsauga nuo piktųjų dvasių. Ženklai ant kūno nubaidydavo demonus. Antai vienoje gyvenvietėje vešėjo puikios pievos. Šieno pripjaudavo tiek, kad per dieną nesuspėdavo jo suvežti. Tada naktį ten siųsdavo moteris, turinčias tatuiruotes užpakalinėje kūno dalyje – ant padų, už ausų. Panašiai džiunglėse kai kurie čiabuviai dėvi kaukes iš nugaros pusės, kad tigras iš ten jų neužpultų. Pagal tradiciją kalnuose moterys laikomos lengvu dvasių grobiu. Todėl net ir kapo duobes joms kasa gilesnes.

Senaisiais laikais jaunos mergaitės šventas tatuiruotes darydavosi kairiojoje krūtinės pusėje. Jų magija turėjusi padėti susirasti vertą jaunikį. Yra ir tokių tatuiruočių, kuriose atsispindi senoviniai kosmogoniniai motyvai. Tarkim, taškas tarp akių. „Sena moteris padarė man ją, kad per šį tašką gaučiau jėgą iš gamtos, – aiškino tatuiruotės turėtoja. – Kažkas man patarė išnaikinti tatuiruotę. Tačiau aš to nedarysiu, nes tada visa gauta energija išeis iš manęs ir galiu mirti pirma laiko.“

Tatuiruotę turėjo ir H. Ismailovo motina Aminat Alijeva. Dar XX a. 3–4 deš. Hapšimo gyvenvietėje buvo švenčiama „Šin darkjes“ šventė (pažodžiui – „Daryti vandenį“). Prieš išgindami gyvulius į ganyklą kalniečiai tvarkydavo kaimo vandens telkinius ir kalnų šaltinius. O tada prasidėdavo visuotinės linksmybės su šaudymais ir džigitavimu (džigitų įgūdžių rodymu). Vienoje iš tokių švenčių įvyko Aminat sužadėtuvės. Kaimo svočia tada jai padarė tatuiruotę, reiškiančią šią žinią. Taip prie merginos peties atsirado du taškai, sujungti ratu, – šokanti pora. Mokslininko mama sakė, kad tai reiškia „aš – ilgo kelio pradžioje“.

„Šiaurės atėnai“ (Habibo Ismailovo) nuotraukos
„Šiaurės atėnai“ (Habibo Ismailovo) nuotraukos

Dagestane tatuiruotes darydavo palyginti neskausmingai, tačiau ir ten pasitaikydavo kraujo užkrėtimo atvejų. Tatuiruodavo tik tam tikros moterys, ne bet kas galėdavo atlikti šią svarbią apeigą. Iš pradžių per odą daug kartų braukydavo aštriu daiktu, kol išryškėdavo būsimo piešinio kontūrai. Žinoma, odos nedezinfekuodavo. Paraudusios odos paviršių tepdavo storu suodžių, paimtų nuo katilo išorinės pusės, sluoksniu. Tada adatos dūriais pigmentą įterpdavo po oda. Senais laikais naudotos ir medžio anglys. Buvo naudojami ir kiti dažikliai – nuo įvairių gamtinių (dervos, kai kurių uogų sultys ir kt.) iki degimo produktų (suodžiai, deginta guma ir kt.). Hapšimo aūle buvo naudojami ir kapinėse augantys sausmedžiai, kuriuos vietiniai žmonės vadindavo kačių kriaušėmis. Piešiniai buvo išgaunami senovine tribriaune adata, skirta maišams siūti, arba siuvimo adatomis, surištomis po tris, arba tiesiog dygiosios slyvos dygliu. Ištatuiruotoji skausmą jausdavo apie savaitę, kartais merginai net pakildavo temperatūra. Tačiau būtent išgyventas skausmas jai suteikdavo teisę su pasididžiavimu visą gyvenimą ant kūno turėti šį piešinį. Žaizdoms gydyti buvo naudojama vaistažolė „Arc-kjar“ („Sidabrinė žolė“), sumaišyta su sviestu. Culikano ir Balcharo kaimuose (Akušos r.) raudonam tatuiruočių pigmentui išgauti buvo naudojamas augalas „Tukkul nakg“ („Asilo pienas“).

Kartais merginos, tatuiruodamos viena kitą ir sau po oda su dažais įleisdamos draugės kraujo, tapdavo „tatuiruotės seserimis“. Bet dažniausiai tatuiruotė buvo suvokiama kaip savotiška iniciacija, kurią atlikdavo tik ištekėjusios moterys, pačios turinčios tatuiruočių. Ženklais jos gindavo viską, kas kitiems duodavo dingstį pavydėti: gražų veidą, ilgas kojas, nagingas rankas, didelę krūtinę… Tatuiruotė buvo suvokiama kaip skiepai nuo nelaimių ir nužiūrėjimų. Kalnietės bijodavo, kad ją užgavus dvasia tuoj pat išlėks iš kūno. O iniciaciniame virsme atsidūrusios merginos ar moters atsisakymas darytis tatuiruotę sukeldavo rimtas dramas.

Kartą Aukštutinio Katrucho gyvenvietėje sunkiai susirgo keturmetė mergaitė. Gretimo kaimo mula, gelbėdamas mergaitę, jos motinai Kistaman patarė nieko nelaukiant jai ištatuiruoti tašką nosies viršuje. Toji kreipėsi į savo draugę Muslimat. Bet kai tik draugė paėmė adatą, vaikas ėmė klykti ir konvulsiškai trūkčioti. Muslimat pagailo mergaitės, ir ši ją paleido. Mergaitė netrukus nukrito nuo laiptų ir mirė. Po laidotuvių motina atėjo pas tatuiruotoją ir tarė: „Seniau mudvi buvome draugės, bet dabar tu – mano amžina priešė. Per tave mano duktė liko be apsaugos, ir likimas ją pasiėmė.“ Iki pat mirties moterys daugiau nepersimetė nė žodeliu.

„Ši tradicija traukiasi, bet ir dabartiniais laikais Dagestano aūluose jaunai motinai gali patarti vaikui padaryti tatuiruotę, kad palenktų likimą“, – tvirtina H. Ismailovas. Piešinių siužetai turėjo didžiulę reikšmę jų turėtojoms. Tatuiruotės – kalniečių mintys, įgavusios grafinę išraišką. Moterys jas labai vertino, jautėsi tų ypatingų ženklų globojamos. Tai liudija seniausios kilimų meistrės Perizat Ramazanovos žodžiai: „Svarbu, kas pavaizduota, bet ne mažiau svarbu, kad tai su manimi pasiliks visada.“

Yra įvairių Kaukazo tatuiruočių. Tai ir tolimi totemų atbalsiai, ir laukinių gyvūnų, paukščių, gyvačių vaizdiniai, ir augaliniai motyvai ar antropomorfiniai pavidalai. Aptinkamos net sovietinės simbolikos tatuiruotės. Tačiau, nepaisant simbolių ir jų reikšmių įvairovės, Kaukazo tatuiruotės visada išlieka lakoniškos. Žmogaus figūra vaizduojama labai paprastai, tokiu stiliumi kaip antai – „pagaliukas, rutuliukas ir išėjo žmogeliukas“. Šis lakoniškumas rodo, kad tatuiruotės turi labai senas tradicijas, jų šaknys siekia gilią senovę. Ant akmenų ir ant kūnų buvo vaizduojami tapatūs piešiniai ir simboliai.

Dažniausiai pasitaikančios tatuiruotės – geometriniai ornamentai, linijos ir taškai. Jie buvo paplitę visame Kaukaze. Gruzinės taškus darydavosi ant skruostų, kaktos ir riešo – taip pat, kaip tai darė armėnės. Beveik tie patys ornamentai vyravo kalnuotuose Šiaurės Kaukazo rajonuose ir Azerbaidžano kalnuose. Neįmanoma nepastebėti kultūrinių ryšių ir panašumų.

Gyvūnų ir žuvų atvaizdų aptinkama retai. Tačiau jų simbolika kur kas aiškesnė. Gyvūnai iki pat islamo ir krikščionybės atėjimo buvo laikomi šventais. Kulio gyvenvietėje buvo aptikta žuvų piešinių. O kalnuotame Dagestane žuvis reiškė vaisingumą. Taip pat ir kai kuriuose Gruzijos rajonuose bevaikės moterys ant šarovarų dalies ties klubais išsisiuvinėdavo žuvų atvaizdus, kad suaktyvintų savo vaisingumą. Galima įtarti, kad Dagestano moterys žuvis ant kojų tatuiruodavosi ta pačia dingstimi kaip ir gruzinės. Panašiu tikslu buvo vaizduojamas ir archajiškas „gyvenimo medžio“ simbolis. Jis aptinkamas visame pasaulyje ir beveik visada reiškia tą patį – gyvenimą.

Dėmesį itin patraukia reti antropomorfiniai vaizdiniai. Retkarčiais ištatuiruotose figūrose net matoma jų lytis. Tokių tatuiruočių esama ir kalnuotame Dagestane. Jų dar galima pamatyti ant devyniasdešimtmečių senučių rankų. Už viso to slypi vaisingumo kultas. Kaukazo kalnų tautelių kultūrose pėdsakų yra palikusios įvairios religijos. Krikščioniški (ir ne tik) kryžiai yra gana dažni tatuiruočių motyvai. Pasitaiko ir svastikų – taip pat senas ir visame pasaulyje žinomas simbolis. Apsauginės tatuiruočių funkcijos neišnyko ir atėjus islamui. Tos pačios tatuiruotės, kurios merginas saugojo nuo dvasių, nuo tada jas ėmė sergėti nuo džinų.

„Dauguma tatuiruočių atsirado gerokai iki islamo atėjimo, – tvirtina H. Ismailovas. – Kalnuose iki šiol tebėra gyvos šamaniškos tradicijos. Daugelis senučių prisiekia ugnimi, Mėnuliu, Saule. Varlė mums yra šventa. Ją užmynusi karvė būtinai kris. Tam, kad iššauktų arba numaldytų lietų, varlę apvilkdavo gražia suknele arba kelnėmis ir pakabindavo ant lietvamzdžio. Magiškos galios buvo priskiriamos ir kitiems gyvūnams. Pavyzdžiui, moteris su erelio tatuiruote pasakojo, kad jos senelis šį paukštį užmušė ir visoms moterims liepė nešioti jo atvaizdą, kad erelio dvasia atleistų jo giminei.“

Gulačio kaime ant septyniasdešimt dvejų metų Patmos Ibrahimovos kūno buvo aptiktas vien jos šeimoje težinomos reikšmės simbolis – raidė П, apsupta dvylika taškų. Tiek moteris turėjo vaikų. Patma sakė, kad jos vaikai visada su ja. To paties kaimo vidurinės mokyklos mokytojas Rabadanas Husajevas (g. 1941) teigė, kad senais laikais kaime gyvavo toks paprotys: kaimo turtuolių dukterys ant pirštų turėjo išsitatuiravusios taškus, reiškiančius, kad pirštis pas jas gali atvykti tik turtingi jaunikiai.

„Kartą paklausiau savo pusseserių, ar mūsų senelė turi tatuiruotę, – pasakoja H. Ismailovas. – Jos nusivedė senelę į kitą kambarį, apžiūrėjo ir išbėgo kikendamos. Vidinėje šlaunies pusėje puikavosi falas su „palydovais“. Ji tikėjo, kad po mirties piktosioms dvasioms ar džinams jis neleis iš kapo ištraukti jos kaulų. Avarų rajonuose islamo išpažinėjai žino apie tokius saugančius talismanus ir su jais kovoja. Jie tokius simbolius per apiplovimo apeigas barbariškai išpjauna iš mirusiųjų kūnų ir juos palaidoja atskirai, švarioje vietoje. Tačiau Korane nėra nė vieno žodžio, kuriuo būtų smerkiamos tatuiruotės! Juk labiausiai tatuiruotos moterys pasaulyje – arabės Jemene, Tunise, Maroke.“

Pastaraisiais metais Dagestane kartu su nauja islamo banga vis stiprėjo priešiškos reakcijos į moterų tatuiruotes, ypač iš vyrų pusės. Tačiau kažkodėl ignoruojamos daugybė vyriškų tatuiruočių ant asmenų iš įkalinimo įstaigų kūnų. Moterų pasaulis nuo vyrų pasaulio visada buvo atskirtas daugeliu elementų, o minėtieji reiškiniai juos dar labiau tolina vieną nuo kito. Aišku tik viena – tatuiruočių ištakos slypi ne kurioje nors vienoje iš pasaulinių klasikinių religijų, bet turi kur kas gilesnes šaknis, siekiančias prigimtinių religijų laikus, pirmykštę gentinę santvarką.

Kol vieni musulmonai kovoja su tatuiruotėmis, kiti pritaiko joms islamo simbolius. Simbolika keičiasi drauge su visuomene. Kai po Rusijos revoliucijos arabų abėcėlę trumpam pakeitė lotynų abėcėlė, atsirado tatuiruočių su atitinkamomis raidėmis. O sovietmečiu moterys prisitaikė naujus ženklus – penkiakampes žvaigždes, kūjį ir pjautuvą, net užrašą CCCP. Tatuiruotės turi ilgą istoriją. Ir tyrinėjant jas lieka daug neaiškumų, ypač kalbant apie jų socialinę reikšmę. Mat Dagestane tatuiruotės daugiausia buvo moterų pasaulio dalis ir visa, kas su jomis susiję, buvo laikoma sfera, į kurią pašaliniai negalėjo kištis. Tai ir sudarė moterų paslaptį.

Iš esamų lauko tyrimų matyti, kad tatuiruočių reikšmes kartais moterys slėpdavo net nuo savo giminės vyrų. Jos neaiškindavo, kokiu tikslu ant kūno išsitatuiravo sklendžiančio paukščio atvaizdą ar kažkieno inicialus (kirilica ar arabų abėcėle). Žinios apie tatuiruojamųjų amžių taip pat prieštaringos. Pasak vienų šaltinių, moterys buvo tatuiruojamos dar vaikystėje, pasak kitų – pasiekusios tam tikrą brandą arba apskritai tik per pavasario lygiadienį. Yra ir kitų įdomių požiūrių, teigiančių, kad bet kuris ženklas-simbolis ant drabužių ar kūno tam tikru būdu veikia žmonių psichinę būseną.

„Vertingiausi ir patikimiausi duomenys apie tatuiruočių reikšmes yra gauti tolimuose Dagestano aūluose, giliuose tarpekliuose, kur dar išliko ši tradicija, – sako H. Ismailovas. – Vienos lezginės paklausiau, ką reiškia taškų rinkinys ant jos rankos. Ji atsakė, kad kai jos giminės žmonės numiršta, jie išskrenda į dangų ir tampa žvaigždėmis. Taip ji ant savo kūno ir nešiojasi protėvių žvaigždyną. Ginklakalių žmonos tatuiruodavosi kalavijus ir skydus, norinčios pastoti moterys ant krūtinės tatuiruodavosi žmogaus figūrėlę. Ženklai arba nuvaikydavo grėsmes, arba pritraukdavo tai, ko besitatuiruojančiosios labai geisdavo. Pavyzdžiui, kad vyras namo neatsivestų antros žmonos, moterys ant rankos tatuiruodavosi svastiką. Kitą saugančią tatuiruotę mano kraštietė pasidarė norėdama, kad jos brolis iš karo grįžtų gyvas. Tačiau jis negrįžo. Buvo tatuiruotės sėkmei, prieaugliui pritraukti, tačiau jų grafiniai atvaizdai jau seniai pamiršti.“

H. Ismailovas ženklus ant siuvinių ir rakandų palygino su tatuiruotėmis ir įsitikino, kad tai vientisas ornamentų telkinys, būdingas ne tik Dagestanui, bet ir visam Kaukazui. Tuo tikslu jis leidosi į keliones po Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną. Po to susistemino gautus rezultatus ir išleido brošiūrėlę.

„Ir visi aiktelėjo, – pasakoja H. Ismailovas. – O Mokslų akademijoje ėmė priekaištauti, kad pavogiau temą. Tuomet paklausiau: „Kas jums patiems iki šiol trukdė tai daryti?“ Dagestane surinkau 1545 moteriškus tatuiruočių ženklus ir septynis vyriškus. Moterys konservatyvesnės, jos – tradicijų saugotojos. Jų aplinka – labai uždara. Vyras pasiimdavo kalaviją, sėsdavo ant žirgo ir jodavo kariauti, o žmona likdavo namuose ir tradicijas perduodavo vaikams. Nuo 1991 iki 2007 m. apklausiau daugiau kaip 500 moterų iš 140 Dagestano kaimų, o tuo metu R. Chencineris Oksfordo universitete išanalizavo 111 tatuiruočių rūšių ir jas sugrupavo į dešimt kategorijų. Gausiausiai kategorijai – 61 ženklas – priklausė tatuiruotės, sudarytos iš taškų. 48 tatuiruotės vaizdavo žmones ir kūno dalis, 42 – astralinio kulto objektus, 35 – raides, 27 – žvėris totemus, 9 – augalus, 7 – skaičius, 3 – žydiškus simbolius, o penkios tatuiruotės tyrinėtojams taip ir liko neatpažintos. Galima dar ilgai ieškoti paralelių tarp Dagestano ženklų ir Kretos Knoso miesto simbolių, analizuoti susipinančias pasaulio medžio linijas ar šokantį šaitaną, tačiau niekada iki galo nesužinosime, apie ką galvojo seniai numirusi kalnietė, kai ant merginos rankos braižė svastiką ar graikišką raidę psi.“

Tatuiruočių semantiką tyrinėtojai suskirstė į tokias grupes: 1) zoomorfiniai pavidalai, kurie galbūt atspindi tikėjimus, susijusius su senaisiais totemų įsivaizdavimais: a) laukinių gyvūnų, žvėrių, paukščių, gyvačių, varlių pavidalai; b) prijaukintų ir laukinių gyvūnų bei paukščių pavidalai; 2) fitomorfiniai pavidalai; 3) antropomorfiniai pavidalai; 4) tatuiruotės, atspindinčios žemdirbystės ir vaisingumo kultą; 5) faliniai simboliai; 6) soliariniai ir astraliniai motyvai; 7) tatuiruotės, atspindinčios krikščionybę ir zoroastrizmą; 8) tatuiruotės, atspindinčios islamo ideologiją; 9) tatuiruotės, atspindinčios senųjų abėcėlių pėdsakus; 10) tatuiruotės, žyminčios skaičių reikšmes; 11) tatuiruotės, kartojančios giminės ženklus ir žymes (įdagus); 12) tatuiruotės, rodančios tatuiruotės turėtojos amžių; 13) tatuiruotės, atspindinčios sovietmečio simboliką; 14) tatuiruotės, turinčios atpažįstamą semantiką; 15) tatuiruotės, atliekančios socialinę funkciją (turtinė padėtis); 16) nenustatytos reikšmės tatuiruotės.

Galima sakyti, kad kaitagų siuvinėjimas Dagestane yra tatuiruočių artefaktų kalba. Iš jos „raidžių“ ir „žodžių“ sudėliojamos kompozicijos.

„Tik gailiuosi, kad per vėlai pradėjau, – atsidūsta mokslininkas. – Ištisas kultūros klodas negrįžtamai išeina. Ir jį užfiksavau aš – neprofesionalas ir diletantas, kuris iki 1994 m. tam, kad išsaugotų tuos vaizdus, net fotoaparato neturėjo… Didžioji dalis tatuiruotų žmonių jau yra mirę, tradicija gęsta. Bet vis dėlto… Neseniai studentai man pasakojo, kad maršrutiniame autobuse matė labai norintį bendrauti berniuką, kuris prie visų lindo. O viena keleivė patarė motinai vaikui padaryti tatuiruotę. Kad nenužiūrėtų.“

Parengė Jurgita Jasponytė

Šaltiniai

https://rg.ru/2016/06/16/reg-skfo/dagestanskij-istorik-izuchil-unikalnye-tatuirovki-gorianok.html

http://www.dagestanpost.ru/blogs/40906–28-zhenskie-tatuirovki-na-kavkaze

http://gazeta-margust.ru/tatuirovki-dagestanskikh-goryanok-shokiruyut-dazhe-uchenykh

https://tattootoday.org/tattoo-history/articles-about-the-tattoo/tattooed-mountain-women-of-daghestan

http://pro-derbent.ru/samoe-interesnoe-o-dagestane/196-simvoly-pravyat-mirom

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"