Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
SPORTAS

Diena, kai Dakarą laimėjo moteris

 
2018 01 13 12:00
Juttos Kleinschmidt pasiekimo Dakare iki šiol nepakartojo nė viena moteris.
Juttos Kleinschmidt pasiekimo Dakare iki šiol nepakartojo nė viena moteris. www.lemagsportauto.com nuotrauka

2001-ųjų Dakaro ralis laikomas istoriniu, nes jį pirmą ir kol kas vienintelį kartą laimėjo moteris – automobilių įskaitos nugalėtoja tapo vokietė Jutta Kleinschmidt.

Tuomet 38-erių J. Kleinschmidt savo svajonę įgyvendino drauge su šturmanu tautiečiu Andreasu Schulzu važiuodama „Mitsubishi Pajero“ visureigiu. 2001-aisiais legendinio ralio trasa driekėsi iš Paryžiaus į Senegalo sostinę Dakarą. Po beveik trijų savaičių varžybų ir daugiau nei 10 tūkst. nuvažiuotų kilometrų J. Kleinschmidt vos 2 min. 39 sek. aplenkė kitą „Mitsubishi“ narį japoną Hiroshį Masuoką, kuriam talkino prancūzas Pascalis Maimonas.

Per daug negalvojau, kad esu pirma moteris, nugalėjusi tokiose lenktynėse. Visų pirma, laikiau save lenktynininke.

Finišo drama

Po sensacingos pergalės prieš 17 metų J. Kleinshmidt žiniasklaidoje buvo praminta Dykumų karaliene. Vokietijos naujienų tarnyba „Deutsche Welle“ tuomet ironizavo, kad karjeros pradžioje J. Kleinschmidt namų lentynose virtuvės reikmenys savo vieta dalijosi su variklio cilindrų galvutėmis.

Iš pradžių vokietė lenktyniaudavo motociklu, 1987 metais dalyvavo Faraonų ralyje Egipte, po metų debiutavo ir legendiniame Dakare. Debiutas nebuvo vykęs, o 1992 metais ji jau džiaugėsi pirmuoju finišu ir 23 vieta.

1995 metais J. Kleinschmidt Dakare sėdo prie automobilio vairo. Po ketverių metų ji užėmė trečiąją vietą, o 2001-aisiais atėjo metas pergalingam raliui. Automobilių inžinierės triumfas Dakare nuskambėjo per visą pasaulį, tais pačiais metais ji buvo išrinkta geriausia Vokietijos sportininke.

Ilgiausios ir pavojingiausios ralio varžybos 2001-aisiais startavo Paryžiuje prie Eifelio bokšto, o finišavo Senegalo sostinėje Dakare greta vaizdingo Rožinio ežero. Tas maratonas buvo kaip reta atkaklus. Iš 133 automobilių ekipažų finišą pasiekė tik mažiau nei pusė, lenktynių lyderis keitėsi septynis kartus. O varžybų atomazga galėjo būti visiškai kitokia.

Prieš 19 etapą iš 20 pagrindinė kova dėl nugalėtojo titulo vyko tarp H. Masuokos ir prancūzo Jeano-Louis Schlessero, važiuojančio savo gamybos bagiu. Pastarasis nusprendė gudrauti ir kartu su komandos draugu Jose Maria Servia startavo anksčiau, nei buvo reglamentuota. H. Masuoka nesitikėjo tokio akibrokšto ir startavęs vėliau siaurais Safario keliukais niekaip negalėjo aplenkti konkurentų. Japonas rizikavo mėgindamas važiuoti už trasos ribų ir kliudęs kelmą nulaužė automobilio ašį. Remontas užtruko 45 minutes, tad H. Masuoka prarado viltis tapti Dakaro čempionu. Visgi J.-L. Schlessero manevras neliko nepastebėtas – už nesportinį elgesį jį ir J. M. Servią teisėjai nubaudė 1 valandos bauda.

Tokiu būdu į pirmąją poziciją įsiveržė J. Kleinschmidt, kuri iki tol bendrojoje įskaitoje buvo trečia. Paskutiniame trumpame, 120 km, greičio ruože jai reikėjo tik nesusimauti. Lenktynininkė vėliau prisipažino naktį dėl jaudulio nemiegojusi, bet su savo užduotimi susidorojo ir persvarą prieš H. Masuoką išlaikė.

„Paskutiniuose trasos kilometruose jutau, kad pildosi mano svajonė. Tas jausmas yra neįtikėtinai nuostabus. Kai kirtome finišo liniją, pajutau milžinišką palengvėjimą. Juk po 10 tūkst. nuvažiuotų kilometrų mano persvara nesiekė 3 minučių. Būtų pakakę įstrigti kur nors smėlyje – ir viskas baigta. Ką reiškia šis laimėjimas, supratau tik po kelių savaičių“, – viename jaunimo forume savo prisiminimais dalijosi J. Kleinschmidt.

Skatina saugų eismą

Vokietė yra tikra Dakaro ralio veteranė. Šiose lenktynėse ji dalyvavo 17 kartų, iš jų 6 sykius finišavo pirmame penkete ir sukaupė didžiulę patirtį. Ja naudojasi ir dabar, vokiečių komandai „X-Raid“ padėdama kurti sportinius bolidus ir juos testuodama dykumose.

Be to, J. Kleinschmidt rengia kursus ir seminarus moterims, siekiančioms lenktynininkės karjeros.

„Mano tikslas – parengti kuo daugiau moterų lenktynininkių įvairioms varžybų serijoms. Jos turi turėti tokią galimybę. Tikiu, kad mano žinios daugeliui gali tapti raktu į sėkmę. Adrenalino antplūdis, jaudulys ir automobilio galios pojūtis – tai nuostabūs dalykai, – teigė Dakaro užkariautoja. – Kartais diskutuojama, ar moterys gali būti konkurencingos automobilių sporte. Mano laimėjimas 2001-aisiais Dakare buvo labai svarbus visam sportui. Per daug negalvojau, kad esu pirma moteris, nugalėjusi tokiose lenktynėse. Visų pirma, laikiau save lenktynininke ir tik po to – moterimi.“

Ji sako, kad greitis iki šiol yra jos didžiausia aistra. Tačiau tik lenktynių trasoje.

„Man labai patinka važiuoti greitai. Daugelis lenktynininkų trasoje pamiršta galimus pavojus ir mėgaujasi važiavimu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad sportinių automobilių saugumas stipriai patobulėjo, dabar esame gerai apsaugoti“, – sakė ji.

J. Kleinschmidt taip pat randa laiko seminarams, skaito paskaitas apie saugų eismą.

„Visuomet kartoju, kad kasdieniame eisme reikia vairuoti saugiai ir išmokti pažinti savo automobilį, rasti jo galimybių ribas. Du dešimtmečius užsiimu edukacine veikla, prisidedu prie saugaus eismo tobulinimo. Taip pat dirbu saugaus eismo vairavimo instruktore“, – pasakojo lenktynininkė.

Afrika ar Pietų Amerika?

Tris dešimtmečius Dakaro ralis vyko šiaurės vakarinėje Afrikoje ir finišuodavo būtent Senegalo sostinėje Dakare. Tačiau po vieno įvykio varžybų karavanas buvo perkeltas už Atlanto. 2008 metais dėl didelės terorizmo grėsmės Mauritanijos teritorijoje organizatoriai nusprendė ralį atšaukti.

Jau po metų istorinės lenktynės buvo perkeltos į Pietų Amerikos smėlynus bei bekeles, ten sėkmingai vyksta iki šiol. Tarp Dakaro ralio senbuvių nesiliauja diskusijos, ar nevertėtų sugrįžti į Afriką. Sacharos kopos kai kuriems lenktynininkams vis dar kelia sentimentų.

„Afrika ar Pietų Amerika? Tai diskutuotinas klausimas. Afrikoje greičio ruožai buvo ilgesni, daugiau smėlio ir kopų, pačios varžybos vykdavo ilgiau. Pietų Amerikoje neretai pasitaiko į klasikinį ralį panašių greičio ruožų. Tačiau infrastruktūros požiūriu situacija neabejotinai geresnė Pietų Amerikoje. Drastiškas sprendimas keltis už Atlanto iš pradžių buvo laikinas, bet tai virto nuolatinėmis varžybomis. Dakaro lenktynės tapo tokios garsios, kad organizatoriams nėra priežasčių ir argumentų sugrįžti prie jų ištakų Afrikoje. Be to, saugumo klausimas Sacharoje nelabai pasistūmėjo į priekį“, – savo nuomonę dėstė J. Kleinschmidt.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"