Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ĮDOMYBĖS

Į kultūrinį gyvenimą grįžę piliakalniai

 
2018 01 11 17:00
Bilionių piliakalnis netoli Laukuvos (Šilalės r.), kaip leidžia įtarti naujausi tyrimai, gali būti Margirio pilies vieta, garsieji Pilėnai. /
Bilionių piliakalnis netoli Laukuvos (Šilalės r.), kaip leidžia įtarti naujausi tyrimai, gali būti Margirio pilies vieta, garsieji Pilėnai. / Jono Danausko nuotrauka

Praėję metai buvo paskelbi Piliakalnių metais. Dar kartą atsigręžta į šiuos svarbius mūsų kultūrinio gyvenimo simbolius. Be piliakalnių neįsivaizduojamos ir kelionės po Lietuvą.

Piliakalnis lietuviams – tai ne vien kalnas, ant kurio stovėjusi pilis. Gaubiami paslaptingos padavimų auros piliakalniai įaugę į bendruomenių gyvenimą, tapę vietinio identiteto dalimi, švenčių vieta, tai ir ryškūs kraštovaizdžio elementai bei matomiausios praeities žymės, pirmieji gynybiniai įtvirtinimai.

Į Laukuvą (Šilalės r.) susirinkę piliakalnių mėgėjai, laipiotojai, kasinėtojai konferencijoje skaitytuose pranešimuose išsakė daug palankių žodžių šiems mūsų krašto simboliams. Anot jų, neatsitiktinai Piliakalnių metai tapo įvadu į jubiliejinius Lietuvos valstybės šimtmečio metus.

Plaukiant Jūros upe galima aplankyti šešis piliakalnius. Vienas jų – Padievaitis, pirmoji Gedimino rezidencija.

Šiuo metu Lietuvoje į Kultūros paveldo registrą yra įrašytas 921 piliakalnis, tačiau turime nemažai tokių kalvų, kurios kelia įtarimą, kad tai ne paprastas kalnelis, o piliakalnis. Bet norint įtraukti į registrą dar reikia tikslinti, tirti. Vien šiemet atrasta 10 naujų, iki šiol nežinotų. Drąsiai galima teigti, kad esame daugiausia piliakalnių turinti Europos šalis. Ir darbo archeologams tikrai nepritrūks kelis šimtus metų, nes kol kas, kaip teigė archeologas dr. Gintautas Zabiela, ištyrinėtas tik kas ketvirtas piliakalnis. „Didžioji dalis piliakalnių nei archeologų kastuvų, nei tuo labiau modernesnių priemonių nėra paliesti“, – pabrėžė jis.

Kandidatai į Pilėnus

Vienas įdomiausių piliakalnių tyrimų pokyčių 2017 metais – jau beveik nustatyta, kur gali būti Pilėnai, garsiojo Margirio pilis. Kaip žinoma iš istorijos, 1336 metais kryžiuočiams užpuolus šio kunigaikščio pilį, visi gynėjai, nenorėdami pasiduoti į nelaisvę, susidegino.

„Ta vieta tikrai Žemaitijoje, – tvirtino G. Zabiela. – Pilėnai buvo Trapėnų žemės pilis, o ji vienareikšmiškai lokalizuojama Žemaitijoje, kitur negalėjo būti. Įtariamos 4 – 5 vietos. Šiuo metu turime du rimtus kandidatus – tai netoli Laukuvos esantis ir šiemet tyrinėtas Bilionių piliakalnis, taip pat prieš 20 metų tirtas, smarkiai Šešuvies upės paplautas Ižiniškių piliakalnis Raseinių rajone. Dabar laukiame Bilionių piliakalnio tyrimų rezultatų, tada bus galima aiškiau pasakyti.“

Ilgai manyta, kad Pilėnai – tai Punia Atytaus rajone. „Paklydimas labai senas, padarytas dar XVI amžiuje perrašinėjant kroniką. Lenkų istorikas Motiejus Strijkovskis, naudodamasis pirminiais šaltiniais (senomis kronikomis), rado minimus Pilėnus. Kadangi tuo metu tokia vietovė nebuvo žinoma, o M. Strijkovskis, matyt, žinojo Punią, tad rašydamas istoriją, Pilėnus nukėlė į Punią, – pasakojo G. Zabiela. – Kadangi žmonės skaito ne pirminius istorinius šaltinius, o parašytas istorijas, tai juos ir suklaidino. Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Pilėnais buvo laikoma Punia, nors 6 – 7 dešimtmetyje daryti kasinėjimai to ir nepatvirtino.“

Traukos objektai

Labiausiai piliakalniais nusėtas Utenos rajonas, antroje vietoje – Zarasų, trečioje – Molėtų, ketvirtoje – Šilalės rajonai. 34 piliakalnius turinčiame Šilalės rajone pastaruoju metu tyrinėta daug piliakalnių. Savo kultūros ir istorinį paveldą puoselėjanti savivaldybė išleido knygą apie rajono piliakalnius. Krašto žmonių dėmesys savo piliakalniams buvo vienas argumentų paskelbiant Laukuvą 2018 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Kaip pažymėjo Šilalės rajono kultūros paveldo apsaugos specialistė Jurgita Viršilienė, žmonės jau suprato, kad piliakalniai gali puikiai reprezentuoti kraštą, pritraukti turistų. Piliakalniai tapo mėgstama įvairių švenčių vieta. Rajone įrengta daug informacinių stendų, parengti teminiai piliakalnių lankymo maršrutai. „Keliautojams siūlome su piliakalniais susijusius maršrutus „Šilalės priešistorė“, „Kryžiuočiai prie Medvėgalio“. Vandens turistai gali rinktis maršrutą „Gedimino kelias“ Jūros upe. Plaukiant galima aplankyti šešis piliakalnius. Vienas jų – Padievaitis, pirmoji Gedimino rezidencija“, – aiškino J. Viršilienė.

Pasak paveldo specialistės, kad piliakalniai įaugę į vietos žmonių folklorą, byloja ir padavimai: vien apie Medvėgalį užrašyta 40 padavimų (nė apie vieną kitą daugiau nėra), apie Bilionių piliakalnį – 39. Daug tų padavimų yra užrašęs iš Šilalės rajono Gulbių kaimo kilęs garsus baltų mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938 – 1996).

Tačiau, kaip atkreipė dėmesį J. Viršilienė, krūmais ir medžiais šiuo metu yra apaugę 27 rajono piliakalniai. „Daugumos net neįmanoma įžiūrėti. Šalia gyvenantys ar žemės turintys žmonės siūlosi piliakalnius tvarkyti, prižiūrėti, tačiau dėl galiojančių įstatymų negali to padaryti. Norint iškirsti menkaverčius medžius ar krūmus reikia parengti kirtimo projektus“, – pasakojo J. Viršilienė. Miškų įstatymas, draudžiantis kirsti medžius, liečia ir augančius ant piliakalnių. Buvo nuspręsta konferencijos dalyvių vardu kreiptis į atitinkamas institucijas ir prašyti keisti nustatytą tvarką bei leisti tvarkyti šabakštynus ant piliakalnių be didesnių varžymų.

Piliakalnių galia

„Piliakalniai mus kilsteli į kitą lygį. Ir ne vien fiziniu požiūriu. Mus veikia ir čia sklandantis laisvės mitas, šimtmečius perduodamas iš lūpų į lūpas. To laisvės mito ištakos – Pilėnuose, kai žmonės suvokė, jog mirtis garbingiau už vergovę. Piliakalniai – tai vietos, kuriose laisvės mitas ypač išreikštas“, – sakė pranešimą apie piliakalnių galią skaitęs archeologas Vykintas Vaitkevičius. Jo teigimu, tas laisvės mitas tūkstančius kartų išreikštas padavimuose ir legendose, taip pat Maironio eilėse apie milžinkapiuose miegančius ir laukiančius ženklo pakilti į kovą didvyrius. „Iki XIX amžiaus milžinkapiais buvo vadinami piliakalniai. O XIX ir XX amžių sandūroje piliakalniai į mūsų gyvenimą grįžo kaip masinio susibūrimo vietos, kur rengiamos valstybinės, tradicinės kalendorinės šventės“, – pažymėjo V. Vaitkevičius.

Kalbėdamas apie tai, kaip piliakalniai mus veikia, archeologas prisipažino negalintis pamiršti vienos aštuoniolikmetės Čikagos lietuvės spaudoje publikuoto laiško. Rafaelė Šedytė, praėjusią vasarą dalyvavusi archeologinėje stovykloje-ekspedicijoje, kartu su kitais Lietuvos moksleiviais ir studentais tyrinėjusi vieną Karšuvos piliakalnį Tauragės rajone, paskui parašė, kad tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti jos gyvenime. „Pamačiau kitokią Lietuvą. Pajutau ramybę savyje ir didžiavausi, kad esu lietuvė, – rašė ji. – Pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kad Lietuva manęs nebepaleidžia, kad esu jos dalis (...) Aš privalau sugrįžti čia, į savo nuostabiąją Lietuvą.“

Pajūryje – retenybė

Kad piliakalniai slepia daug neatrastų ir mokslui vertingų lobių, įsitikino ir Klaipėdos universiteto doktorantė archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė. Jaunąją mokslininkę smalsumas iki šalia Klaipėdos esančio Kukuliškių piliakalnio atvedė vien todėl, kad apskritai pajūryje, galima sakyti, piliakalnių nėra. „Dabar žinomas tik šis, pernai aptiktas, ir Birutės kalnas. Visi kiti Lietuvos piliakalniai yra labiau nutolę į kontinentinę Lietuvos dalį, – pasakojo archeologė. – Kukuliškių piliakalnyje patyrinėjus 10 kv. m ploto, aptikta daugiau kaip 400 archeologinių radinių, kurie preliminariai datuotini I tūkstantmečiu. Nustebino rasti apie 50 neapdirbto gintaro gabalėlių. Kokia buvo gintaro reikšmė šios bendruomenės gyvenime, kol kas neaišku, šiuo metu radiniai tiriami laboratorijose.“

Stogastulpis pirmajam tyrinėtojui

Žemaitijos piliakalnių tyrimai prasidėjo tik XX amžiaus pradžioje. Pradininkas buvo lenkų archeologas Ludwikas Krzywickis (1859 – 1941), kuriam prieš pat konferenciją, užbaigiant Piliakalnių metus, Šilalės rajone netoli Gulbių kaimo atidengtas stogastulpis (autorius – tautodailininkas Dainius Jankauskas). Kaip per atidengimo iškilmes kalbėjo iš Gulbių kaimo kilusio N. Vėliaus sūnus archeologas dr. Gintautas Vėlius, tai buvo begalinės erudicijos žmogus, kalbėjęs daugeliu kalbų, galbūt ir žemaitiškai.

„Šis Lenkijos etnologas, antropologas, ekonomistas yra parašęs apie tūkstantį mokslo veikalų, keliasdešimt knygų. Kai 1890 metais aplankė savo draugus Zubovus Bubių dvare (netoli Šiaulių), jį taip sužavėjo apylinkės, padavimai, piliakalniai, kad nuo tol kasmet iki Pirmojo pasaulinio karo čia lankėsi, ir išsinuomojęs arklį su vežimaičiu važiuodavo tyrinėti piliakalnių, – pasakojo G. Vėlius. – Jis apžiūrėjo apie 200 piliakalnių (daugiau kaip 100 Žemaitijoje). Juos matavo, fotografavo, užrašinėjo žmonių pasakojimus, darė brėžinius, vėliau ėmė tyrinėti, kasinėti.“

L. Krzywickiui mielai talkino lietuviai studentai – Povilas Višinskis, Jurgis Šaulys, Vincas Čepinskis, Vladas Nagevičius, tyrinėjant Aukštaitijoje – Mykolas Romeris. Svarbiausias L. Krzywickio darbas, skirtas Žemaitijos piliakalniams, yra „Žemaitijos senovė“, išleistas lenkų kalba 1906 metais Varšuvoje. Lietuviškas vertimas Kaune pasirodė 1928 metais.

„Galiu nukelti kepurę: jo darbai, net ir šiandienos akimis žvelgiant, buvo labai kruopštūs, o tyrimai – plataus masto. Bet svarbiausia, kad jie nenuėjo užmarštin, buvo publikuoti. Tai svarbus informacinis šaltinis, jį ir dabar rekomenduojame paskaityti studentams“, – sakė Vilniaus universiteto docentas G. Vėlius.

Gulbės – Požerė

Atvykus aplankyti pastaruoju metu išgarsėjusio Bilionių piliakalnio verta pasukti ir šalia esančiu paminklais bei stogastulpiais pradėtu žymėti Liudviko Ivinskio ir Norberto Vėliaus vardu pavadintu pažintiniu keliu Gulbės – Požerė.

Surasti šiuos objektus nesunku. Automagistrale nuo Vilniaus lekiant Klaipėdos link, privažiavus Šilalės rajoną, reikėtų sukti į senąjį Žemaičių plentą ir traukti Kaltinėnų link.Tarp Kaltinėnų ir Laukuvos dešinėje plento pusėje rodyklė nuves iki Bilionių piliakalnio. Paskui vėl grįžus į Žemaičių plentą ir pasukus Laukuvos kryptimi dešinėje kelio pusėje – Gulbių kaimas, N. Vėliaus gimtinė. Nuo čia iki Požerės ir vingiuoja šis išskirtinis apie 3 km kelias. Šalia Požerės – keliautojų jau seniai žinoma garsioji Sietuvos kūlgrinda, ne kartą padėjusi piliakalnių gynėjams slapta pabėgti nuo kryžiuočių. Tad šis Žemaitijos kampelis patrauklus įvairiais objektais.

Kaip pasakojo iš Laukuvos kilęs Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virgilijus Jocys, idėja ne valdžios, o žmonių, bendruomenių lėšomis pagerbti Žemaitijai nusipelniusius žmones, kilo labai paprastai. „Kai 2009 metais švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį Vingio parke buvo atidengta verpstės formos Tado Gutausko sukurta skulptūra „Vienybės medis“ su išraižytomis iškiliausių tūkstantmečio asmenybių pavardėmis, o tarp jų nebuvo garsaus baltų mitologijos tyrinėtojo N. Vėliaus pavardės, tai mus paskatino jį įamžinti kitur, – aiškino jis. – Pirmą stulpelį, žymintį, kur stovės jam skirtas koplytstulpis, įkasėme 2010 metais N. Vėliaus gimtinėje, Gulbių kaime, prie pat senojo Žemaičių plento.“

Šiame kaime gyvena Norberto brolis Aleksas. Jis buvo sutikęs atrėžti kampą savo žemės koplytsulpiui. Tas įkaltas kuolelis jau įpareigojo nepamiršti gražaus sumanymo. Buvo atidaryta sąskaita aukoms rinkti. Seniūnija sutvarkė visą tą žemės kampą, iškirto šabakštynus, paruošė vietą N. Vėliaus atminimui įamžinti. Tačiau po kiek laiko Alekso dukra paprašė paminklą perkelti kur nors kitur, esą jie turi kitų planų. „Na, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – sakė V. Jocys. – Kai 2016 metais vyko etnokultūrinė stovykla, jos vadovei kilo mintis pasikviesti tautodailininką, kuris galėtų išdrožti stogastulpį N. Vėliui. Su Ramune Vėliuviene parinkome tipiškų žemaitiškų koplytstulpių pavyzdžių (jie šiek tiek skiriasi nuo dzūkiškų ar aukštaitiškų), o tautodailininkas Alvydas Pocius išdrožė. Jį pastatėme kitoje parinktoje vietoje.“

Lietuvoje yra daugiau kaip 900 piliakalnių, kol kas ištyrinėtas tik kas ketvirtas.

Kas sieja L. Ivinskį ir grybus

Kai dar tik buvo planuojamas paminklas N. Vėliui, šiame kelyje 2010 metais iškilo paminklas pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjui Laurynui Ivinskiui. Kaip tik tais metais buvo jo gimimo 200 metų jubiliejus (be to, jis gimęs Šilalės rajone).

„Vietinis miškininkas Stasys Eitutis kartą užsiminė, kad turi tinkamą rąstą ir ketina kokį nors šventąjį išsidrožti. Aš jam ir patariau: „Ivinskio antras vardas yra Rokas, tai galima drožti šv. Roką. Bet būtų dar geriau paminklą skirti konkrečiai Ivinskiui.“ Žmogus pasvarstė ir sutiko, – pasakojo V. Jocys. – Kadangi Ivinskis buvo ne tik kalendorių leidėjas, bet suklasifikavęs grybus, surašęs jų lotyniškus, lietuviškus ir žemaitiškus pavadinimus, daug nusipelnęs grybų terminologijai, prie jo kojų A. Pociaus išdrožtame paminkle įkomponuotas krepšys su grybais. Šis paminklas stovi S. Eitučio kieme.“

Jau minėtas stogastulpis L. Krzywickiui praėjusį gruodį atidengtas taip pat šiame kelyje. Prie šio vieškelio anksčiau buvo pastatyti dar du paminklai. Vienas – 1918 – 1920 metų nepriklausomybės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordininkui, 1941 metais žuvusiam Antanui Straukui. Kitas – iš Gulbių kaimo kilusiai poetei, partizanei Neringai Petkutei. Dar mokyklos metais ši mergina bendradarbiavo su partizanine pogrindine spauda. Kai MGB sužinojo ir vertė ją tapti agente, N. Petkutė išėjo pas partizanus, redagavo jų laikraštėlį „Laisvės balsas“. 1953 metų rugpjūtį bunkeris buvo susektas. N. Petkutė bandė nusišauti, tačiau nesėkmingai. Čekistų buvo išvežta į Telšių ligoninę, bet ten mirė. Čekistų archyvuose pažymėta, kad jos kūnas buvo užkastas kažkur šalia Varnių MVD kiemo. Kur tiksliai, nežinoma. Todėl paminklas šiai partizanei, vadinamai dar ir Žemaitijos laisvės lakštingala, pastatytas šalia jos gimtinės.

Pasak V. Jocio, sumanymas tautodailininkų darbais įamžinti Žemaitijai nusipelniusias asmenybes yra kartu ir galimybė pasireikšti tautodailininkams, jų amato palaikymas. „Šiame kelyje svajojame pagerbti ir garsų gamtininką Česlovą Kudabą, – sakė V. Jocys. – Nors jis yra aukštaitis, bet labai mylėjo Žemaitiją. Keliautojams puikiai žinoma jo knygelė „Septyni keliai iš Varnių“.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ĮDOMYBĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"