Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
PASAULIS

Nerimas dėl Europos demokratijos ateities

 
2018 02 14 17:00
Asociatyvi nuotrauka. Migrantas iš Irano Prancūzijos migrantų džiunglių stovykloje, užsisiuvęs burną laiko užrašą: „Kur jūsų demokratija?“
Asociatyvi nuotrauka. Migrantas iš Irano Prancūzijos migrantų džiunglių stovykloje, užsisiuvęs burną laiko užrašą: „Kur jūsų demokratija?“ AFP/Scanpix nuotrauka

Europai kyla grėsmė prarasti demokratijos vartininkus – centristines partijas. Pastaraisiais metais dėl Vokietijoje ir kitur Europoje sudaromų tradicinių partijų koalicijų rinkėjams tapo vis sunkiau jas vieną nuo kitos atskirti. Tai paskatino populistinių jėgų iškilimą. „The New York Times“ autorė Amanda Taub įspėja, kad šios sąlygos gali lemti palaipsnę demokratijos eroziją.

2016 metais kalbėdamas apie populizmo populiarėjimą Harvardo universiteto dėstytojas ir knygos „Žmonės prieš demokratiją“ (The People vs. Democracy) autorius Yascha Mounkas teigė, jog pastaraisiais metais Europos centro kairės ir centro dešinės partijos buvo linkusios viena su kita bendradarbiauti.

Y. Mounko nuomone, didžiųjų koalicijų politika taip pat reiškė, jog „tai, ką visada tvirtino populistai, virto tiesa“.

O tai iš esmės laikoma labai praktišku bei protingu žingsniu, be to, ir veiksminga apsauga nuo kraštutinės dešinės iškilimo. Tačiau, Y. Mounko įsitikinimu, toks bendradarbiavimas galiausiai veda prie nestabilumo. Pasak dėstytojo, tos „ideologiškai keistos“ koalicijos neretai atstumia rinkėjus, nes susidaro įspūdis, jog nėra jokio realaus skirtumo tarp tradicinių dešinės ir kairės partijų.

Y. Mounko nuomone, didžiųjų koalicijų politika taip pat reiškė, jog „tai, ką visada tvirtino populistai, virto tiesa“. O jų tvirtinimu, „viskas politikoje yra prieš juos nukreipta konspiracija ir vienintelis būdas pakeisti vyriausybę – tai balsuoti už populistus“. Harvardo universiteto dėstytojas nerimavo, kad tai ne tik skatina kraštutinės dešinės iškilimą, bet gali pakenkti ir pačios Europos demokratijos stabilumui.

Mažėja rinkėjų palaikymas

Tuo metu Y. Mounko susirūpinimas atrodė kiek perdėtas. Tačiau jo žodžiai įgijo naują prasmę, kai praeitą savaitę Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė, jog jos centro dešinės Krikščionių demokratų sąjunga susitarė dėl didžiosios koalicijos su centro kairės socialdemokratais.

Nors iš pažiūros tai yra centristinio stabilumo pergalė, vis dėlto nedaugelis tiki, kad tokio pobūdžio politika vis dar yra tvari. Ši politinė era Europoje baigiasi. Po jos galbūt ir nebus tokio populistų įsigalėjimo, kokio buvo baimintasi. Tačiau tai nereiškia, kad tradicinių partijų nykimas turės mažesnių pasekmių demokratijai.

Per 2017 metais vykusius rinkimus, kurių rezultatai lėmė derybas dėl koalicijos, krikščionys demokratai ir socialdemokratai patyrė didžiausių praradimų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kartu šios partijos neteko daugiau nei 100 vietų šalies parlamente. Panašus scenarijus klostėsi ir kitose Europos valstybėse, kur smarkiai smuko tradicinių, ypač centro kairės, partijų populiarumas.

Dauguma analitikų Vokietijos tradicinių partijų praradimus sieja su rinkėjų pykčiu dėl ilgalaikės didžiosios koalicijos vyriausybės, dėl kurios partijos tapo sunkiai atskiriamos. Ir ši naujoji koalicija, siūlanti „daugiau to paties“, atrodo lyg rinkėjų valios ignoravimas.

Per 2017 metų rinkimus Angelos Merkel vadovaujami krikščionys demokratai ir Martino Schulzo socialdemokratai kartu prarado per 100 vietų Vokietijos parlamente.
Per 2017 metų rinkimus Angelos Merkel vadovaujami krikščionys demokratai ir Martino Schulzo socialdemokratai kartu prarado per 100 vietų Vokietijos parlamente.

Nyderlandų kraštutinės dešinės Laisvės partijos sėkmė per 2017 metų rinkimus buvo smarkiai aptarinėjama, tačiau tradicinių partijų praradimai buvo netgi dar didesni. Darbo partija, kuri iki rinkimų buvo jaunesnioji koalicijos partnerė, galima sakyti, nušluota nuo politinės arenos – ji prarado 29 iš turėtų 38 vietų parlamente. Jos buvusi koalicijos partnerė, centro dešinės Liaudies partija prarado 8 vietas.

Rinkėjams vis labiau tolstant nuo centro ir atsigręžiant į populistines jėgas, partijoms sunkiau seksis bendradarbiauti ir kartu valdyti, o tai dar labiau susilpnins politinę sistemą.

Prancūzijoje nė vienos iš tradicinių partijų kandidatų per prezidento rinkimus nepateko į antrąjį turą. O per parlamento rinkimus tradicinės partijos buvo sutriuškintos. Socialistai, ilgai buvę didžiausia Prancūzijos centro kairės partija, laimėjo tik 30 vietų, kai pergalę rinkimuose šventė prezidento Emmanuelio Macrono visiškai nauja politinė jėga.

„Kerštas už išdavystę“

Italijos Bolonijos universiteto politikos mokslų profesoriaus Piero Ignazi įsitikinimu, dėl centristinių partijų artimo bendradarbiavimo rinkėjams ėmė atrodyti, jog jos atstovauja savo pačių elitiniams, o ne paprastų piliečių interesams.

„Žmonės nebemano, kad partijos jiems atstovauja, – teigė P. Ignazi. – Toks jausmas ypač stiprus tarp darbininkų klasės atstovų ir mažas pajamas gaunančių asmenų.“ Pasak profesoriaus, dėl to įsigali „antipartinis nusistatymas“, o tai skatina ekstremistinių politinių jėgų iškilimą. „Balso atidavimas kraštutinei dešinei yra lyg kerštas už išdavystę“, – tvirtino P. Ignazi.

Rinkėjams vis labiau tolstant nuo centro ir atsigręžiant į populistines jėgas, partijoms vis sunkiau seksis bendradarbiauti ir kartu valdyti, o tai dar labiau susilpnins sistemą. Didėjant politiniam ir Europos pačios visuomenės susiskaldymui, politinėms sistemoms bus netgi dar sunkiau spręsti tokius didžiulius iššūkius, kaip su visa Europos Sąjunga susiję finansiniai sunkumai arba imigracijos krizė.

Tokiais klausimais politikams būtina surasti balansą tarp nacionalinių ir visos Europos interesų bei partinio spaudimo.

Politinės partijos yra pagrindinės demokratijos institucijos. Europos svarbiausioms partijoms byrant ir tampant nestabilesnėms, jas ima keisti naujos partijos, neturinčios institucinės atminties ir resursų, o dėl to visa sistema tampa ne tokia stabili. Ir tai nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio politiką vykdo naujieji lyderiai.

Net ir toms tradicinėms partijoms, kurios vis dar turi rinkėjų palaikymą, kyla susiskaldymo grėsmė. Jungtinėje Karalystėje konservatorių partija sutiko surengti 2016 metų „Brexito“ referendumą, kad išlaikytų nusigręžiančius savo rinkėjus. Jo rezultatai dar labiau suskaldė partiją.

Harvardo universiteto dėstytojas nerimavo, kad tai ne tik skatina kraštutinės dešinės iškilimą, bet gali pakenkti ir pačios Europos demokratijos stabilumui.

Kita vertus, leiboristų partijai, priešingai nei kitoms centro kairės partijoms Europoje, pavyko padidinti rinkėjų gretas. Tačiau jos lyderis Jeremy Corbinas pats yra nusiteikęs prieš įsitvirtinusią sistemą ir jo šalininkai nuolat stumdosi su labiau tradicinių pažiūrų partijos nariais.

Kaip miršta demokratijos

Knygoje „Kaip demokratijos miršta“ (How Democracies Die) Harvardo profesoriai Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas rašo, jog esminis demokratijos stiprumo testas yra politinių lyderių, ir ypač politinių partijų, noras veikti išvien, kad ekstremistai nepatektų į valdžią.

Politinėms sistemoms bus netgi dar sunkiau spręsti tokius didžiulius iššūkius, kaip su visa Europos Sąjunga susiję finansiniai sunkumai arba imigracijos krizė.

„Politinės partijos yra demokratijos vartininkai, – rašo jie. – Nors masių požiūris į ekstremistus yra reikšmingas, tačiau daug svarbiau, ar politinis elitas, ir ypač partijos, tarnauja kaip filtrai.“

Norint apsaugoti demokratiją, partijos ir kiti politinio elito atstovai turi neprileisti būsimų autoritarų prie balsavimo biuletenių, išgyvendinti ekstremistus iš savo partijų, nesudarinėti sąjungų su antidemokratiškais kandidatais ar partijomis ir kitaip stengtis, kad ekstremistai būtų izoliuoti.

Jie įspėja, jog priešingu atveju valstybės rizikuoja pasekti Venesuelos, Vengrijos, Turkijos ir kitų demokratijos nykimą patiriančių šalių pavyzdžiu. Siekiant to išvengti būtina, kad partijose vyrautų drausmė ir jos turėtų rinkėjų pasitikėjimą. Tačiau Europos tradicinėms partijoms silpnėjant, mažėja ir jų, kaip vartininkų, galia.

Tai nereiškia, jog Vakarų Europa virs Venesuela, tačiau jos taip vertinama demokratija gali tapti ne tokia veiksminga.

Nerimas dėl pasaulio seniausių ir turtingiausių šalių demokratijos stabilumo gali pasirodyti kiek paranojiškas. Tačiau „Foreign Affairs“ išspausdintame straipsnyje Mičigano valstijos universiteto profesorė Erica Frantz bei Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovė Andrea Kendall-Taylor pataria Europos piliečiams kiek padvejoti prieš darant prielaidą, kad jų demokratijai visiškai negresia joks pavojus.

Pasak straipsnio autorių, Europoje galima pastebėti daugybę faktorių, kurie lėmė kitų įsitvirtinusių demokratijų griūtį: kylantis populizmas, visuomenės susiskaldymas, siplnėjančios institucijos, ekonominis nestabilumas ir didėjantis visuomenės nepasitikėjimas valdžia. Tai nereiškia, jog Vakarų Europa virs Venesuela, tačiau jos taip vertinama demokratija gali tapti ne tokia veiksminga ir labiau linkusi į ekstremizmą bei demagogiją.

Autorės rašo, kad palaipsnė demokratijos erozija gali reiškti, jog nebus „vienos akimirkos, kuri sukeltų plataus pobūdžio pasipriešinimą ar sukurtų tokį centrą, aplink kurį galėtų susivienyti opozicija“. Tačiau, jos įspėja, kad populistinių jėgų nesuvaldymas gali „turėti liūdnų pasekmių pasaulio demokratijai“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
#ATEITIESLYDERIAIEkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasKontaktai
GynybaĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėReklaminiai priedai
KomentaraiKonkursaiKultūraLietuvaPrenumerata
Mokslas ir ITPasaulisSportasŠeima ir sveikataKarjera
ŠvietimasTrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"