Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Kokią žinią siunčiame emigruojančiam jaunimui

 
2018 06 27 11:30
Laura Bačinskienė:"Negalime žiūrėti į jaunus žmones kaip į vienalytę masę. Jie labai skirtingi. Ir turi labai skirtingus motyvus išvažiuoti. Todėl ir programos turėtų būti orientuotos į skirtingus jaunus žmones."
Laura Bačinskienė:"Negalime žiūrėti į jaunus žmones kaip į vienalytę masę. Jie labai skirtingi. Ir turi labai skirtingus motyvus išvažiuoti. Todėl ir programos turėtų būti orientuotos į skirtingus jaunus žmones." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Iš sparčiai senstančios Lietuvos kasmet išvyksta maždaug 2,6 – 5,5 proc. visų jaunų žmonių. Tarp sugrįžtančiųjų jaunimo dalis mažėja. Todėl labai svarbu, pasak Politikos tyrimų ir analizės instituto tyrėjos Lauros Bačinskienės, aiškiai nustatyti, kaip ir kokį jaunimą galime išlaikyti arba pritraukti gyventi Lietuvoje.

Praėjusią savaitę vykusiame Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“ L. Bačinskienė skaitė pranešimą „Jaunimo migracija. Kelionė į vieną pusę ar į abi?“ Politikos tyrimų ir analizės institute atliktas tyrimas dviem aspektais. Nagrinėtos priemonės užsienyje gyvenantiems jauniems žmonėms susigrąžinti ir per konkretų Klaipėdos miesto atvejį aiškintasi, ką reikėtų daryti, kad jauni žmonės norėtų gyventi ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose. Ne tik Vilniuje ar Kaune – didžiausiuose šalies traukos centruose.

„Negalime žvelgti į jaunus žmones kaip į vienalytę masę. Jie labai skirtingi. Ir turi labai skirtingus motyvus išvažiuoti. Todėl ir programos turėtų būti orientuotos į skirtingus jaunus žmones“, – pabrėžė „Lietuvos žinioms“ L. Bačinskienė.

Sugrįžusieji išgirdę signalą, kad jų kaip ir nereikia, užsienyje pripratę prie gerų atlyginimų ir neradę panašių sąlygų Lietuvoje vėl emigruoja.

Reikia ne tik protų

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010–2017 metais emigravo 184,27 tūkst. jaunų šalies piliečių nuo 14 iki 29 metų. 2011–2014 metais jaunimo emigracija sumažėjo nuo 27,2 tūkst. iki 15,9 tūkst., tačiau 2015–2017 metais vėl padidėjo – nuo 19,3 tūkst. iki 24,47 tūkst. išvykusiųjų svetur.

Į užsienį dažniausiai migruoja 20–29 metų jaunimas. Niekur nedirbęs, neturintis profesijos, dar nesukūręs šeimos. Daugiausia išvyksta vaikinų. Grįžta dažniausiai 24–29 metų jaunimas, ir daugiausia – merginų.

Didžiausia jaunų žmonių emigracija iš Lietuvos užfiksuota 2005 ir 2010 metais: išvyko atitinkamai 29,8 tūkst. ir 39,1 tūkst. jaunimo. Kaip ir kitų šalies gyventojų emigracijos srauto padidėjimui 2005–2006 metais įtakos turėjo įsigaliojęs laisvas judėjimas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), o 2010 metais – ekonominė krizė.

Nuo 2012 metų ėmė mažėti jaunimo dalis tarp visų sugrįžtančiųjų: 2005 metais buvo 43,8 proc., 2014 metais – 42, 2 proc., o 2015 metais – jau tik 23 proc. jaunų žmonių. Užsienio reikalų ministerijos kasmet vykdomos užsienio lietuvių apklausos duomenimis, svarbiausi veiksniai, kurie paskatintų grįžti į Lietuvą, yra ekonominio pobūdžio: darbo užmokestis, šalies ekonomikos augimas, pragyvenimo lygis. Tačiau tarp svarbiausių paskatų grįžti minimas ir pasikeitęs psichologinis klimatas šalyje, didesnė tolerancija, pagarba žmogui.

„Jaunas žmogus nori ieškoti, atrasti save. Jei Lietuvoje nemato daug perspektyvų, blogas ekonomikos, politikos įvaizdis atstumia, nusprendžia, kad kitur yra geriau. Išvažiuoja dauguma tų, kurie patys kabinosi į gyvenimą, bet Lietuvoje jų kelias nesusiklostė. Kad grįžtų, kaip ir nebereikia. Mums svarbiausia susigrąžinti protus.Tokią žinią siunčiame savo jauniems žmonėms“, – kalbėjo tyrėja.

Apie 30 proc. emigruojančių jaunų žmonių turi kokią nors profesiją ir dirba paprastus darbus. Tarp grįžtančiųjų jų daugiausia. Sugrįžę kuriasi dažniausiai savo gimtuosiuose miestuose ir toliau dirba paprastus darbus. Tačiau išgirdę signalizuojant, kad jų kaip ir nereikia, užsienyje pripratę prie gerų atlyginimų ir neradę panašių sąlygų Lietuvoje, vėl emigruoja. Toks atkritimas į emigraciją, pasak L. Bačinskienės, labai būdingas.

Kas stumia ir traukia

Klaipėdos atvejo tyrimu siekta identifikuoti aiškesnes tikslines jaunų žmonių grupes, į kurias būtų galima orientuoti atitinkamas priemones ir paskatinti likti arba pritraukti atvykti iš kitų miestų. Tokių pasiteisinusių pavyzdžių planuojant miesto plėtrą, kai atsižvelgiama į jaunų žmonių poreikius, yra kitų šalių uostamiesčiuose.

Tyrimo duomenimis, apie 70 proc. mokinių teigė, kad galėtų laisvai išvykti ir niekas nesulaikytų. Apie 78 proc. studentų taip pat nematė jokių problemų išvykti. O lengviausia emigruoti atrodė tiems, kurie jau turi įgiję kokią nors profesiją. Taip pareiškė net 89 proc. apklaustųjų.

Pagrindinės priežastys, kodėl jaunuoliai išvyksta iš savo gimtojo miesto – nori studijuoti, įgyti norimą profesiją, jau yra susiradę norimą darbą arba žino, kad kitoje vietoje susiras jį gerokai greičiau. Traukia geresnės gyvenimo sąlygos, noras išmėginti ką nors nauja ir siekis įsitvirtinti ten, kur daugiau perspektyvų jaunam žmogui.

Taip pat analizuota, kaip migracijos stūmos ir traukos veiksniai pasiskirsto pagal skirtingas jaunimo grupes: moksleivių, studentų ir profesiją įgijusių profesinių ar aukštųjų mokyklų absolventų. Pavyzdžiui, moksleiviai nori pabėgti nuo šeimos, susikurti savo socialinius ryšius. Jiems taip pat labai svarbi asmenybės identifikacija, rasti, ką nori daryti gyvenime. Moksleiviams ir studentams svarbiausia, kad būtų nemokama studijų vieta. Mokslus baigiančius studentus labiau traukia konkretus gero darbo pasiūlymas, o profesiją jau įgijusius absolventus – galimybė greitai susirasti darbą. Pasak tyrėjos, jaunam žmogui būdingas bruožas – viską išbandyti ir pasižiūrėti – patinka ar nepatinka. Nėra labai didelio susisaistymo su konkrečiu darbu. Jei vieną praranda, stengiasi kuo greičiau susirasti kitą. Kuo didesnė darbo rinka ir daugiau galimybių, tuo išvykimas tampa patrauklesnis.

travelandleusure.com nuotrauka
travelandleusure.com nuotrauka

Skatinant vidinę migraciją

„Galime orientuotis į emigracijoje esančių žmonių susigrąžinimą kurdami čia geras sąlygas. Tačiau turime skatinti ir vidinę migraciją“, – pabrėžė L. Bačinskienė.

Pavyzdžiui, jaunuoliams, kurie tiki, jog išvykus iš savo gimtosios vietos kitur yra daugiau galimybių realizuoti save, geresnis, patrauklesnis gali būti gyvenimas ir kitame, didesniame Lietuvos mieste ar miestelyje. Profesinėse ar aukštosiose mokyklose profesiją įgijusius absolventus, linkusius lengvai pakeisti gyvenamąją vietą, galima pamėginti skatinti migruoti pačioje Lietuvoje per būstą, gyvenamąją aplinką, didesnes galimybes greitai susirasti gerą darbą.

Viena tikslinė grupė, į kurią reikėtų orientuoti priemones, pasak tyrėjos, būtų studentai, kurie nori, baigę studijas, įsitvirtinti tame mieste, kuriame mokėsi. Pavyzdžiui, dauguma Klaipėdoje studijuojančių jaunuolių sakė, kad nori ir po studijų ten likti gyventi. Kita tikslinė grupė – moksleiviai, kurie dar neturi tvirtų nuostatų, ką veiks ateityje, – nežino savo įsidarbinimo galimybių, nėra nusprendę, kurioje srityje sieks profesinės savirealizacijos. Tačiau miestas ar miestelis turi turėti ką jauniems žmonėms pasiūlyti.

LŽ archyvo nuotrauka
LŽ archyvo nuotrauka

Butas Roterdamo centre

Atliekant tarptautinę analizę, kokie yra jaunimo migracijos stūmos ir traukos veiksniai, Klaipėda lyginta su kitų šalių uostamiesčiais – Roterdamu Nyderlanduose ir Kopenhaga Danijoje. Juose pastebimas ženklus jaunų žmonių gausėjimas. L. Bačinskienė domėjosi, kas ten daroma, kad pritraukia jaunus žmones.

„Patys miestai įgyvendina daug priemonių, kad jaunimas juose gyventų. Nereikia išradinėti dviračio. Pirmiausia sukuriamos palankios sąlygos jauniems žmonėms išsinuomoti ar įsigyti būstą“, – sakė tyrėja.

Pavyzdžiui, Roterdamo universitetai atrenka geriausius absolventus dalyvauti savivaldybės, statybos įmonių ir statybų plėtotojų organizuojamame konkurse. Nugalėtojui suteikiama galimybė dvejus metus lengvatinėmis sąlygomis nuomotis butą miesto centre. Nuo trečių metų mokama jau visa nuomos suma. Kiti atrinkti, bet nelaimėję konkurso kandidatai taip pat gauna patrauklių pasiūlymų.

Roterdamo statybos įmonės taip pat parduoda anksčiau nuomotus butus jauniems savo verslą pradedantiems asmenims už mažesnę nei rinkos kaina (mažiau kaip 50 tūkst. eurų). Kartu suteikiama garantija, kad butus perpirks, jei jaunieji savininkai norės parduoti. Jei butas bus parduodamas po vienų metų, 50 proc. pelno lieka butą pardavusiam jaunuoliui. Vėliau kasmet prisideda po 10 proc. pelno. Po šešerių metų visas pelnas lieka jaunajam verslininkui.

Dar vienas pavyzdys iš Roterdamo – televizijos šou „The Block“. Jame dalyvauja jaunų žmonių poros, renovuojančios butus, kuriuos jiems pigiai parduoda savivaldybė kartu su statybos bendrove. Taip pat suteikiamos nemokamos konsultacijos ir skiriama lėšų remontui. Po metų suremontuotas butas turi atitikti minimalius reikalavimus. Naujieji savininkai suremontuotame bute turi gyventi ne mažiau kaip trejus metus. Tada gali parduoti butą ir gauti pelną. Kaip paaiškino tyrėja, nustatomas dvejų, trejų ar šešerių metų laikotarpis, nes tikimasi, kad per jį jaunas žmogus įsitvirtins, susikurs savo gyvenamąją aplinką, socialinius ryšius.

Lauros Bačinskienės teigimu, negalime žvelgti į jaunus žmones kaip į vienalytę masę. Jie labai skirtingi. Ir turi labai skirtingus motyvus išvažiuoti. Todėl ir programos turėtų būti orientuotos į skirtingus jaunus žmones.
Lauros Bačinskienės teigimu, negalime žvelgti į jaunus žmones kaip į vienalytę masę. Jie labai skirtingi. Ir turi labai skirtingus motyvus išvažiuoti. Todėl ir programos turėtų būti orientuotos į skirtingus jaunus žmones.

Verslo iniciatyvos Kopenhagoje

„Labai svarbu, kad miestas turėtų savo veidą, stiprų identitetą. Kaip rodo Korėjos ir JAV pavyzdžiai, yra miestų, kurie pritraukia robotikos ir dirbtinio intelekto jaunuosius tyrėjus, ir miestų – bioinformatikų traukos centrų. Tada labai akivaizdu, kokio jaunimo miestas nori“, – vardijo L. Bačinskienė.

Štai Kopenhaga, per pastaruosius 20 metų pritraukusi 40 proc. daugiau jaunimo, turi viziją – iki 2025 metų tapti žaliu, išmaniu ir neužterštu anglies dioksidu miestu. Tokio tikslo siekiama stiprinant esamą verslą, pritraukiant naują ir įgyvendinant laikinas iniciatyvas.

Tačiau ne bet kokias iniciatyvas, o tokio verslo, kuris atitinka vieną ar kelis išsikeltus kriterijus. Pirma, kuria socialinę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, suteikia darbą bedarbiams. Antra, kuria ekonominę pridėtinę vertę, tarkime, diegia technologijų inovacijas, bet kartu balansuojama tarp didelio ir mažo verslo. Trečia, kuria fizinę pridėtinę vertę, sakykime, investuoja į miestui svarbius pastatus ir erdves.

Kuo daugiau kriterijų verslas atitinka, tuo geresnes sutarties sąlygas ir trukmę savivaldybė gali jam pasiūlyti. Kartu pritraukiama ir sukuriama naujų darbo vietų.

„Lietuva taip pat orientuojasi į verslo pritraukimą. Tačiau vis dar būdinga, kad turime daug atskirų priemonių, kurias valdo skirtingos institucijos. Pavyzdžiui, investuojama į infrastruktūrą, bet pamirštama investuoti, kad ji veiktų“, – apgailestavo tyrėja.

Laura Bačinskienė: „Į užsienį dažniausiai migruoja 20–29 metų jaunimas. Niekur nedirbęs, neturintis profesijos, dar nesukūręs šeimos.“

Europos devintukas

Kaip rodo tarptautiniai tyrimai, jaunimui svarbu, kad būtų ir įsidarbinimo galimybių, ir kultūrinės veiklos, ir geros gyvenimo, susisiekimo, sveikatos priežiūros sąlygos. Ypač svarbūs socialiniai ryšiai, taip pat interneto greitis, lyčių lygybė, tolerancija, naktinis gyvenimas, pramogos.

Tūkstantmečio jaunimui tinkamiausių Europos miestų devintuke pirmauja Amsterdamas, po jo rikiuojasi Berlynas, Miunchenas, Lisabona, Antverpenas, Barselona, Lionas, Kelnas, Paryžius. Kaip pasakojo L. Bačinskienė, kiekvieną jų apibūdina keturi pagrindiniai dalykai: miestas turi turėti klestinčią verslo struktūrą, įperkamus būtiniausius dalykus, kurie leistų jaunam žmogui išgyventi (t. y. maistas, būstas, lengvas susisiekimas viešuoju transportu, jei neturi automobilio), būti tolerantiškas įvairovei, turėti sąlygas atsipalaiduoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"