Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

Nijolė Sadūnaitė: „Dažniau pakelkime akis į dangų“

 
2018 01 13 6:00
Nijolė Sadūnaitė: "Reikia džiaugtis, kad turėjome tokio puikaus jaunimo, kuris nepabūgo stoti prieš tankus. Tai buvo stebuklas, tikėjimas, kad tiesa laimės." /
Nijolė Sadūnaitė: "Reikia džiaugtis, kad turėjome tokio puikaus jaunimo, kuris nepabūgo stoti prieš tankus. Tai buvo stebuklas, tikėjimas, kad tiesa laimės." / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šiandien istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje Laisvės premija įteikta nenuilstančiai kovotojai už žmogaus teises ir laisves, disidentei, vienuolei Nijolei Sadūnaitei. Savo nuopelnus kukliai nutylėti linkusi sesuo Nijolė ir toliau teigia, jog šiam apdovanojimui gauti buvo vertesnių kandidatų nei ji.

Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos (Marijos Tarnaitės) namuose sostinės Pavilnio rajone gyvenanti N. Sadūnaitė jau kurį laiką daugiausia dėmesio skiria ne pasaulietiniams, o dvasiniams reikalams. Sekti žiniasklaidos pranešamų naujienų sesuo neturi laiko – be maldos, drauge su kitomis vienuolėmis rūpinasi likimo nuskriaustaisiais, ligoniais, daugiavaikėmis šeimomis. „Apie visus svarbesnius nutikimus man telefonu papasakoja bičiuliai“, – „Lietuvos žinioms“ sakė N. Sadūnaitė. Tačiau tai nereiškia, kad ji sėdi užsidariusi tarp vienuolyno sienų. Kaip ir anksčiau, sesuo Nijolė laukiama įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Gavau kvietimą į Milaną, tačiau nevažiuosiu. Sausio pabaigoje iš Romos į Vilnių atvyks būrys moksleivių, mielai su jais pabendrausiu“, – pridūrė pašnekovė.

Ką šiandien pasakys Seimo tribūnoje atsiimdama Laisvės premiją, N. Sadūnaitė prisipažino negalvojusi. „Kaip visada kalbėsiu ekspromtu“, – žadėjo ji.

Nijolė Sadūnaitė: „Reikia džiaugtis, kad turėjome tokio puikaus jaunimo, kuris nepabūgo stoti prieš tankus. Tai buvo stebuklas, tikėjimas, kad tiesa laimės.“

„Buvau mažas sraigtelis“

– Iki Jūsų Laisvės premija buvo skirta šešiems garbiems vyrams. Kaip jaučiatės tokioje draugijoje?

– Jau esu minėjusi, kad premiją vertinu kaip pripažinimą visų tų, kurie pogrindyje leido „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Aš tame procese tebuvau mažiausias sraigtelis. Kronikos redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau buvo pagerbtas, todėl nustebau sužinojusi apie ketinimą premiją skirti ir man. Mano galva, būtent dabar atėjo laikas pagerbti mūsų partizanus. Jei ne jų, jaunų žmonių, pasiaukojimas tėvynei, Dievui, tautai, tos Lietuvėlės gal ir nebūtų. Jie – didvyrių didvyriai. Kad 3 mln. tautos atstovai stojo į kovą su 200 mln. okupantų, buvo unikalus dalykas. Todėl premijos skyrėjus mėginau įtikinti, jog kur kas labiau jos vertas Jonas Kadžionis-Bėda, kuris 25 metus praleido siaubinguose lageriuose. Sausį Jonui sukaks 90 metų. Būtinai reikia pagerbti šį šventą žmogų – idealistą, optimistą, be galo mylintį tėvynę.

– O kas ta laisvė jūsų akimis?

– Laisvė yra tiesa. Jei nėra tiesos, nėra ir laisvės. Todėl kovoti su neteisybe, blogiu privalu visiems – ir prezidentams, ir paprastiems žmonėms. 10 Dievo įsakymų yra Dievo valia ir meilė, kuri mus ir mūsų laisvę apsaugo nuo gyvenimo paklydimų. Dievas niekada neatsakys žmogui, kuris prašo pagalbos ir stengiasi laikytis jo valios.

– Daugiau kaip ketvirtį amžiaus esame laisvi, tačiau kažin kodėl nesijaučiame labai laimingi, nuolat kuo nors piktinamės. Kodėl nemokame džiaugtis?

– O ką matome mūsų mokyklose, žiniasklaidoje? Kokie pavyzdžiai visuomenei rodomi? Tų, kurie aukojosi, kovojo už tėvynę? Ne. Kur kas dažniau mums peršami neigiami pavyzdžiai – girtavimas, muštynės, barniai. Tai nuolat mato viskam imlūs vaikai. Būtina vyti blogį, pirmiausia – iš savo širdies. Kovoti su neteisybe. Mums reikia stipresnio ryšio su Dievu, tada nugalėsime piktąją jėgą.

– Kokį paminklą ar memorialą norėtumėte matyti Lukiškių aikštėje?

– Tik Vytį. Už jį kovojome, už jį mirėme. Važinėdama po užsienį visuomet aiškindavau, kad mūsų Trispalvė simbolizuoja tris dieviškąsias dorybes: geltona – tikėjimą, žalia – viltį, raudona – meilę. O kalbant apie Vytį, ir šv. Jono pranašystė skelbia, kad Kristus atjos ant balto žirgo.

– Praėjusią savaitę paskelbtuose vadinamųjų KGB agentų sąraše atsidūrė keli žinomi žmonės, tarp jų – kardinolas Vincentas Sladkevičius, aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis. Ką apie tai manote?

– Pažinojau kardinolą V. Sladkevičių, daug kartų esame bendravę. Todėl tai, kas skelbiama, yra visiškas absurdas – duodu galvą nukirsti. Lygiai tas pat buvo padaryta ir su Adolfu Ramanausku-Vanagu. Labai abejoju ir dėl S. Sondeckio bei D. Banionio. KGB – toks baisus voratinklis. Sovietų imperija apskritai pasižymėjo melo ir šmeižto kampanijomis, šį meną KGB buvo puikiai įvaldžiusi. Ir dabar nesiliauja dezinfomacijos srautai. Tikra tiesa, kad buvusių kagėbistų nebūna.

Popietė Valdovų rūmuose

– Ar yra dalykų, kurių gailitės nepadariusi, ir priešingai – padariusi?

– Nenuveikti darbai visada sukelia graužatį, nes paprastai žmogus gali padaryti daugiau. Tačiau aptingsti, pradedi savęs gailėti. O prisimenant buvusius poelgius... Žinoma, ir tuos brolius kagėbistus neretai pabardavau, per dantį smarkiau patraukdavau. Gal nereikėjo, gal viską su didesne meile derėjo daryti? Juk ten, kur yra meilė, yra Dievas ir tiesa. O neapykanta, melas – šėtono darbas. Blogiu blogio niekada nepataisysi.

– Iš kur ta jūsų saviironija, gebėjimas apie tragiškus dalykus kalbėti su humoru?

– Visada buvau tarsi vėjas laukuose, toks gyvas sidabras. Į viską reaguoju labai staigiai. O kai pirma pasakai, tik paskui pagalvoji, neretai prisidarai problemų. Nesu iš droviųjų, nebijau auditorijos, nes prieš kalbėdama visada prašau Dievo pagalbos. Sakau: „Dieve, tavo vaikams reikia tavo žodžio, nes manasis – tik plunksna.“

– Šiemet bus 62 metai, kai esate vienuolė. Kodėl niekada nematėme jūsų vilkinčios abitą?

– Mūsų vienuolynas buvo įsteigtas Lenkijoje 1878-aisiais, caro okupacijos metais. Jo steigėjas – mūsų palaimintojo Jurgio Matulaičio draugas kunigas kapucinas vienuolis tėvas Honoratas Kozminskis. Jie draugavo, nors J. Matulaitis buvo 20 metų jaunesnis. Tas kapucinas steigė pogrindinius vienuolynus, kuriuose abitas nebuvo vilkimas. Taip liko iki šių dienų. Lietuvoje turiu apie 70 seserų, o per pasaulį – daugiau kaip 1500. Marijos tarnaičių yra Ruandoje, Konge, Lenkijoje, Baltarusijoje, Italijoje, JAV. Ir niekur jos nenešioja abito.

– Sekmadienį sostinėje, Valdovų rūmuose, rengiama specialiai jums, Laisvės premijos laureatei, skirta popietė. Iš anonso matyti, kad joje dalyvaus gausus būrys garbingų svečių. Gal dar pati norėtumėte pakviesti į šį renginį kokių nors širdžiai brangių žmonių?

– Laikiami visi geros valios žmonės, kurie gerbia, prisimena žuvusiuosius už laisvę. Susitikime visi, kurie myli tėvynę Lietuvą. Ir nereikia visą laiką tik liūdėti. Džiaukimės, kad turėjome tokio puikaus jaunimo, kuris nepabūgo stoti prieš tankus. Tai buvo stebuklas, tikėjimas, kad tiesa laimės.

Skirs vienuolyno reikmėms

– Suprantu, kad materialūs dalykai jums mažai rūpi, bet vis dėlto, kur išleisite premijos pinigus?

– Aniuolėli, aš jau 62 metus neturiu jokio turto – gyvenu kaip komunizme. Visas mūsų turtas yra bendruomenės. Kadangi turime nemažai vyresnio amžiaus narių, reikia vaistų, kitų dalykų. Sovietiniais metais su Bažnyčia susijusioms moterims, net baigusioms aukštuosius mokslus, teko dirbti paprasčiausiomis valytojomis, slaugytojomis, sargėmis. Atlyginimai buvo minimalūs, todėl ir pensijos labai mažos. Reikia paremontuoti ir mūsų namus, į kuriuos užsuka nemažai piligrimų. Dar daugiavaikės šeimos paramos laukia. Todėl visą premiją skirsime tiems, kam labiausiai tų pinigų reikia.

– Jei ne paslaptis, kokio dydžio pensiją gaunate?

– Gaunu dvi pensijas – senatvės ir valstybinę, per abi susidaro beveik 400 eurų. Vienuolyne esu kapitalistė.

– Šiemet jums sukaks 80 metų. Sakyti, kad jūsų gyvenimas buvo sudėtingas, vadinasi, nieko nepasakyti. Ar tame gyvenimo kelyje esate laiminga?

– Liepos 22-ąją per šv. Magdaleną man stuktelės 80 metų. Prašykite man atgailos malonės, nes iki šiol griešiju liežuviu (juokiasi). Aš asmeniškai buvau ir esu pasakiškai laiminga, tokia buvau visą laiką. Bet kai matau aplink tiek daug kenčiančiųjų, širdis kraujuoja, negaliu miegoti. Visada buvau jautri svetimam skausmui, bėdoms. Matyt, paveldėta savybė. Seneliai, tėvai labai mylėjo vargdienius, visuomet stengėsi jiems padėti. Visa tai mačiau – ne žodžiai, o pavyzdžiai auklėja. Slegia širdį, kai girdžiu apie tokią baisią emigraciją. Lietuva – laisva, demokratinė valstybė, o išvykstančiųjų daugiau negu iš kokios Afrikos šalies. Ir liksime vieni seneliai. Mums reikia dažniau akis pakelti į dangų. Amžinybė laukia visų, bet kol esame čia, negalime beprasmiškai švaistyti savo jėgų.

Laisvės premija

2011 metais įsteigta Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

2011-aisiais Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui. 2012 metais – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui.

2013 metais – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui.

2014 metais – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

2016 metais – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Laisvės premijos dydis – 5 tūkst. eurų.

Biografija

Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 metų liepos 22 dieną Kaune. 1955-aisiais baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 metais tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose. 1974 metais buvo suimta ir 1975-aisiais nuteista už „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ dauginimą bei platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 metais grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į kronikos leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl šios veiklos buvo ne kartą KGB suimta ir tardoma.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Molotovo-Ribentropo paktui paminėti. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. Nuo 1988 metų – Lietuvos Helsinkio grupės narė. Yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už pamintas tikinčiųjų teises Lietuvoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"