Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Žygimantas Augustinas: „Tapau ir toks tapau“

 
Praėjusį mėnesį dailininkui Ž.Augustinui sukako keturiasdešimt, tačiau menininkas į tai nekreipia dėmesio. 
Praėjusį mėnesį dailininkui Ž.Augustinui sukako keturiasdešimt, tačiau menininkas į tai nekreipia dėmesio.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Nedidukėje sostinės Juškaus galerijoje vos galėjai apsisukti - taip gausiai žiūrovų į savo parodą priviliojo tapytojas Žygimantas Augustinas. O dar tų keistų žmonelių, sustingusių paveiksluose... Sausakimša.

Žiūrovų dėmesiui „Juškus Gallery“ išrikiavo trylika metų rinktą šio autoriaus darbų kolekciją. Pats tapytojas prie bendro reikalo prisidėjo keletu naujausių kūrinių.

Praėjusį mėnesį Ž.Augustinui sukako keturiasdešimt. Šis amžiaus tarpsnis vyro gyvenime pagrįstai sureikšminamas, jam atidūs ir žymiausi rašytojai. Vienas pavyzdžių - Samuelio Becketto „Paskutinė Krapo juosta“. Bet nereikia jų ieškoti labai toli - režisierius Oskaras Koršunovas keturiasdešimties statė „Hamletą“, lyg atsisveikinimą su jaunuolio amžiumi. „Man ta sukaktis visai nerūpi, - Ž.Augustinas tikino „Lietuvos žinias“. - Visi primena tavo amžių, įtikinėja, esą turėtų rūpėti. Niekas netiki, kad man nerūpi. Net ir pats jau netikiu.“

Kelio ženklai

Ž.Augustino paroda - retrospektyvinė, sužymėta svarbiausiais kūrybos kelio ženklais. Baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje, menininkas tobulino savo įgūdžius Florencijoje (2001). Pirmąją parodą surengė per tūkstantmečių sandūrą „Lietuvos aido“ galerijoje. 2002-aisiais buvo apdovanotas Londono nacionalinės portretų galerijos premija. „Tada tapau visiems įdomus, nes prizai mus ypač domina“, - juokėsi dailininkas. Iš šio periodo parodoje galima pamatyti kūrinius „Žiovaujantis“, „Moteris su paprika“, „Moteris ant pagalvės“. 2003-2004 metais mokėsi Niujorko meno studentų lygoje (The Art Students League of New York). „Grįžau gerokai pasikeitęs, įgijęs įdomių patirčių“, - komentavo tapytojas. Surengė parodas „Po Niujorko I“, „Po Niujorko II“. Šio tarpsnio darbų autorius teigė jau nebeturįs, daug jų įsigijo Modernaus meno centras, kiti kolekcininkai. Po aspirantūros prasidėjo dar vienas kūrybos etapas. Atsirado humoristinis ciklas „Ekstremalaus sporto projektas“, Renesanso italų, olandų portretų maniera, baroko kompozicijos įstrižainėmis ironiškai žvelgiantis į dabartį („Išjodinėtojas“, „Jaunuolis su šalmu“). Na, ir, žinoma, pagrindinės parodos dominantės - „Klonuoti I, II“ (2010) - didžiausio lankytojų ir vertintojų dėmesio sulaukę mėginimai portretuoti save.

Piešiniui „Dienos kulminacija“ pozavo buvęs boksininkas.
Piešiniui „Dienos kulminacija“ pozavo buvęs boksininkas.

Prie ištakų

Jaunas architektas Algis Motuza prisigretino prie dailininko pasakyti, kokių minčių jam kelia piešinys „Dienos kulminacija“ - prieš televizorių išsipleikęs vyras, kurį piešiant pozavo buvęs boksininkas. „Tikras statybose dirbančių žmonių portretas, - sakė jaunuolis. - Ta aplinka taip suėda žmones, kad nieko daugiau nesinori - tik alaus ir lovos. Taip ir eina visas gyvenimas. Grįžti iš darbo, pasidžiauni kojines, apsistatai skardinėmis ir spoksai į televizorių. Tiesa, jį dabar pakeitė kompiuteris."

Paveikslas „Tarnautojas“ (2012), nutapytas ant grubios drobės, žymi grįžimą į pradžią, ištakas. „Dabar viską darau pats, taip sakant, nuo porėmio - užtempiu drobę, gruntuoju. Kaip prieš 12-13 metų. Vadinu tai tapybos fetišu. Čia svarbi pati tapyba. Tarkim, „Ekstremaliame sporte“ ji tik įrankis, o pastaraisiais darbais daugiausia dėmesio skiriu dažui, drobei, faktūrai“, - aiškino tapytojas.

Ką mato savyje

Parodos kuratorė, menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, turėdama galvoje menininko polinkį keistai save portretuoti, retoriškai klausė: „Ką tokio Ž.Augustinas mato savyje?“ Paprastai daugelis dailininkų pasiduoda narciziškoms aistroms ir ima save paišyti „iš gražiosios pusės“. Ž.Augustinas - ne. „Žvelgdami į jo paveikslus, regis, sutinkame neintelektualų, neišvaizdų, kvailoką personažą. Kodėl XXI amžiuje, kai kiekviena gyva persona demonstruoja savo seksualumą, jis prikišamai rodo, kaip jam trūksta testosterono?“ - šypsodamasi svarstė R.Rachlevičiūtė. Iš tiesų, šiapus paveikslų matome gerai išauklėtą ir išlavintą „vyresnės jaunesniosios“ kartos dailininką. „Lietuvos žinioms“ jis teigė tapąs tai, ko neranda kitose kitų menininkų parodose. „Netrūksta išsišiepusių, apsimestines laimingų žmonių kaukes užsidėjusių veidų. Tapau tai, ko pasigendu dabartiniame mene. Mėginu kompensuoti“, - juokėsi Ž.Augustinas.

Disputas

Vis dėlto R.Rachlevičiūtė nedrįstų tvirtinti, jog Ž.Augustino kūriniai - autoportretai. „Veikiau tai autobiografiškumo bruožų turintys personažai, gyvenantys savą, paslaptingą gyvenimą“, - sakė menotyrininkė. Parodoje lankęsi tapytojai dvyniai Algis ir Remigijus Gataveckai mano priešingai. „Tai Ž.Augustino autoportretai. Kartais žmonės jaučiasi kitaip, nei iš tiesų atrodo. Tarkim, liesas mano esąs storas. Arba normalus žmogus jaučia turįs visuomenei būdingų ydų, kurias įprasta slėpti. Pažvelgęs į bet kurį Ž.Augustino portretą matai personažo vidų. Suvoki, kad jis tau pažįstamas. Nesvetimas. Nuoširdus. Išore atrodo atgrasus, bet yra natūralus, tikras. Įdomu, kad tie personažai tarsi tyrinėja savo būsenas. Iš vienos pusės, iš kitos, vienu rakursu, kitu. Tapytojui tai neišsemiama tema, jis ją nuolat gvildena“, - aiškino broliai. Neakivaizdinį disputą, visai viską supainiodamas, tęsė pats autorius: „Nėra taip, kaip atrodo, - frazė, kurią pirmą kartą perskaitė Niujorke. - Man nepatinka žmonės, į kuriuos pasižiūri - ir viskas apie juos aišku. Pats nenoriu toks būti ir gal man truputį pavyksta.“

„Ž.Augustinas nesiliauja mus klaidinęs. Jis atsidūrė kryžkelėje, prieš ką nors nauja. O prieš ką - netrukus sužinosime“, - kūrė intrigą R.Rachlevičiūtė. „Jei bus pokyčių, apie tai sužinosite ne iš žodžių. Žodžiuose pasikeitimas greičiausiai neatsiskleis“, - dar labiau intrigavo menininkas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"