Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Laba diena, mirtie

 
2018 01 09 17:00
Vaikystėje Vilmą (kairėje) ir Jūratę Samulionytes vokiečių kalbos mokė močiutė. Tam, kad kada nors jos galėtų susikalbėti su savo giminaičiais iš Vokietijos. Simboliška, kad filme taip ir nutiko.
Vaikystėje Vilmą (kairėje) ir Jūratę Samulionytes vokiečių kalbos mokė močiutė. Tam, kad kada nors jos galėtų susikalbėti su savo giminaičiais iš Vokietijos. Simboliška, kad filme taip ir nutiko. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Seserys Samulionytės – kino režisierė Jūratė Samulionytė ir fotografė Vilma Samulionytė – sukūrė kelio filmą „Močiute, Guten Tag!“ Jame tiriama šeimos istorija – sekama močiutės Elės Finkytės (Elle Fink) pėdomis. Kaip pasakojo anūkės, močiutės praeitis paini, pilna paslapčių ir meilės istorijų.

Dokumentiniame filme atskleidžiama, kaip seserys aplankė vietas, kur močiutė gimė ir augo. Tada nuvyko pas giminaičius į Vokietiją. Faktų žinojo nedaug. Nežinojo ir kodėl E. Finkytė gyveno Lietuvoje, o visi jos giminaičiai – Vokietijoje. Sovietmečiu moteris pernelyg neatviravo apie savo kilmę ir šaknis.

Filmo kūrimą palydėjo trys tragiškos mirtys, visos jos – paties žmogaus valia. Filmuojant kamera ėmė gręžtis į pačias seseris ir jų išgyvenimus. Tai, kas prasidėjo kaip detektyvas, tapo jų savęs atradimo kelione.

Šeimos istorija – tai pernelyg asmeniška. O dar dukros, mamos žodžiais tariant, brenda per dilgėles – pasakoja tiesiai šviesiai ir nieko neslepia.

„Močiute, Guten Tag!“ premjera kino teatruose – sausio 12 dieną.

Pasiryžo būti atviros

Filmo autorės ir režisierės – menininkės: Jūratė kuria kine, Vilma fotografuoja. Jos fotokamera užfiksuotas ir filmo kūrimo procesas, sudėtas į fotografijų parodą. Ji bus atidaryta rytoj, sausio 10 dieną, Vilniaus fotografijos galerijoje.

Kaip sakė seserys, jų močiutė buvo kitokia – augdamos jos nepažinojo vaikų, kurių senelė būtų buvusi vokietė. Jos taip pat žinojo, kad močiutė iš gyvenimo pasitraukė pačios pasirinkimu. Apie tai šeimoje daug nekalbėta. Tik pradėjusios kurti filmą dukros sumanė paklausti mamos, ar močiutė nepaliko atsisveikinimo laiško. Pasirodo, jis išsaugotas.

Jų mama nepritarė filmo sumanymui. Sakė, šeimos istorija, tai – pernelyg asmeniška. Buvo liūdnų gyvenimo akimirkų, jas prisiminti nelengva. O dar dukros, mamos žodžiais tariant, brenda per dilgėles – pasakoja tiesiai šviesiai ir nieko nenuslepia.

„Prie tokio atvirumo priėjome palaipsniui. Filmą kūrėme ketverius metus, dar dvejus iki tol mąstėme, – prisiminė Vilma. – Kai nusprendėme kalbėti, negalėjome istorijos papasakoti tik pusiau. Pradėjome vynioti gyvenimo faktus ir atsirado informacijos apie skaudžius mūsų artimųjų pasirinkimus, tragiškas mirtis. Su sese tarpusavyje pasitardavome: kalbėsime apie tai? Kaip kalbinsime mamą? Ar daug ją spausime? Pasiryžome būti atviros, todėl ir buvome.“

Tylos paktas

Apie Finkų šeimą papasakojo ir svetingai kūrėjas priėmė jų lankytų miestelių gyventojai. Kai kurie jas sutiko pasipuošę, atidarę šokolado dėžutę. Kiti prisiminimais dalijosi sutikti gatvėje.

Jos nuvyko į Bajoraičius, rado namą, kuriame užaugo močiutė. Žiūrovas jame tarsi taip pat apsilanko – kartu randa senovinę spausdinimo mašinėlę, nusistebi pamatęs maišelį su nukirptais plaukais. „To nepanaudojome filme, bet namas buvo aprašinėtas meilės eilėmis. Kažkas kentė ir ant sienų rašė: „Tu mane palikai, bet aš išgyvensiu.“ Labai keista vieta“, – įsitikinusi Vilma.

Toliau rinkdamos E. Fink biografiją, seserys patraukė į Vokietiją. Nešinos šakočiais jos nukeliavo pas močiutės sesers dukrą Eriką ir pusseserę Erną, kuriai dabar 91 metai. „Mūsų atvirumas skatino ir kitų atvirumą – įvyko grandininė reakcija, – toliau pasakojo Jūratė. – Yra toks terminas „tylos paktas“ – vieni nepasakoja, kiti neklausia, nes juk apie tai nekalbama. Ir tai tęsiasi iš kartos į kartą. O mes esame trečioji karta, kuri klausia drąsiau, neslegiama tylėjimo naštos. Ir vokiečiai turi daug skaudžių pokario patirčių, apie kurias prabyla dabartinė karta.“

Seserystė

„Liebe Oma“, – vaikystėje Jūratę ir Vilmą vokiečių kalbos mokė močiutė. Tam, kad kada nors jos galėtų susikalbėti su savo giminaičiais iš Vokietijos. Simboliška, kad to paties pavadinimo filme („Liebe Oma, Guten Tag!“) taip ir nutiko – po 25 metų nuvykusios į močiutės gimtinę Samulionytės prabilo vokiškai. Vadinasi, močiutės, vėliau – pamokos mokykloje, kurias pasirinko Vilma, nenuėjo veltui.

Vokietijoje seserys sužinojo, kad kitas jų šeimos narys, močiutės tėtis Gustavas Finkas, taip pat pasitraukė iš gyvenimo savo noru. „Matai, sese, kaip mes nieko nežinojom.“ – „Taip, šeimoje niekas apie tai nekalbėjo“, – filme susimąstė jos.

Tęsiant filmavimus – dar viena netektis. Ją išgyventi padėjo seserystė. Filme Jūratė ir Vilma kalbasi: „Paskambink man, kai tau taip bus“ ir iškart pažada: „Gerai, paskambinsiu.“ „Ar liesti savižudybės temą, buvo dilema. Bet norėjome kalbėti apie nekalbėjimą šeimose, todėl negalėjome to nutylėti“, – sakė Jūratė. „Toks žmogaus pasirinkimas, kurį artimieji turi išgyventi. Su sese nuo vaikystės daug kalbamės ir esame atviros viena su kita. Išsišnekame, tai padeda išgyventi sunkias akimirkas“, – pridūrė Vilma.

Sulaukė atsiliepimų

Prieš filmo premjerą sesės rašė: „Mama filmavimo metu vis mėgdavo pareguliuoti. Tarsi turėjo savo scenarijų ir filmo viziją.“

Labiausiai jos nerimavo, kaip filmą sutiks jų mama Violeta. Ji filmą pasižiūrėjo kelis kartus. Kitą rytą po premjeros atsibudo ir nusistebėjo: „Kokia premjera buvo! Kiek žmonių priėjo pasikalbėti!“ „Nelengva save matyti dideliame ekrane, klausytis savo balso. Žmonių palaikymas padrąsino: įmanoma kalbėti šiomis temomis. Sulaukėme atgarsio: vienas parašė žinutę per feisbuką, kitas nusprendė pradėti paiešką savo šeimoje ir klausė patarimo“, – vardijo Jūratė.

„Kad ir kam pasakojome savo istoriją, sužinojome, kad ir kiti turi giminaičių, kurie buvo tremti, pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, kilo ne iš Lietuvos ar iš jos išvyko. Filmuojant prasidėjo pabėgėlių krizė. Kalbantis su teta atėjo savivoka, kad ir mūsų giminaičiai turėjo susipakuoti daiktus ir trauktis“, – aiškino Vilma.

Atkūrė močiutės pyragą

Į vieną klausimą – kodėl močiutė grįžo į Lietuvą tuo metu, kai visi iš jos bėgo – filmo autorėms pavyko atsakyti. Čia E. Finkytė ieškojo savo mylimojo Kazimiero. Šis emigravo į Kanadą, ten žinios apie jį nutrūko. Močiutė ištekėjo, susilaukė vaikų. Tik po trijų dešimtmečių, kai į Vilnių atvyko jos sesuo, perdavė ilgai saugotą laišką nuo Kazimiero.

„Jo ieškoti buvo akla viltis. Iš pradžių manėme, kad tikrai jį surasime. Dabar žiūrėdama filmą (kai archyvo darbuotoja nusijuokia: „Cha, mylimasis, kuris turėjo tik vardą?“) suprantu, kokios buvome naivios“, – šypsojosi Vilma.

Prieš filmo premjerą jos atkūrė ir močiutės pyragą, „Zomšą“. Vaikystėje, kai atvažiuodavo aplankyti senelių, tas pyragas būdavo kepamas. Vilma vis pasiklausdavo recepto ir vaikiška ranka rašė: stiklainiukas grietinės, nelabai didelis šaukštas sodos, kelios didesnės morkos, miltų „iš akies“... Stengėsi tokį iškepti, bet iki šiol močiutei neprilygo.

Nesimaivyk prieš kamerą

Pagal žinomus faktus apie močiutės gyvenimą J. Samulionytė iš pradžių svarstė kurti vaidybinį filmą. Tačiau informacijos buvo per maža – tai keitė žanrą. „Mūsų tikslas nebuvo tapti filmo veikėjomis. Bet po truputį įsitraukėme, ėmėme reflektuoti atradimus ir filmuoti tas refleksijas. Kamera ėmė suktis į mus pačias, – kalbėjo režisierė. – Buvo nelengva, nes reikėjo būti kadre, eiti, veikti ir dar visiškai pasitikėti operatoriumi.“

Su operatoriumi Audrimi Zeleniu ji yra dirbusi ir anksčiau. Čia kūrėjams pavyko tikroviškai perteikti močiutės paieškas, atradimus ir juos lydėjusias emocijas. „Iš pradžių sesė mane vis tarkavo: „Kamera įsijungia, ir pradedi maivytis.“ Labai stengėmės neprivaidinti – pamiršti, kad šalia yra kamera, akcentuoti istoriją, pokalbius – tai, kas sakoma. Pirmojo filmavimo pusvalandžio montaže dažniausiai ir nepanaudodavome“, – pasakojo Vilma.

Filmo prodiuserė Lietuvoje Ieva Norvilienė pristatė apklausą, kuri parodė, kad 45 proc. vyresnio amžiaus žmonių (per 50 metų) kine nebuvo jau daugiau nei dešimtmetį. Tie, kuriems per 65 metus, kine nebuvo dar seniau. Ir tik 5 proc. senelių su anūkais kine yra buvę kartu. Todėl premjeros savaitgalį žiūrovai, atėję šio filmo pasižiūrėti su mamomis arba močiutėmis, joms gaus nemokamą bilietą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"