Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kuo Lietuvoje gyvena teatras vaikams?

 
2018 04 10 16:36
Žilvinas Ramanauskas ir Dalia Mikoliūnaitė. /„Teatriuko“ archyvo nuotrauka
Žilvinas Ramanauskas ir Dalia Mikoliūnaitė. /„Teatriuko“ archyvo nuotrauka

Kaip ir kuo gyvena šio teatro kūrėjai Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais susiduria nepriklausomus teatrus vaikų ir jaunimo auditorijai įkūrę menininkai? Ar jiems pakanka žiūrovų, žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio?

Šiais ir kitais aktualiais klausimais radijo laidoje „Avanscena“ Karina Metrikytė kalbino tris viešnias: prieš 20 m. įkurto „Teatriuko“ direktorę aktorę Dalią Mikoliūnaitę, neseniai dešimtmetį atšventusio pirmojo šokio teatro vaikams Lietuvoje „Dansema“ įkūrėją choreografę, ilgametę Šiuolaikinio šokios asociacijos pirmininkę, Auksinio scenos kryžiaus laureatę, šokio pedagogę dr. Birutę Banevičiūtę ir penkerius metus gyvuojančio „Labaiteatro“ meno vadovę režisierę Agnę Sunklodaitę.

Kaip įvardintumėte – kam iš tiesų aktualus teatras vaikams?

Dalia Mikoliūnaitė. Toks teatras reikalingas kiekvienam vaikui, kiekvienai šeimai. Ir, aišku, tiems, kurie jį kuria – menininkams: dėl saviraiškos, veiklos, savo idėjų įgyvendinimo. Bet iš tiesų, mąstant plačiau, jis reikalingas visai valstybei – kultūros ir švietimo, socialinės apsaugos sistemoms. Teatras gali išspręsti nemažai klausimų, problemų – jis turi savo įrankius, būdus veikti šioje visuomenėje.

Birutė Banevičiūtė. Tinkamai sukurtas, jis reikalingas, aktualus vaikams, taip pat ir tėvams. Bent jau mano patirtis rodo, kad tėvai dažnai pamato visai kitokį savo vaiką, kai šis būna teatrinėje aplinkoje. Matyti, kaip skirtingose aplinkose keičiasi jų vaikas, tėvams labai svarbu, nes tai kartu ir paskatina ieškoti tinkamų aplinkybių teigiamų aplinkų kūrimui.

Agnė Sunklodaitė. Teatro vaikams prasmė yra didžiulė, nes nuo spektaklio šiai auditorijai prasideda žiūrovo „auginimas“. Maža to, jei vaikas ateis į savo amžiui skirtą spektaklį, nenusivils ir jam viskas tiks – jis norės ateiti dar ir dar kartą. Bet tuo turi pasirūpinti suaugusieji. O štai suaugusiųjų mes turime įvairių, ir didžioji jų dalis yra šiais klausimais nelabai išprusę.

Kas jus pačias paskatino apsisprendimui įkurti nepriklausomą teatrą vaikams?

A. S. Pirmiausia – kad savos idėjos turėtų savo kūrybinius namus. Kurdamas įprastame teatre, visuomet susiduri su tam tikrais apribojimais, tam tikrais reikalavimais. Kalbu ne apie finansinę, o kūrybinę pusę – kai nelabai gali leisti sau klysti. O savo teatre turi galimybių truputį „paieškoti“ sprendimų.

D. M. Įsteigiant „Teatriuką“ buvo didžiulis kūrybinis polėkis ir, kadangi buvome tikrai jauni, negąsdino visiškai jokios biurokratinės, administracinės ir visokios kitokios kliūtys. Labai norėjome būti aktyvūs, veikti, kurti, daryti tai, ką norim, nuo nieko nepriklausyti, nesilankstyti žinomiems ar nežinomiems režisieriams. Turėjom daug idėjų ir energijos. Ir mums visai neblogai sekėsi.

B. B. Noras turėti laisvę kūrybai – nepriklausyti nuo to, kad kažkas tave kviečia arba nekviečia kurti, statyti spektaklių. Tuo labiau – kai mes pradėjome savo veiklą, tokio dalyko kaip šokios spektakliai vaikams (ne baletas) išvis nebuvo. Norėjosi daryti dalykus, kurie man tuo metu atrodė reikalingi ir asmeniškai labai įdomūs, o tai vedė prie to, kad reikia turėti savo įstaigą, kurioje turėtum laisvę kurti ir nevaržytų ne tik finansiniai, bet ir meniniai dalykai.

Su kokiomis pasenusiomis nuostatomis tenka susidurti, kai kalbame apie teatrą vaikams?

D. M. Per dvidešimt metų lyg ir daug kas keitėsi, bet visgi likę daug senų nuostatų. Man atrodo, teatras vaikams dar nėra „išsimušęs“ į vandens paviršių, kad būtų lygiaverčiai vertinamas su kitomis teatro rūšimis. Mes vis dar jaučiame, kad esame lyg tam tikrame užribyje – dėl finansavimo ir dėl visuomenės požiūrio. Be to, kartais būna sunku, susidūrus su tokio teatro sklaida – turiu omenyje kritikus ir žurnalistus; tuomet akivaizdžiai pasimato nelygiavertis vertinimas.

B. B. Kalbant apie teatrą kūdikiams, tėvų nuostata tokia: maži vaikai nieko nesupranta. Tuomet kyla įvairių klausimų – pavyzdžiui, kodėl tuomet jie atveda savo vaiką į teatrą, jeigu sako, kad šis nieko nesupranta? Daugelis suaugusiųjų, nebūtinai tėvų – galbūt ir mokytojų, auklėtojų, net ir kai kurių teatralų, – laikosi nuostatos, kad vaikui į teatrą „jau galima“ ateiti sulaukus penkerių metų amžiaus, kai vaikas „jau supranta“. Taip, penkiametis jau gali pasakyti savo nuomonę, po spektaklio išreikšti savo požiūrį, bet supranta vaikai juk nuo pat pradžių – tai mes nesuprantame jų supratimo ženklų.

A. S. Žvelgiant iš profesionalų pusės, baisiausia, kas gali atsitikti, kas šiandien vis dar atsitinka (galbūt labiau su vyresnės kartos žmonėmis, nors ir su kai kuriais labai jaunais), tai požiūris – ai, čia teatras vaikams, čia truputį nelabai rimta, galima paprasčiau, galima skirti mažiau pinigų, čia gal reikia mažiau darbo, juk gali vaidinti aktoriai, kurie nelabai sugeba dirbti „rimtose“ scenose.

Galbūt yra vaikų amžiaus grupės, kurios tarsi paliktos už teatro ribų?

B. B. Manau, kad dabar Lietuvoje – teatrų vaikams bumas. Galbūt iš tos kiekybės kada nors ir kokybė išsivystys. Nes anksčiau, kai pradėjome kurti spektaklius kūdikiams, ši niša buvo visiškai tuščia. Dabar ji pildosi įvairiais pastatymais. Kažkuriuo metu taip pat buvo ir su teatru paaugliams, o pastaruoju metu daugėja pastatymų jiems aktualiomis temomis. Visgi sakyčiau, kad šiuo metu visos nišos užpildytos.

D. M. „Teatriuke“ neturime nei vieno pastatymo paaugliams, neturėjome per visus 20 gyvavimo metų. Gal ir visoje Lietuvoje tokių spektaklių mažoka.

Režisierė Agnė Sunklodaitė. /„Labaiteatras“ archyvo nuotrauka
Režisierė Agnė Sunklodaitė. /„Labaiteatras“ archyvo nuotrauka

A. S. Mes esame teatras šeimai, todėl norime, kad visos amžiaus grupės turėtų jiems skirtus spektaklius. Šiemet pastatėme „Siaubo pasakas“ žiūrovams nuo 9 iki 13 metų. Darėm tyrimus, klausinėjome mokytojų, ir supratome, kad būtent šio amžiaus grupei spektaklių ypatingai trūksta. Tokie vaikai jau „išlipa“ iš pradinukų tarpsnio, juos tampa sunkiau suvaldyti, sudominti. Šiomis dienomis jau randasi spektaklių vyresniesiems paaugliams, nuo keturiolikos metų, bet 9–13 m. vaikai nedaug kur turi galimybę nueiti, o norint juos sudominti reikia dar labai gerai pagalvoti, ką daryti, kad tai būtų prasminga ir verta juos atsivesti.

Koks Lietuvos žiniasklaidos dėmesys teatrui vaikams?

D. M. Visa informacija, kuri pasiekia žmones, yra didelis kiekvieno teatro, kiekvieno kūrėjo indėlis – bandymas įtikinti kritiką, žurnalistą ar kokią leidybinę kompaniją, kad atkreiptų dėmesį – aprašytų ar bent jau paskelbtų tai, ką parašėme patys. Dėl tokių dalykų reikia labai ilgai ir nuosekliai kovoti.

A. S. Lietuvos žiniasklaidos dėmesys teatrui apskritai yra menkas. Kalbant apie populiarius portalus, kuriuose yra specialiai kultūrai skirtos skiltys – kartais jiems visiškai neįdomu, kas vyksta arba jie pro pirštus praleidžia daug dalykų, naujienų. Todėl dėmesio trūksta, trūksta ir labai trūksta.

B. B. Sakyčiau, tai toks fragmentiškas dėmesys, galbūt labiau sietinas su festivaliais ar premjeromis – ir net šių progų atveju ne visada sulauki dėmesio. Nėra nuolatinio domėjimosi, sisteminės analizės. Nors reikia pripažinti, kad dėmesys didėja.

Kuriuos Lietuvos teatrologus, savo publikacijose analizuojančius spektaklius vaikams, galėtumėte išvardinti?

D. M. Neatsimenu tokio. Mūsų – „Teatriuko“ – atžvilgiu tokių publikacijų niekada nebuvo, mes patys stengiamės pristatyti savo naujus spektaklius, premjeras, projektus vaikams. Kartais žurnalistai apsiima parašyti ar bent jau patalpinti savo leidiniuose mūsų parašytą informaciją. Bet mes patys tapome šiokia tokia informavimo priemone – prie visų kūrybinių ir administracinių darbų esame patys sau „piaro“ kompanija. Neturime kitos išeities.

A. S. Esu skaičiusi Aušros Kaminskaitės straipsnius, įžvalgas apie spektaklius vaikams ir jaunimui. Taip pat anksčiau šia tema daugiau rašė Ridas Viskauskas; kartais apie teatrą vaikams rašo Ingrida Ragelskienė. Tai yra trys pirmos pavardės, greičiausiai ateinančios į galvą.

B. B. Tikrai nuosekliai ir nuoširdžiai mūsų spektaklius analizuoja Rūta Oginskaitė. Kurį laiką rašė Ridas Viskauskas. Žinau, kad apie teatrą vaikams rašo, šią terpę analizuoja Ramunė Balevičiūtė.

Choreografė, šokio pedagogė Birutė Banevičiūtė. Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė
Choreografė, šokio pedagogė Birutė Banevičiūtė. Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė

Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria nepriklausomų teatrų vaikams kūrėjai?

D. M. Sklaida. Idėjų ir meniškų sprendimų Lietuvos kūrėjams tikrai netrūksta. Ir jaunimas yra labai imlus, aktyvus, kūrybingas. Bet mums trūksta būtent pripažinimo visuomenėje, sklaidos ir dar – mano asmenine nuomone – visiems mums, kūrėjams, trūksta bendrumo. Esame labai konkurencingi, uždari. Mums trūksta atvirumo, „tinklaveikos“ – kad vienas kitam padėtume.

B. B. Manyčiau, vis dar keistas institucijų, kurios finansiškai remia tokį teatrą, požiūris į mus. Ne vieną kartą teikėm paskaičiavimus – pačiam teatrui, trupei, kuri jį kuria, ši veikla yra labai nuostolinga. Iš bilietų niekaip neįmanoma padengti teatro kaštų. Ypač kai reikia kažką sukurti. Tad tiek Kultūros tarybos, tiek anksčiau – ministerijos požiūris... Na, ne pačių institucijų, juk paraiškas vertina ekspertai, – tad jų požiūris keistas: jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų. Lyg tokiuose spektakliuose aktoriai mažiau vaidina ar kostiumų, muzikos sukūrimas mažiau kainuoja.

A. S. Pirmiausia, žinoma, pats išgyvenimo klausimas – nesinori tiesiog vegetuoti, norisi kurti, statyti naujus spektaklius ir kad tie spektakliai būtų matomi. Visi rašo projektus, bet tų numatytų skirti pinigų, kaip visada, ne visiems užtenka. Labai džiaugiesi, jeigu gauni, bet tai dažniausiai būna pusė tiek, kiek prašei. Taip kyla daug dilemų ir reikia labai laviruoti, kad spektaklis apskritai atsirastų. O paskui jau visi kiti dalykai – žiniasklaidos, kritikų dėmesys, reklamavimosi galimybės.

Kaip jūs nusakytumėte, kas yra kokybiškas teatras vaikams?

B. B. Tai labai sunku. Pavyzdžiui, bet kas gali pasakyti – jei mano vaikas po spektaklio laimingas, reiškia, viskas gerai. O būna, kad vaikas sėdi visą spektaklį ir net nepajuda, nesukruta. Tokio vaiko tėvai, ypač ėmę lyginti savąjį su kitais vaikais, kurie galbūt nuo pat pirmos spektaklio minutės aktyviai dalyvauja, gali pagalvoti – mano vaikui spektaklis nepatiko. Tai ypač aktualu, jei vaikas dar negali, nemoka kalbėti. Manau, kad patiems tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į spektaklio konstrukciją.

D. M. Kokybiškas teatras vaikams – kuris paliečia, kažką duoda, nepalieka abejingų. Pataruoju metu daug keliauju, ne vien su spektakliais, dalyvaujame įvairiuose užsienio teatriniuose „tinkluose“ – dažniausiai Šiaurės, Europos šalių, – ir iš šios perspektyvos matau, kad Lietuvos teatras yra labai kokybiškas, tiek idėjų, tiek išpildymo prasme.

A. S. Gali būti įvairių nuomonių, koks žanras, teatras yra geresnis, bet man atrodo, jog svarbiausia, kad kūrėjas neitų į kompromisus su savo kūrybine sąžine.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Dalia Mikoliūnaite, Birute Banevičiūte ir Agne Sunklodaite galite išgirsti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"