Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Jurgio Savickio krikštasūnio prancūziški orientyrai

 
2017 09 29 15:00
Jurgis Savickis savo viloje "Ariogala".
Jurgis Savickis savo viloje "Ariogala". Perkūno Liutkaus archyvo nuotrauka

Socialiniai tinklai praplečia kelionių siužetus. Vos spėjau sugauti Nicos oro uosto belaidį internetą, kol 98 maršruto autobusas lūkuriavo stotelėje, ir feisbukas iškart pasiūlė peržvelgti šiame Rivjeros kurorte Perkūno Liutkaus nufotografuotas įžymybes.

Kaip neparašysi Vilfranše, visai šalia Nicos, gyvenančiam tautiečiui, Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikėjui, prieškario diplomato Antano Liutkaus sūnui? Ypač kai šis taip glaudžiai susijęs su Jurgiu Savickiu – yra jo krikštasūnis.

O ir pirmos dienos kelionę iš anksto planavome į Rokbriun Kap Marteną. Ten viloje „Ariogala“ penkiolika metų (pastaruosius 12 – nuolat) gyveno ir kaimelio kapinėse ant aukštos kalvos ilsisi diplomatas, lietuvių prozos modernintojas. Beje, gruodžio 22-ąją sukaks 65 metai, kai mirė J. Savickis.

Monakas tunelyje

Nicos traukinių stotyje apsipykę su bilietų terminalu, iškentę eilę prie kasų, sėdome į Ventimilijos traukinį. Pirmadienio popietę vagonas buvo erdvus, užtat netrūko užsieniečių, pasiryžusių aplankyti rytinius Žydrojo kranto miestelius, Monako Kunigaikštystę. Rokbriun Kap Martenas kaip tik už jos ir už... 4 eurus 60 centų.

Rokbriun Kap Marteno viloje „Ariogala“ penkiolika metų (pastaruosius 12 – nuolat) gyveno ir kaimelio kapinėse ant aukštos kalvos ilsisi diplomatas, lietuvių prozos modernintojas Jurgis Savickis.

Iš stoties pajudėjęs traukinys ėmė nardyti į tunelius. Ši geležinkelio linija buvo nutiesta antrojoje XIX amžiaus pusėje, Monaką su Marseliu sujungė 1868-aisiais, o Mentoną ir Ventimiliją – 1872 metais. Dirbtinė šviesa tai įsijungdavo, tai vėl užgesdavo. Tomis akimirkomis vagono langai transliuodavo dangaus mėlį ir neapsakomo žydrio jūrą su tingiais kateriais, jachtomis, kruiziniais laivais.

Vienas tunelis buvo kitoks: ištryško šviesomis, sutvisko metalu ir brangiu akmeniu. Traukinys staiga virto metro ir atriedėjo į vieną gražiausių pasaulio stočių. Ką ten stočių – į patį Rothschildų priimamąjį! Neliko jokios abejonės, kad stabtelėta Monake. Tiesa, tądien jo tiek ir tematėme – tik sugrūstą į tą prabangią metalo rankovę.

Dirbtinai įgarsintas miestelis

Rokbriuno morengas sluoksniais, terasomis ir karnizais kilo į dangaus pakraigę iki pat X amžiaus pilies. Atsidūrėme pušų, palmių ir kaktusų rojuje. Vingiuotos miesto gatvės buvo tuščios, eismas suintensyvėjo tik tranzitiniame kelyje Moyenne Corniche, išgremžtame kalno atbrailoje prieš šimtmetį.

Tušti atrodė ir vilų kiemai. Pakeliui kažkas dainavo, švilpavo, gręžė ir čirškino maistą, tačiau už žaliuojančių tvorų nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Gal tai tik įrašas, nuolat lydintis atvykėlį? Net statybinis kranas sukinėjosi į visas puses niekieno nevaldomas.

Vėliau P. Liutkus atskleidė, kad vietiniams mirus jų namus iškart superka švedai, norvegai, amerikiečiai, anglai, turkai ir perstato pagal savo įgeidį. Gyvenimas miestelyje kunkuliuoja tik vasarą, antra rugsėjo pusė čia beveik negyvenama.

Pakeliui pas J. Savickį patekome į senąjį Rokbriuną. Viduramžių gatvelių labirintas dešimt kartų apsuko galvą, vertė stabčioti, dairytis, vartyti akis iš nuostabos. Galiausiai atvedė prie arkos, pro kurią nuo 1950-ųjų septynerius santuokos metus vaikščiojo rašytojų pora – Vilniuje gimęs Romainas Gary ir anglė Lesley Blanch.

R. Gary palaikai buvo sudeginti Per Lašezo kapinėse Paryžiuje, o pelenai išbarstyti Viduržemio jūroje prie Rokbriun Kap Marteno.

Kapo paieškos neužtruko

J. Savickio anūkas tapytojas Raimondas Savickas buvo nurodęs, kaip rasti jo senelio kapavietę, – F eilėje. Todėl paieškos neužtruko. 1952-ųjų gruodžio 22 dieną miręs rašytojas buvo pašarvotas Šv. Margaritos bažnyčioje, palaidotas atokesnėje kapinių vietoje.

Vėliau JAV lietuvių rašytojų draugijos pastangomis ir lėšomis J. Savickio palaikai perkelti į centrinę kapinių dalį, savitą vietos garsenybių panteoną. Santrumpa LRD dabar įrašyta antkapinėje plokštėje.

2012 metais tuometė Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, P. Liutkus ir Lietuvos ambasados Paryžiuje kultūros atašė Rasa Balčikonytė atidengė atnaujintą antkapį.

Ilsisi tarp solidžių kaimynų

J. Savickis ilsisi respektabilioje draugijoje. Kiek aukščiau palaidotas prancūzų-šveicarų architektas Le Corbusier. Greta antkapinio paminklo, kurį savo žmonai Yvonne suprojektavo pats architektas, gerbėjai nepamiršta padėti atminimo akmenėlį, pieštuką, rašiklį ar monetą.

1965 metais Corbu, manoma, ištiko širdies smūgis ir jis paskendo maudydamasis jūroje prie Rokbriun Kap Marteno. Architekto kūną rado paplūdimyje buvę žmonės.

1939-aisiais šiose kapinėse atgulė ir airių poetas, dramaturgas Williamas Butleris Yatsas. Po vienuolikos metų jo palaikai iškeliavo į tėvynę.

Lietuvybės židinys

J. Savickis buvo aristokratas, kosmopolitinė asmenybė. Domėjosi daile, teatru, Europos kultūra, jo aplankytų kraštų gyvenimu. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Diplomatas ir rašytojas daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Vakarų ir Pietų Europą, lankėsi Afrikoje.

Jo viloje „Ariogala“ nuolat lankėsi ne tik artimiausi kaimynai – Liutkų šeima, bet ir visas lietuvių diplomatijos žiedas: Grase gyvenęs lietuvių diplomatas Petras Klimas, Edvardas Turauskas, kartą ar kelis viešėjo Stasys Bačkis. Baigęs studijas ir įsidarbinęs Grenoblio bibliotekoje per šventes, taip pat vasarą „Ariogaloje“ su šeimininkais laiką leido poetas Jonas Aistis.

J. Savickis mėgo dirbti darže, todėl dažnai įlįsdavo į prancūzo automechaniko kombinezoną. Juo vilkintis matyti ne vienoje P. Liutkaus archyvo nuotraukoje.

J. Savickio „Ariogalos“ Rokbriune seniai nebėra. Rašytojui mirus sovietai per teismus gavo teisę ją parduoti. Vila buvo perstatyta, tad jau niekas nebežino, kur ji stovėjo. Pasak P. Liutkaus, J. Savickio sūnui tapytojui Augustinui Savickui iš šio sandorio liko tik niekingai maža suma, už kurią jis nusipirko žieminį paltą, šildžiusį beveik 15 metų.

. . .

Netoli Ariogalos gimęs J. Savickis mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose, studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą, nuo 1915 metų Danijoje rūpinosi lietuvių karo belaisviais.

Po karo, kuriantis Lietuvos valstybei, J. Savickis dirbo Lietuvos reikalų patikėtiniu Skandinavijos šalyse. Šias pareigas ėjo beveik dvidešimt metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo perkeltas į Ženevą, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą diplomatas neteko darbo ir apsigyveno Rokbriun Kap Martene.

Pirmus apsakymus J. Savickis išspausdino XX amžiaus pradžioje, o pirmosios knygos pasirodė trečiąjį dešimtmetį: 1922 metais – „Šventadienio sonetai“, 1928-aisiais – „Ties aukštu sostu“. Novelių rinkinį „Raudoni batukai“ jis paskelbė tik 1951 metais, jau gyvendamas Prancūzijoje. 1952-aisiais Londone išėjo vienintelis J. Savickio romanas „Šventoji Lietuva“. Po rašytojo mirties, 1956 metais, buvo išleistas jo karo metų dienoraštis „Žemė dega“. Kelionių aprašymai sugulė į knygas „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"