Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Geriausia muzika – Niujorkas, geriausias poilsis – tyla

 
2017 10 20 12:13
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė kaskart grįžta į Lietuvą, šį sykį pretekstas - tarptautinis muzikos festivalis „Gaida“.
Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė kaskart grįžta į Lietuvą, šį sykį pretekstas - tarptautinis muzikos festivalis „Gaida“. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Naujausią savo kūrinį fortepijonui ir styginių orkestrui „Šviesotamsos trilogija“ kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė rašė Amerikoje, su pianistu Gabrieliumi Alekna repetavo Niujorke. O tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ atvėrė langą dar vienam amerikietiškam susitikimui – toje pačioje programoje skambės minimalisto Davido Lango kūriniai. Ir visa tai Vilniuje rytoj, spalio 21 dieną, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Netikėti sutapimai, amerikietiški susitikimai. Aštuonerius metus Niujorke gyvenanti Ž. Martinaitytė didmiesčio muzikos pradėjo klausytis dar mamos įsčiose. Tarytum mėgstama profesija į lietuvės stotį būtų atriedėjusi metro traukiniu.

„Heinz 57“

– Prisipažinkite man, nežinančiam, kuris jums artimesnis – dainininkė Sabina Martinaitytė ar kompozitorius Algirdas Martinaitis? – klausė „Lietuvos žinių“ žurnalistas Žibuoklės Martinaitytės.

– Abu vienodai nutolę. Su A. Martinaičiu mėginome išsiaiškinti, ar turime giminystės ryšių. Regis, ne. O visi manė, kad esu A. Martinaičio dukra.

Pasilikau Martinaitytės pavardę. Santuokoje esu Rosaschi. Itališkai ši pavardė tariama „rozaski“, nors Amerikoje niekas taip nesako. Kadangi vyras irgi kompozitorius, nenorėjome, kad tą pačią pavardę turėtų du skirtingi kūrėjai. Būtų painiavos. Siekiame išsaugoti savo individualumą.

Be to, į muziką mane atvedė tėtis, jam tai buvo labai svarbu. Tad Martinaičių pavardę kaip kompozitorė pasilikau iš pagarbos jam.

– Ar tikrai jūsų vyras vardu True (angl. „true“ – tikras)?

– Taip, jis „Tikras“ Rosaschis.

– Kokia jo kilmė?

– Tipiškas amerikietis. Juk dauguma jų kilę iš mišrių šeimų. Kaip sako vyras, „Heinz 57“ – įvairių proporcijų derinys. Jis turi italų, portugalų, britų ir olandų kraujo.

Tačiau iš to, kaip atrodo ir elgiasi, gali numanyti, kad vyrauja portugališkas ir itališkas genas. Ūmaus būdo, atvirai sakant. (Juokiasi.)

Už tėvynės ilgesį – pažeminimas

– Esate gimusi Rusijoje. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis.

– Mano tėtis buvo kariškis. Penkerius metus mokėsi Maskvoje, paskui jį perkėlė į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Tada gimiau aš.

Kai man artėjo laikas eiti į mokyklą, tėtį norėta išsiųsti į Rytų Vokietiją. Nesutiko sakydamas, kad dukra turi mokytis Lietuvoje. Kadangi nusprendė grįžti į gimtinę, pažemino pareigas. Man tada buvo penkeri.

– Nepriklausomoje Lietuvoje įsitvirtino nesunkiai?

– Buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas. Taigi ir gimiau dideliame mieste, ir dabar dideliame gyvenu. (Nusišypso.) Būdama mamos pilve metro važinėjausi ir dabar metro važinėju. Matyt, tie patys garsai, viskas priimtina, natūralu.

Apsilankiusi kuriame nors didmiestyje nepatiriu jokio sukrėtimo. Kita vertus, didelio miesto įtampa, nerimas persiduoda vaikui, vėliau jis taip ir gyvena.

– Tad muzika teikia nusiraminimą? Ar vis dėlto jaučiate įtampą, tarkime, dėl užsakymų vykdymo? Kaip susidorojate?

– Nepasakyčiau, kad muzika ramina. Nebent kai šį tą parašai ir jauti, jog diena buvo kūrybinga, nepraėjo veltui. Tada tarsi galima atsipalaiduoti.

Vis dėlto kūrybos procesas yra nuolatinis – ir miegi, ir valgai su tomis pačiomis mintimis, neatsiriboji. Įtampa kaip siūlas driekiasi per kasdienybę, nenutrūksta.

Labai paprastas atsakymas

– Kodėl originalus premjeros pavadinimas itališkas – „Chiaroscuro trilogy“? Anglų kalboje nėra tinkamo žodžio „šviesotamsai“?

– Taip, labai paprastas atsakymas. Klausiau net savo draugų – poetų, rašytojų, gal jie žino kokį „gudrų“ žodį. Tada kūrinį pavadinau itališkai. Iš tiesų lietuviškas pavadinimas „Šviesotamsos trilogija“ atsirado pirmiausia.

„Į muziką mane atvedė tėtis, jam tai buvo labai svarbu. Tad Martinaičių pavardę kaip kompozitorė pasilikau iš pagarbos.“

– Gal kūrinį įkvėpė fotografija, juk kartais ji vadinama šviesotamsos menu? Įamžinti sustingę vaizdai, jų kaita...

– Tiesiogiai šio kūrinio fotografija neinspiravo. Nors ji man gana svarbi, tas šviesos ir tamsos žaismas įdomus.

Vis dėlto kūrinys telkiasi į būties dalykus. Kai būname šviesoje ir staiga, be jokio laipsniško perėjimo, viskas virsta tamsa. Tarkime, netikėtai užklumpa liga ar netektis, ir atrodo, lyg kas nors išjungtų mums šviesą. Tamsoje mėginame ieškoti šviesos šaltinių, lengvesnės būsenos. Tokios mintys mane lydėjo.

Kai pradėjau rašyti, lankė nuojautos, kurių tada nemėginau įvardyti. Dirbau Lietuvoje, savo studijoje „Mėlynasis laumžirgis“ (senelių sodyboje prie Tauragno ežero – aut.). Tuo metu sunkiai susirgo mama. Liga buvo kaip tik susijusi su regėjimu. Ji negalėjo matyti, daug laiko praleido tamsoje. Taigi tas kūrinys susisiejo su asmeniniu gyvenimu.

Norisi rašyti, kuo gyva dabar

– Koncertą fortepijonui ir styginių orkestrui „Šviesotamsos trilogija“ dedikuojate pianistui G. Aleknai. Kodėl?

– Jo nuopelnu šis kūrinys atsirado. Kai susipažinome, Gabrielius po kelerių metų užsiminė norįs, kad kas nors jam parašytų fortepijoninį koncertą su simfoniniu orkestru. Rimtą, didelės trukmės.

Sutikau, 2012 metais pradėjau rašyti. Tačiau jokių užsakymų nesulaukėme, tad kūrinį netrukus užmečiau. Sakiau sau – kada nors. Po penkerių metų Gabrielius grįžo prie koncerto sakydamas, kad juo domisi „Gaidos“ festivalis, tik pageidauja mažesnės formos.

Peržiūrėjau senuosius eskizus. Aišku, jie man nebetiko. Visai kita architektūra, mastelis. O ir pati per tą laiką pasikeičiau. Juk norisi rašyti muziką, kuri įdomi dabar. Tad nusprendžiau sukurti naują kūrinį.

Amerikoje lengviau, jei padeda rateliai

– Ar Niujorke sutinki Amerikos lietuvių – vadinamųjų trečiabangininkų, vyresnės kartos išeivių?

– Nedaug sutinku. Įdomiau įsilieti į tą daugiatautę niujorkietišką aplinką. Būti viena miesto anonimų, o ne jaustis patogiai lietuvių būrelyje ir kalbėti gimtąja kalba.

Nebent atsiranda bendrų interesų. „Literatūrai ir menui“ esu parengusi ciklą pokalbių su Niujorke gyvenančiais lietuvių menininkais.

– O kaip pačiai, kompozitorei, pavyko įsisprausti į Niujorko kultūros pasaulį – tokį milžinišką, anonimišką, įvairų? Atrasti save, savo kolektyvus ir atlikėjus, kurie įgyvendintų kūrybinius sumanymus?

– Skverbimasis buvo gana sunkus. Jau vien dėl to, kad ten nestudijavau. Baigusieji aukštąjį mokslą Amerikoje iškart suburia ratą žmonių, kurie jiems padeda, globoja, yra naudingi karjerai net ir po kelių dešimtmečių. Įsilieti į tuos mažyčius būrelius beveik neįmanoma.

Siunčiau kūrinius, teikiau paraiškas stipendijoms, kūrybinėms rezidencijoms gauti. Manau, po kurio laiko ėmė pastebėti, kad Niujorke reziduoja tokia kompozitorė iš Lietuvos neištariama pavarde.

Turiu ilgalaikių ryšių su kai kuriais festivaliais, jie mano kūrinius įtraukia į programas, užsako naujų. Atlikėjai taip pat pareiškia įvairių pageidavimų. O rezidencijos reikia tam, kad galėčiau pabėgti iš Niujorko, gauti truputį tylos.

– Komponuojate fortepijonu?

– Ir kompiuteriu. Arba prie stalo. Tarkime, studijoje kaime rašau ranka, senoviškai. Man patinka rašyti popieriuje, taip esu pratusi nuo senų laikų.

Meilės žvilgsniui negalėjo atsispirti

– Kodėl Niujorkas ir niekas kitas?

– Nes šis miestas turi ypatingą trauką, kurią sunku įveikti. Būni tame energijos sūkuryje, ir jis pats tave įkrauna energijos. O kartu ir išvargina. (Nusijuokia.) Be jo jautiesi kaip be gyvybės syvų.

Pirmą kartą į Niujorką atskridau 2008 metais. Skambėjo mano kūrinio premjera, pirmasis amerikiečių užsakymas. Labai svarbus įvykis.

Žibuoklė jau aštuonerius metus gyvena Niujorke.Asmeninio albumo nuotrauka
Žibuoklė jau aštuonerius metus gyvena Niujorke.Asmeninio albumo nuotrauka

Jaučiausi kaip namie. Vaikščiojau mieste, sutikti žmonės vis klausinėjo, kur nueiti, ką pamatyti, kaip patekti į vieną ar kitą gatvę. Jiems atrodė, kad esu vietinė. Pamaniau, gerai, jei esu panaši į niujorkietę, gal man čia visai tiktų gyventi.

Į Niujorką persikėlėme 2009 metais.

– Kur sutikote savo vyrą? Ten ar Europoje?

– Prancūzijoje 2000 metais per IRCAM muzikos instituto rengtus kompozitorių meistriškumo kursus. Meilė buvo iš pirmo žvilgsnio, negalėjau jai atsispirti. O kai dar pasakė, kad „tikras“... (nusijuokia), abejonių nebeliko. Susituokėme 2003-iaisiais Amerikoje, paskui trejus metus gyvenome Vilniuje, Trakų gatvėje.

– Kokio laisvalaikio jums pakanka?

– Gamtos, tylos. Ir vandens – jame, virš ar šalia jo. Nuo vaikystės, jei patiriu kokį stresą, sėdžiu vonioje ir leidžiu vandens srovę, kad būtų garsas, nusiraminčiau. Tai gali trukti ir dvidešimt minučių.

Kitas dalykas – meditacija. Ja užsiimu daug metų, praktikuoju budizmą. Tad po darbų ilsiuosi ir tokiu būdu. Niujorkas nuolat bombarduojama informacija – vaizdine ir garsine. O meditacija leidžia atitrūkti nuo išorės.

Ją vadina pranaše

– Kas įkvepia kurti?

– Žmonių kūryba, kiti menai, muziejai. Apžiūrinėji parodą ir kyla visai su ja nesusijusių minčių, kūrybinių dalykų. Kartais net eskizus pasidarau vaikštinėdama po galerijos erdves.

– Natomis?

– Ne, žodžiais arba grafiniais brėžiniais.

– Turbūt pirmiausia ateina ritmas?

– Pirmiau išgirstu kūrinio harmoniją. Išryškėja harmoninis laukas, kaip spalvos dailėje. O ritmas – vėliau.

– Kodėl esate vadinama „The Oracle“ – orakule?

– Čia iš feisbuko? Pravardė atsirado per vieną kūrybinę rezidenciją. Nežinia kodėl visi suskato manęs klausti patarimų – kūrybinių ir ne visai.

Matyt, žmonės žino, kad medituoju, jaučia, jog tam tikrose situacijose nesijaudinu, išlaikau stabilią proto būseną. Todėl mano, kad žinau ką nors, ko nežino jie. Tikisi išmintingo patarimo. O iš tikrųjų nelabai ką ir žinau, tiesiog daugiau laiko esu dirbusi su savimi.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"