Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Dainos dedikacija jaunystei

 
2018 07 08 12:00
„Nepamatuojamas jausmas – vartau knygą ir galvoju: „Kas ją parašė?“ – stebėjosi Daina Opolskaitė.
„Nepamatuojamas jausmas – vartau knygą ir galvoju: „Kas ją parašė?“ – stebėjosi Daina Opolskaitė. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Knygų paaugliams rašytoja Daina Opolskaitė išleido trečią romaną „Užraktas“. Už literatūros žurnale „Metai“ publikuotą novelę „Grotos“ ji apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija. Novelė išrinkta geriausia, išspausdinta per pastaruosius dvejus metus žurnale.

– Rašytojas Vytautas Martinkus šią premiją pavadino „lietuviškosios novelės Nobeliu“. Išgirdęs pastarąjį žodį nori nenori suklūsti, ar būtum rašytojas, ar skaitytojas, – kalbėjomės su Daina Opolskaite.

– Šis apdovanojimas man turbūt reikšmingiausias, nes jis – už novelę, kuri yra aukščiausios literatūros prabos žanras. Novelė reikalauja susitelkti į žodį, siužetą, struktūrą. Ją rašyti nelengva.

A. Vaičiulaitį skaitau kitaip nei visi. Mano ir A. Vaičiulaičio tėviškė – tie patys Didieji Šelviai (Vilkaviškio r.). Vietoves skiria tik geležinkelis. Suvalkietiškas žodis, melodija jo kūryboje visada darė nepaprastai didelį poveikį. Kai randu „balti ir saulėti akmenys“, žinau, kur tie akmenys guli. „Žydra peteliškė nutūpė ant smilgos ir suskliautė sparnus nakvoti“ – toje pievoje daug tokių peteliškių. Skaitymas tampa ne vien literatūra, tai ir virtuoziškai pavaizduotas gimtasis kraštas.

– Žinau, kad kai kurie rašytojai renkasi, ką skaityti, peržiūrėdami apdovanojimų nominantus ir laureatus. O jūs?

– Knygų dabar daug, išties sunku išsirinkti. Mėgstu atsiversti knygos pradžią ir pabaigą. Man atrodo, šios dvi nuorodos svarbios. Pradžios atskambį turėtume išgirsti pabaigoje, pabaigos nuojautą – pradžioje. Jei viena jų patraukė, kūrinys turėtų būti vertas dėmesio.

Praeitis po užraktu

– Novelė „Grotos“ – apie tuštėjančius namus, išsilaksčiusius vaikus – liūdnąją motinystės dalį. Kada ją pajutote?

– Vaikystės, motinystės ir žmogiškųjų santykių mano kūryboje daug. Visada jaučiau norą juos analizuoti, stebėti žmonių ryšius – tai stebina, jaudina. Sakoma, kad novelės pagrindas – socialinė egzistencija. O novelėje tam tikru pjūviu atsiskleidžia mūsų gyvenimas ir patirtys. Vaikystės, motinystės tema visada svarbi.

– „Užraktas“ – apie tėvo ir dukters santykius. Tėvų praeitis, pasivejanti vaikų dabartį, – universali tema, artima ir suaugusiesiems.

– Praeitis mus kuria. Su ja, norime to ar ne, turime tiesioginį ryšį. Nesame „čia ir dabar“, už mūsų – kraujas, laikas, esame tik dalis ilgos grandinės. Net jei anksčiau gyvenę žmonės išėjo ar jų nebėra gyvų. Toje grandinėje norisi ir reikia surasti save. Tada pajunti, kas esi ir ką turi daryti toliau.

Šioje knygoje daug suaugusiųjų patirties, pastebėjimų. Vienas jų – kad ne viską reikia atrakinti. Mūsų žmogiška prigimtis nori viską išsiaiškinti, rasti, suprasti, išgvildenti. Kartais tai reikia palikti laikui ir tiems žmonėms, kuriems ta istorija priklauso.

– Birželio pabaigoje užsukote į leidyklą „Tyto alba“ pasiimti naujausios knygos egzempliorių. Malonu laikyti ją rankose?

– Nepamatuojamas jausmas – vartau knygą ir galvoju: „Kas ją parašė?“ Stebiuosi, kad pati. Atotrūkis įvyksta tada, kai parašai paskutinį žodį ir atiduodi knygą leidyklai, skaitytojui. Tada baigiasi jos auginimas, maitinimas mintimis ir potyriais. Dabar ji gyvens savarankiškai, kažkas apie ją ką nors sakys, manys. Tik stebėsiu ir klausysiuosi.

Reikli mokytoja

– Buvote pagirta už puikų kalbos pajautimą. Ar tam reikia kokių nors kasdienių pratimų?

– Pratimų – ne. Kalbos jausmas iš dalies įgimtas. Kiek save prisimenu, visada atkreipdavau dėmesį į žodžius, net nereikšmingus. Jie nuskamba ir patraukia. Laikui bėgant įsitikinau, kad vieną reikšmę turintis žodis gali nuskambėti kitaip skirtingose situacijose. Išsiugdžiau jautrumą žodžiui. Ilgainiui šis virsta balsu – kiekvienas rašytojas turi savo balsą ir žodyną.

– To jautrumo mokote ir moksleivius?

– Pamokyti, parodyti galima. Bet ne visų klausa susitelkia į smulkius niuansus, prasmę ar metaforiškumą. Kitiems priimtinesnės vizualios formos. Vis dėlto geras tekstas negali nepaveikti, nejaudinti. Jį perskaitęs žmogus turi susimąstyti, turi likti kokios nors nuosėdos.

– Ar tai, kad turi mokytoją – per televiziją rodomą apdovanotą rašytoją, mokinius skatina rašyti?

– Tikrai ne. (Juokiasi.) Bet tuo džiaugiuosi. Jei kaip nors veiktų, gal mūsų bendravimas taptų nenatūralus? Teko turėti mokinių, kurie po mano pamokų susižavėjo literatūra ir pasirinko lituanistikos studijas. Dar kiti yra sakę: „Jos gali tik pasiklausyti ir eiti į egzaminą.“ Vadinasi, kalbėjimas iš širdies mokinį veikia labiau negu vadovėliai. Kartais net labiau nei pats kūrinio skaitymas.

– Kas būna pirmi jūsų skaitytojai ir vertintojai?

– Jauni žmonės. Ne iš artimo būrio – pasikalbame per susitikimus mokyklose, bibliotekose.

– Ar yra daug skaitančio jaunimo, jei skaičiuotume po knygų mugės šurmulio?

– Yra, bet tą skaitantį jaunimą apibrėžiu atsargiai. Gal žmogus perskaitė 200 knygų, o pasižiūri, kokios jos, ir pagalvoji: „Geriau jau būtų neskaitęs.“ Yra daugybė „valgomos“ laisvalaikio, pramoginės literatūros. Pasisakau už ne bet kokį skaitymą.

– Kokią pirmą rimtą knygą duotumėte tam, kuris prisiskaitė visokio šlamšto?

– Norėtųsi duoti ką nors iš lietuvių autorių. Tokią knygą, kurios greitai neperskaitytum, kuri verstų sustoti, pagalvoti. Bet gal tam žmogui taip ir nepavyktų jos baigti?

Stiprybė – mažas kraštas

– Novelių rinkinį „Drožlės“ išleidote 2000-aisiais, dar studijų metais. Romanus paaugliams „Eksperimentas gyventi“, „Ir vienąkart, Riči“ – 2015-aisiais ir 2016-aisiais. Tuos 15 metų rašėte vien noveles, o tai – 30 skirtingų istorijų.

– Novelė – toks žanras, kuris priartina prie gyvenimo. Tos istorijos – likimų, jausmų – kilo iš noro atkreipti dėmesį į svarbius dalykus ir juos užfiksuoti.

„Drožlės“ išėjo anksti. Dar mokyklos metais mus, tada rašiusius jaunus žmones, ugdė Jaunųjų filologų konkursas. Dabar jis, regis, nebe toks reikšmingas. Anuomet tai buvo puiki erdvė susitikti jauniems kuriantiems žmonėms. Suvažiuodavome iš mažų miestelių, skirtingų Lietuvos pakraščių, bendraudavome, „matuodavomės“, ką rašo kiti ir kaip rašome patys. Kartu tai ugdė geros literatūros pojūtį. Daugybė šiandien rašančių mano bendraamžių užaugo šiame konkurse.

„Henrikas Radauskas Daina vadina kūrybą plačiąja prasme. Būtų per didelė garbė suvokti tokį reikšmingumą.“

– Baigusi studijas nelikote Vilniuje, nors esate sakiusi, kad jūs – miesto, kultūros žmogus.

– Gyvenimas taip susiklostė, kad grįžau ir šeimą kūriau mažame miestelyje.

– Nenuostabu, kodėl taip žavitės Charlotte Bronte. Ji irgi gyveno atokiame Šiaurės Anglijos kampelyje.

– Provincialus miestelis, skurdūs, vėtrų nugairinti plotai, klebonija ir akmenys – nieko įdomaus. Tačiau kokia asmenybė ir kūriniai išaugo toje aplinkoje! Ir galvoju: ko reikia gerai literatūrai, rašytojui, kad rastų ką pasakyti?

Namai – biblioteka

– Užaugote tokiame name, kurio kitoje pusėje buvo įsikūrusi biblioteka. Atsikėlusi apibėgdavote namą ir jau – knygų lentynos. O kokiame name dabar gyvenate?

– Didžiuosiuose Šelviuose gyvenau tikrąja to žodžio prasme bibliotekoje. Vaikystėje, jaunystėje tai labai daug lėmė. Knygas galėjau pasiekti ranka. Įsivaizduoju vaiką, kuris į biblioteką turi eiti kilometrus, planuoja kelionę, jį lydi tėvai. O aš turėjau sąlygas kasdien keisti knygas.

Dabar gyvenu paprastame daugiabutyje. Už lango plyti laukai ir pelkės, ten skraido daugybė paukščių. Pavasarį pro mano langus praskrenda gandras, klykia kirai, žuvėdros. Vakarais dar ežiukas perbėga kelią.

– Ar žinote savo vardo istoriją?

– Lyg turėjo būti vyriškasis vardo variantas, bet susiklostė kitaip, ir mama pavadino Daina. Esu girdėjusi paaiškinimą apie Henriko Radausko eilėraštį „Dainos gimimas“. Jame kalbama apie žodžio, muzikos, kūrybos pradžią. H. Radauskas Daina vadina kūrybą plačiąja prasme. Būtų per didelė garbė suvokti tokį reikšmingumą.

– Skaitytojams įsimena sukrečianti kūrinio pabaiga. Esate ir intrigos meistrė...

– Geram kūriniui reikalingas katarsis – sukrėtimas, jausmų proveržis, supurtantis iš vidaus. Rašytojo uždavinys – kad skaitytojas jį pasiektų. Man svarbu sukelti intrigą. O literatūros kūrinys, žodžiai turi muzikalumo. Todėl pabaiga turėtų nuskambėti kaip akordas.

– Kokie yra jūsų autografai?

– Priklauso nuo knygos ir adresato. Daugelyje savo knygų jauniems žmonėms esu užrašiusi: „Keliu tostą už jaunystę.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"