Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Antanas A. Jonynas: nėra didesnio iššūkio vertėjui ir malonesnio darbo poetui

 
2018 10 12 14:00
Poetas Antanas A. Jonynas mano, kad kiekviena karta turėtų savo "Faustą".
Poetas Antanas A. Jonynas mano, kad kiekviena karta turėtų savo "Faustą". Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Tyto alba“ leidykla pakartotinai išleido pasaulinės literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe's magnum opus – „Faustą“. Abi veikalo dalys išsiteko vienoje knygoje. Vertėjas poetas Antanas A. Jonynas „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kas tada, interneto priešaušryje, jam padėjo lietuviškai prakalbinti Faustą, Mefistofelį ir Margaritą. Negena šalin minties juos vėl kada nors sutikti.

– Goethe's „Faustą“ tam tikru atžvilgiu galima gretinti su Dante's Alighieri „Dieviškąja komedija“: visi skaito „Pragarą“, kai kurie ryžtasi „Skaistyklai“, o „Rojui“ – vos vienas kitas. Nedaugelis perskaito ir visą „Faustą“. Tad sumanymas viena knyga išleisti abi jo dalis turbūt nepeiktinas? Daugiau vilties, kad perskaitys visą kūrinį.

– Sprendimas tikrai geras. Aišku, dalys labai nevienodos. Pirmoji Goethe's pradėta dar jaunystėje, antrąją rašė jau brandus, netgi senyvas žmogus. Vis dėlto tai poeto viso gyvenimo apmąstymų sąvadas.

Pirmoje dalyje daugiausia dėmesio tenka Fausto ir Margaritos meilės istorijai. Antroje labiau susitelkiama ties socialinėmis, politinėmis, filosofinėmis temomis. Pasirinkimo, atsakomybės klausimai gerokai išplečiami, gvildenami įvairiapusiškai.

„Faustas“ yra ano meto kultūrinės ir filosofinės minties enciklopedija. Aprėpia bene visą tos epochos žiniją, intelektinį pasaulį. O ir poezijos požiūriu tai – enciklopedinis veikalas. (Nusišypso.)

Šalia prabėgančių madų

– Kodėl skaitytojui nuopuolis visada įdomesnis už prisikėlimą, dvasinį atgimimą, aukštąsias sferas? Pragaras – už Dangų?

– Matyt, jis kūniškesnis, vaizdingesnis ir lengviau apčiuopiamas. Dvasinėms materijoms suvokti reikia didesnių pastangų. Kita vertus, jau ir pirmoje „Fausto“ dalyje atskleidžiamas komplikuotas mūsų siekių ir rezultatų neatitikimas.

Be abejo, pirmoji dalis gana dinamiška, tvirčiau sukomponuota. Ją gali aprėpti tarsi vienu žvilgsniu. Tuo metu antrajai būdingi tolimi nuklydimai, kiekvienas epizodas pasiūlo vis naujų klausimų.

Apskritai, džiaugiuosi „Tyto alba“ ryžtu pakartoti leidimą. Klasikai – Goethe ir Williamas Shakespeare‘as, Donelaitis ir Maironis – visada turi būti knygynuose, bibliotekose, asmeniniuose rinkiniuose. Nepriklausomai nuo užeinančių ir greitai pamirštamų literatūros madų.

Į A. Churginą nesidairė

– Dr. Jadvyga Bajarūnienė yra rašiusi: „Naujesnis vertimas yra žymiai sklandesnis ir tikslesnis. Juntama, kad vokišką poemą vertė būtent talentingas šiuolaikinis poetas, ne vieno lyrinio šedevro autorius, be to, atviras vokiečių kalbos subtilybėms. Tuo tarpu Churginas – klasicistinio braižo poetas, konvencijų meistras.“ Išties, Alekso Churgino verstas „Faustas“ atrodo nudailintas iki mirties. Galbūt dėl to ir ėmėtės jį reanimuoti?

– 1997 ar 1998 metais aktorius Valentinas Masalskis sumanė inscenizuoti „Faustą“. Skundėsi, esą A. Churgino vertimas jam pernelyg „kietas“, norėtųsi gyvesnio. Prašė truputį paredaguoti. Pasakiau, kad redaguoti negaliu, geriau pamėginsiu išversti, bent jo kompozicijai pasirinktą trečdalį. Tas darbas man be galo patiko. Kai pasirodė pirmoji vertimo dalis, supratau, kad reikėtų pabaigti ir antrąją.

Nežinau didesnio iššūkio vertėjui ir malonesnio darbo poetui kaip Goethe's „Faustas“. Idėjų požiūriu – milžiniškas veikalas. O ką ir kalbėti apie poeziją: įvairiausios rimavimo technikos ir eiliavimo sistemos, trumpos ir ilgos eilutės, antikinis eiliavimas ir silabotonika – viskas, ką poetas turi išmėginti. Buvo labai įdomu susiremti.

Mokykloje pramokau vokiečių kalbos. Pamenu, tada A. Churgino „Faustas“ man nepatiko. Viskas pernelyg teisinga, todėl nenatūralu ir negyva. (Nusišypso.)

Versdamas stengiausi į jį nesižvalgyti. Dirstelėdavau tik užbaigęs fragmentą, smalsaudamas, kaip pavyko jam. Turiu pripažinti, A. Churginas yra padaręs puikių atradimų, gražių epizodų. Tad į jo vertimą dabar žvelgiu palankiau. Kol pats nepabandai, kritikuoti lengva.

"Tikrai – norėčiau „Faustą“ išversti iš naujo. Tačiau vėl jam atiduoti metų metus – nežinau, ar tiek beturiu."
"Tikrai – norėčiau „Faustą“ išversti iš naujo. Tačiau vėl jam atiduoti metų metus – nežinau, ar tiek beturiu."

– Savąjį kūrinį Goethe rašė apie 60 metų. Tai lyg trijų epochų veikalas: Apšvietos, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio, (Veimaro) klasikos. Turbūt vertėjui tokia kultūros klodų archeologija – užduotis ne iš lengvųjų?

– Iš tiesų buvo sunku. Versti pradėjau ano amžiaus pabaigoje, kai dar neturėjome interneto. Surankioti visas kūrinio realijas gal ir buvo įmanoma, tačiau nelengva. Pasinaudojau stipendija padirbėti Veimare, porą mėnesių praleidau Kunigaikštienės Annos Amalios bibliotekoje.

Vokiečiai turi viską, ko reikia suvokti Goethe. Tarkime, vien „Fausto“ antros dalies komentarus, kuriais naudojausi, sudaro du milžiniški tomai. Juose paaiškinama kone kiekviena veikalo eilutė. Ir, beje, tai ne vienintelis komentarų leidinys.

Sėdėdamas prie pakartotinio leidimo kai kurias smulkmenas galėjau nesunkiai pasitikslinti internetu. Kaip rašau naujojo leidimo nugarėlėje, norėčiau dar kartą išversti „Faustą“.

Kiekvienam save gerbiančiam poetui

– Ar daug taisymų dabar padarėte?

– Šiek tiek, norėjosi daugiau. Praėjo dvidešimt metų nuo tada, kai ėmiausi šio darbo. Pasikeitė ir požiūriai, ir laikas. Galų gale keičiasi ir pati kalba.

Tikrai – norėčiau „Faustą“ išversti iš naujo. Tačiau vėl jam atiduoti metų metus – nežinau, ar tiek beturiu. Juk aną kartą prireikė šešerių. Galų gale, kas už tai besumokės. (Juokiasi.) Nebent darbuočiausi savo malonumui.

Tad koreguota nedaug, patikslinti tik kai kurie dalykai. Suvokiu ir savojo vertimo ydas ir trūkumus. Goethe – nepaprastai aforistiškas. Daugelis „Fausto“ frazių vokiečių kultūroje gyvuoja atsietai ir nuo šio kūrinio, ir apskritai nuo Goethe's kūrybos. Jos gyvos bendroje kultūrinėje apyvartoje. Prisipažinsiu, kai kurių nepavyko išversti aforistiškai, perteikiau jas ne tokia glausta forma.

Stengiausi, kad maniškis vertimas, gretinant su pirmuoju, būtų gyvas, tiktų scenai. Kartais pamąstau, kad šiandien versčiau vėl kitaip. Būtų velniškai įdomu šį veikalą išversti dabartine gatvės kalba. Aišku, toks vertimas negalėtų vadintis tiksliu. Visgi intriga dėl to ne mažesnė. (Nusišypso.)

Apskritai pasaulio literatūroje yra keli kūriniai, kuriuos vertėtų versti, tarkime, kas trisdešimt metų. Nes jie parašyti taip, kad niekada nepraras aktualumo. O kalba vis dėlto keičiasi. Ir per ją, kaip ir kaip žiūrėsi, randasi ir naujas požiūris, ir naujas santykis su kūriniu.

Kiekvienas save gerbiantis poetas turėtų pamėginti išversti „Faustą“. (Nusijuokia.)

Kad skambėtų šiuolaikiškai

– Kokią jūsų metų, mėnesių, o gal – kasdienybės dalį sudaro vertėjo darbas?

– Iš esmės tai pagrindinė mano veikla. Jokio didesnio veikalo dabar neturiu, tačiau nuolat sėdžiu prie poezijos vertimų. Šiaip man labai patinka versti dramaturgiją – ko gero, maloniausias užsiėmimas.

Esu išvertęs keletą neseniai mirusio puikaus dramaturgo Tankredo Dorsto pjesių. Beje, jo veikalo „Aš, Fojerbachas“, kurį buvo pastatęs V. Masalskis, dabar ketina imtis Oskaro Koršunovo teatras.

– Kūrinio vertimas – artėjimas prie esmės, originalo ar labiau interpretacijos dalis?

– Prozos kūrinį gali išversti daugmaž tiksliai, o poezijoje esi varžomas rimo ir ritmo. Todėl savo gimtąja kalba tą patį pasakai kiek kitaip, turi šį tą paaukoti. Tai neišvengiama. Galiausiai juk kiekvienas žodis skirtingose kalbose turi skirtingas konotacijas, skirtingus stilistinius atspalvius.

Vertimas visada yra interpretacija. Tačiau siekis priartėti prie originalo – privalomas, esminis. Ir kad kūrinys būtų šiuolaikiškas. Goethe rašė ne kažkokias senienas, jis kalbėjo savo amžininkams modernia ano meto kalba. Tad norėtųsi, kad šiuolaikiškai skambėtų ir išverstas tekstas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"