Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Seimo kelias politinio balagano link

 
2018 03 19 11:03

Valdžia yra nemėgiama. Tokia yra politinio gyvenimo aksioma. Teigiama, jog net pačiose sėkmingiausiose valstybėse žmonės dažniausiai būna nepatenkinti savo valdžia, tuo tarpu kai „mylima“ valdžia būna tik nelaisvose šalyse, kur kitokia pozicija yra tiesiog pavojinga.

Tačiau Lietuvos valdžios struktūros stengiasi padaryto viską, kad šalies žmonių nemeilė valdžiai būtų kuo nuoširdesnė. Juo labiau, kad kalbėti dabar galima net ne apie nemeilę, bet apie tam tikrą pasišlykštėjimą ir panieką. Šių jausmų sūkuryje dabar visiškai pelnytai atsidūrė Seimas.

Nesu tikras, kad politinėms elitams pakaks sąmoningumo tinkamai paveikti susiklosčiusią situaciją, ar kad koks nors kokybinis pokytis šioje sferoje gali įvykti anksčiau, nei įvyks kiti rinkimai į parlamentą.

Pradėkime nuo to, kad parlamentas pademonstravo savo negalią, nesugebėjęs nubalsuoti už interpeliaciją Konstituciją pažeidusiam Seimo nariui. Balsavusieji prieš interpeliaciją, o taip pat susilaikiusieji deputatai suteikė Seimo nariui Mindaugui Basčiui galimybę išsaugoti savo postą. Tiesa, Bastys nusprendė negilinti politinės krizės ir pats atsistatydino. Tuo pat metu jis pateikė minėtą parlamento balsavimo rezultatą kaip savo „nekaltumo įrodymą“. Tai, kad jam nebuvo iškelta interpeliacija taip pat reiškia, jog Bastys potencialiai gali grįžti į Seimą jau per kitus rinkimus.

Apžvelgiant praeitą savaitę, galima sakyti, jog parlamento nariai turėjo vieną esminį darbą ir sugebėjo su juo susimauti. Po Konstitucinio teismo sprendimo interpeliacija Basčiui turėjo būti grynai techniniu klausimu. Baisu pagalvoti apie įstatymo leidžiamosios valdžios šakos atstovus, kurie nesupranta, jog tokioje situacijoje (kaip, beje, ir bet kurioje kitoje) jie privalo stoti į įstatymo pusę, o ne ginti prisidirbusį kolegą. Nevykęs balsavimas tik parodė dabartinio Seimo politinio mąstymo nuosmukį.

Nuosmukio ženklų yra ir daugiau. Gėdingas balsavimas tapo ir politinių sąskaitų suvedinėjimo priemone. Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskas pareiškė, jog visa konservatorių frakcija neva balsavo prieš interpeliaciją, kad vėliau apkaltintų balsavimo sužlugdymu valstiečius. Tiesa, jokie šios sąmokslo teorijos įrodymai taip ir nebuvo pateikti, o ir neįmanoma juos būtų pateikti, nes kalba eina apie slaptą balsavimą. Tokio balsavimo esmė ir yra ta, jog neįmanoma pasakyti, kas kaip balsavo.

Visas šis politinis spektaklis pažadino ir protestines nuotaikas. Iš tikrųjų, Lietuvos žmonės nėra labai linkę į masinius protestus. Vakaruose, kurie dažnai vaizduojami kaip labiau turtingi ir laimingi, vyksta žymiai daugiau protesto akcijų. Tokio paradokso paaiškinimas būtų tas, jog Vakarų demokratijų žmonės yra įpratę kovoti už savo teises ir reikalauti iš valdžios, kad ji juos išgirstų. Lietuvos žmonėms tokių dalykų dar tenka mokytis.

Neliko nepastebėta ir tai, kad protesto akcijos organizatoriumi faktiškai tapo Andrius Tapinas ir jo „Laisvės TV“, kas galbūt leidžia apkaltinti organizatorius tam tikru politiniu spekuliavimu. Kita vertus, jei nebūto augančio žmonių pasipiktinimo – tai jokios politinės spekuliacijos nepritrauktų žmonių į mitingą.

Protesto akcijoje prie Seimo dalyvavo apie 5 tūkst. žmonių (o gal ir daugiau, atsižvelgiant į tai, kad protesto akcijos metu vieni žmonės ateidavo, kiti – išeidavo). Ši protesto akcija turėjo ir daugiau įdomių ir svarbių bruožų. Pirmiausiai, tai buvo gana modernus protestas, kurio branduolys susiformavo internete ir socialiniuose tinkluose. Taip pat tai buvo intelektualus protestas, o dar svarbiau, kad tai buvo viduriniosios klasės, kuri daugelyje politinių ir ekonominių teorijų vertinama kaip valstybės stuburas, protestas.

Tie, kas norės menkinti šią protesto akciją, gali pareikšti, jog ji pademonstravo tik mažos visuomenės dalies pasipiktinimą. Taip pat gali būti pasitelktas argumentas, jog net priešlaikiniai Seimo rinkimai greičiausiai nepakeistų situacijos, nes jų likimą apspręstų ne protestuojanti mažuma, bet tylinti daugumą. Ta gana ciniškai apibūdinama tylinti dauguma gali pro pirštus žiūrėti ir į Konstituciją, ir į politinį neprofesionalumą, ir į kitus panašus dalykus, užtat noriai „suvalgo“ įvairias populistines pasakas. Tačiau ar ši tylinti dauguma iš tikrųjų yra tokia inertiška ir nebyli?

Pažiūrėkim į statistikos duomenis. „Vilmorus“ ne taip seniai pateikė apklausos rezultatus, kurie parodė pasitikėjimo skirtingomis Lietuvos institucijomis lygį. Pagal vasario mėnesio duomenis, Seimas yra tarp nepasitikėjimo lyderių. Kad nepasitiki juo teigė 61,8 proc. apklaustųjų, o pasitikėjo parlamentu tik 7,9 proc. respondentų. Blogesnis požiūris yra tik į politines partijas, kurių tarpusavio politinė kova, kaip bebūtų ironiška, ir lemia Seimo sudėtį. Politinėmis partijomis nepasitiki 66 proc. respondentų, pasitiki tik 6,5 procento. Taigi, akivaizdu, kad nepasitikėjimas valdžia ir, pirmiausiai, parlamentu atspindi ne vien mažos grupės intelektualų poziciją.

Tiek įvykęs skandalas, tiek Seimo antireitingas byloja apie tai, kad Lietuvos politinė sistema atsidūrė labai keblioje situacijoje. Jai dabar būtina atsitraukti nuo prarajos krašto. Tačiau nesu tikras, kad politinėms elitams pakaks sąmoningumo tinkamai paveikti susiklosčiusią situaciją, ar kad koks nors kokybinis pokytis šioje sferoje gali įvykti anksčiau, nei įvyks kiti rinkimai į parlamentą.

Liūdniausia šiuo atveju galvoti apie naujausiąją Lietuvos parlamentarizmo istoriją, juo labiau, neseniai paminėjus Kovo 11-ąją. Žiūrint iš dabartinės pozicijos, Seimas per šiuos dešimtmečius sugebėjo nusiristi nuo Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, kurio deputatams pakako drąsos paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, lygmens iki dabartinio politinio balagano.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"