Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kada Vyriausybė stos darbuotojų pusėn?

 
2018 08 09 12:05

Beveik tris mėnesius Trišalėje taryboje vykstantis šokis aplink minimalios mėnesio algos (MMA) nustatymą kitiems metams reikalauja atskiro komentaro. Vyriausybės siūlomas 20 eurų MMA pakėlimas netenkina profesinių sąjungų, kurios siekia, kad ji kiltų 50 – iki 450 eurų. Nors dauguma piliečių mano, jog ir 50 eurų yra gerokai per mažai.

Pernai, kai darbdavių, profesinių sąjungų ir vyriausybės atstovai nusprendė MMA kelti pagal tam tikrą formulę, esą taip išvengiant politikavimo, buvo lengvai atsikvėpta. Deja, pabandžius tą formulę pritaikyti praktiškai, paaiškėjo, kad be politikavimo – niekur. Skaičiais taip pat įmanoma manipuliuoti, ir formulėje kintamuosius galima „įdarbinti“ taip, kad rezultatas būtų toks, kokio siekiama.

Formulė, rodos, visai paprasta – MMA turėtų būti 45–50 proc. nuo vidutinės mėnesio algos (VDU). Kad politikavimu net nekvepėtų, tiek profesinių sąjungų, tiek darbdavių atstovai sutiko į pagalbą pasitelkti nešališkus ekspertus – Lietuvos banko (LB) specialistus. Nesiimsiu čia vertinti, kiek šios institucijos vaidmuo minimame procese yra nešališkas, tačiau pirmąjį kartą pasiūlyta į formulę imti net ne einamųjų metų, o 2017 m. VDU. Suprantama, profesinės sąjungos kategoriškai su tuo nesutiko, nes nustatant minimalią algą 2019 m. ir VDU turi būti toks, koks prognozuojamas tiems metams.

Tada Lietuvos banko ekspertai pasiūlė kitą VDU apskaičiavimo metodiką, kurią Europos statistikos agentūra „Eurostat“ taiko norėdama palyginti visų ES šalių, nustatančių nacionalinį atlyginimo minimumą, duomenis. Imamas tik bazinis VDU, nurodomas darbo sutartyse, be nereguliarių priedų. Sėkmė čia tik tokia, kad su Lietuvos banku ir Vyriausybe jau nekyla ginčų, kurių metų VDU reikėtų imti, nes visi sutinka, kad reikia naudotis 2019 metų VDU prognoze. Tačiau ir antruoju LB pasiūlytu metodu skaičiuojant išeina, kad MMA nuo kitų metų turėtų kilti tik iki 420 eurų.

Taigi, kas yra VDU?

Darbo kodekse nurodyta, jog darbuotojo darbo užmokestį sudaro: bazinis (tarifinis) darbo užmokestis; papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; priedai už įgytą kvalifikaciją; priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą.

Vidutinis darbo užmokestis yra ekonominis rodiklis, kuris parodo, kiek tuo metu darbdavys yra pasirengęs mokėti už darbą, o kalbant dar grubiau – darbo jėgos kainą. Jei darbdaviai turi galimybę mokėti priedus, o kai kur išaiškėja, kad juos moka net tūkstančiais, nors atlyginimas sutartyje yra 500 eurų, tai ir parodo jo potencialą mokėti tokius pinigus. Todėl skaičiuojant MMA mes turime imti tokį VDU, kuris yra nurodytas Vyriausybės nutarime ir įprastai skaičiuojamas Lietuvoje.

Augantis MMA augina ir VDU

Pažangūs ekonomistai tvirtina, jog darbo užmokesčio minimumo didinimas turi būti traktuojamas ne kaip ekonomikos augimo pasekmė, o kaip jo sąlyga. Darbo užmokesčio didinimas reikalingas, kad būtų skatinamas vidaus vartojimas, pramonės ir verslo plėtra, būtų sudarytos prielaidos formuotis viduriniam sluoksniui.

Pastaruoju metu, ypač prieš priimant prieštaringai vertinamos mokesčių reformos įstatymus, dažnai buvo pabrėžiama, jog Lietuvoje dideli darbo mokesčiai. Tačiau iš tikrųjų ne jie yra problema, o žemos iš darbo gaunamos pajamos.

Ir valdžia čia gali ir turi panaudoti jai prieinamas priemones, kad padėtis nors kiek gerėtų. Minimalaus atlyginimo indeksavimas yra vienintelis mechanizmas, per kurį valstybė tiesiogiai gali daryti įtaką darbo užmokesčio augimui. Dabar MMA garantuoja tik tam tikrą skurdo lygį.

Neturint pajamų iš kitų šaltinių minimali alga neapsaugo dirbančių asmenų nuo skurdo rizikos. Profesorius Boguslavas Gruževskis yra įspėjęs, jog per darbo apmokėjimą atėjęs skurdas yra ypač pavojingas. Statistika rodo, kad Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie penktadalis gyventojų, bet vos 3 proc. gauna socialinę piniginę paramą.

Reikia pažymėti, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), į kurią taip didžiuojasi priimta Lietuva, ekspertai taip pat konstatavo, kad skirtumas tarp atlyginimų, mokamų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, mažėja pernelyg lėtai.

50 proc. VDU ir MMA santykis – ne šventa karvė

Oponentų teiginiai, kad vidutinio darbo užmokesčio ir minimalios algos santykis neturi peržengti 50 proc., pasirodo, niekuo nepagrįstas. Jokie tyrimai nėra atlikti, kurie parodytų, jog perkopus šią ribą, atsiranda koks nors pavojus ekonomikai. Minimas skaičius tėra rekomendacinio pobūdžio ir grįstas tik prielaidom.

Tiesa, LB atstovai, Trišalės tarybos nariams pateikdami skaičiavimus, kažkodėl kelis kartus pabrėžė, jog jeigu VDU ir MMA santykiui nustatyti būtų imamas toks VDU, kaip įprasta skaičiuoti Lietuvoje (su priedais), Lietuva statistinėse ES lentelėse atrodytų labai „išskirtinė“. Na, beveik tokia, kaip Slovėnija. Panašu, kad mūsų akys taip priprato prie Lietuvos vardo šmėžavimo apatinėse statistinių lentelių dalyse, kad jo šoktelėjimas į viršų traktuojamas beveik kaip nesėkmė.

Į MMA ir VDU santykį be susirūpinimo žiūrėti kviečia ir profesorius Romas Lazutka. Lietuvoje sukuriamame BVP (bendrasis vidaus produktas) kapitalo pajamų dalis yra neproporcingai didelė lyginant su darbo pajamomis (dėl mažų atlyginimų). Tokiomis sąlygomis didinat MMA, anot profesoriaus, tai gali pasireikšti ne prekių brangimu ir tarptautinio konkurencingumo praradimu, bet kapitalo dalies nacionalinėse pajamose mažėjimu ir tuo pačiu pajamų nelygybės mažėjimu. O tai, kaip žinoma, – vienas pagrindinių valdančiosios daugumos prioritetų. Na, bent jau buvo.

Kad MMA procentas nuo vidutinio darbo užmokesčio pernelyg „mistifikuojamas“, mano ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Jo teigimu, diskutuodami dėl MMA visiškai pamirštame, jog Lietuvos šešėlinė ekonomika yra viena iš didžiausių visoje ES, o atlyginimai vokeliuose sudaro trečdalį ar net 40 proc. viso darbo užmokesčio fondo. „Jeigu iš tikrųjų yra taip, vadinasi, tikrasis atlyginimas yra gerokai didesnis negu Statistikos departamento skelbtasis, todėl ir MMA procentas nuo VDU turėtų būti kur kas didesnis! Juk minimali mėnesio alga yra ta, kurią darbdavys privalo mokėti neišsisukinėdamas, o faktinį atlyginimą sudaro oficiali ir šešėlinė dalis“, – savo komentare rašė ekonomistas.

Darbdavių vaidmuo

Darbdavių organizacijų atstovai Trišalėje taryboje iš pradžių apskritai nedemonstravo noro tartis dėl MMA kėlimo nuo kitų metų sausio 1 d. Nors jie ir skundžiasi, jog ne tik kad už minimalią, bet jau ir už gerokai didesnę algą negalima rasti darbuotojų, tačiau vis tiek smarkiai priešinasi profesinių sąjungų pasiūlymui MMA kelti iki 450 eurų. Turbūt dėl to darbdaviai pasirinko geriau palaikyti Vyriausybės siūlomą dydį – 420 eurų.

Vis dėlto darbdavius dar galima suprasti, jie visada, kartais vien tik iš inercijos, priešinsis tam, kad darbuotojai uždirbtų daugiau (juk iš verslininkų kišenės!). Tačiau išties sunku suprasti Vyriausybę, kodėl nenorima bent kiek padoriau kelti minimalios algos augančios ekonomikos sąlygomis. Juk tai paskatintų daugelį ekonomikos sektorių, ypač veikiančių vidaus rinkoje, o iš šešėlinės ekonomikos ištraukus dalį pinigų, valstybės biudžetą pasiektų daugiau gyventojų pajamų mokesčio lėšų, „Sodrą“ – daugiau socialinio draudimo įmokų.

Tad Vyriausybės atstovų norisi paklausti, kada valdžia nors kartą (pirmąjį!) stos silpnesniųjų pusėn ir užuot ieškojusi argumentų, kaip „pritempti“ formulę prie 420 eurų, pademonstruos palaikymą darbuotojų atstovams? Ir šis klausimas – anaiptol ne retorinis. Atsakyti į jį bus proga jau rugpjūčio 27 d. Lietuvos trišalės tarybos posėdyje.

Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė, Lietuvos trišalės tarybos pirmininkė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"