Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Geri biurokratai Maskvoje

 
2018 06 13 6:00

Gėris ir blogis – abstrakčios sąvokos. Vieni filosofai įtikinėja, kad gėris yra objektyvus, kiti teigia, jog viskas reliatyvu. Dar kiti sako, kad yra ir vienaip, ir kitaip. Įdomi pastarojo požiūrio interpretacija priklauso Aristoteliui. 

Ja remiantis, dorybė – atlikti savo darbą pagal amato turinį. Geras muzikantas yra tas, kuris gerai muzikuoja, o ne tas, kuris myli savo mamą ar suteikia bilietų į koncertus nuolaidų. Pagal tokį požiūrį galime gerai daryti blogus darbus. Ir pamatyti, kad geruoliai dirba blogai, o blogiukai – gerai. Ar galime ko nors pasimokyti iš Lubiankos aikštės rūmuose dirbančio biurokrato? Galbūt. Bet pirmiausia reikia apibūdinti gerą Lubiankos biurokratą. Jis turėtų labai mylėti Rusiją, daug galvoti apie savo šalies didybę, bet dar daugiau – apie jos silpnybes. Šiam biurokratui nuolat tenka sukti galvą, kaip sustiprinti Rusiją, ir nė akimirkai nepamiršti visų kylančių grėsmių. Žinių laidos jau antrą dešimtmetį rodo Rusijos pergales. Sąrašas ilgas: Padniestrė, Gagauzija, Čėčėnija, Abchazija, Pietų Osetija, Krymas ir Donbasas. Žvelgiant į tai visada būtina įvertinti, kam reikia tokių pergalių? Šį klausimą galima apibrėžti arba kaip variantą A – kaip sustiprinti Rusiją, arba kaip variantą B – kaip sumažinti jos silpnumą. Tai ne vien žodžių žaismas, ir geri biurokratai tai supranta.

Būtų labai apmaudu 2024 metų pavasarį sužinoti, kad Lubiankos biurokratai geresni nei Vilniaus ar Rygos.

Vadybos teorijoje yra atskira sritis – rizikos vadyba. Čia laikomasi nuostatos, kad organizacijos niekada negali numatyti visų aplinkos pokyčių. Anksčiau ar vėliau koks nors netikėtumas išbandys jų potencialą. Jei tik kur nors atsiranda didelė silpnybė, organizacija žlunga. Vienas geriausių būdų mažinti katastrofiško žlugimo riziką – kontingencinis planavimas ir pratybos. Kontingencinių planų pradžia – strateginė analizė, kuri leistų identifikuoti grėsmes organizacijai ir jų atsiradimo riziką. Dėl paprastumo tiek grėsmes, tiek rizikas galime suskirstyti į dideles ir mažas. Mažos nevertos kontingencinių planų. Tokių grėsmių daug ir dėl jų organizacija nežlugs. Jei grėsmės didelės, o rizika maža, turtingai organizacijai gerai turėti kontingencinį planą. Kai ir grėsmė, ir rizika didelė, nerengti kontingencinio planavimo – apsileidimas.

Taigi Lubiankos biurokratas bus geras, jei turės pluoštą kontingencinių planų, skirtų didelėms grėsmės, kurių pasireiškimo rizika irgi didelė. Šis biurokratas, žinoma, mokytųsi iš turtingos Rusijos istorijos ir, paskaitęs keletą įtakingų studijų, suprastų, kad Rusijos politinę sistemą persekioja du prakeiksmai – paveldimumo bei tautinės tapatybės. Rusijai visada buvo sunku be kraujo ir praradimų pakeisti vadą. Kita šalies problema – ji neturi visuotinai pripažįstamo rusų apibrėžimo. Rusija nėra tautinė valstybė. Jos teritorija apima didžiulius kitų etnosų plotus, o Rusijos istorinis motyvas yra kilęs iš Dniepro upės slėnio, t. y. šiuolaikinės Baltarusijos ir Ukrainos. Tad Lubiankos tarnautojui nuolat reikia sukti galvą, kaip išlaikyti trapią visuomenės vienybę ir paramą, kuri pagal pačių rusų tautinį mitą turi remtis Senosios Rusios palikimu.

Galbūt jau 2024-ųjų pavasarį Rusija atsidurs situacijoje, galinčioje baigtis krize. Vietoj caro Kremliuje sėdės politinis biuras, kurio rusai nemylės. Tokiu atveju gerasis Lubiankos tarnautojas turėtų pateikti planus, kaip išspręsti problemą. Kas suvienytų tautą ir drauge kuriam laikui nukreiptų jos dėmesį nuo vado paieškų, kad politinis biuras galėtų be ypatingų viešų ceremonijų jį surasti? Gal užtektų pasitelkti plačiai taikytą praktiką – organizuoti Donbasą Latgaloje arba Rytų Virumoje?

Tokio plano įgyvendinimas su caru soste būtų skaudus. Visi sulauktų sankcijų. Be caro – nežinia, juk būtų neaišku, kas kaltas. Rusija turi patirties ir kompetencijos destabilizuoti valstybes. Pritaikyti tai Baltijos šalyse ne taip jau sunku, o nauda – didžiulė, jei sprendžiamas rusų vienybės ir vado paieškų klausimas. Tokioje situacijoje blogai būtų ne tik Baltijos valstybėms, bet ir euro zonai, Ukraina irgi netektų vilties integruotis į Europos Sąjungą. Žodžiu, ir tautinis mitas apgintas, ir vienybė sukurta, ir laiko vado paieškoms rasta – vieni pliusai.

Geri kontingenciniai planai turi būti įgyvendinami laiku ir tinkamoje vietoje. Tam privalu rengtis. Mums, lietuviams, turėtų būti gėda to nesuprasti. Du svarbūs XX amžiaus politiniai įvykiai – sėkmė ir tragedija – įvyko mums tiesiogiai dalyvaujant. Klaipėdos krašto sukilėliai 1923-iaisiais ir Lucjano Żeligowskio maištininkai 1920-aisiais savo tikslus pasiekė ne spontaniškai – jie tam rengėsi. Rusija yra silpnesnė už NATO. Klaipėdos sukilėliai irgi buvo silpnesni už Prancūzijos kariuomenę, o L. Żeligowskio divizija – už Lietuvos. Bet greitai sėkmę pasiekę silpnieji abiem atvejais sugebėjo įtvirtinti savo laimėjimus.

Jei Lubiankoje toks planas yra ir jeigu jis būtų įgyvendintas, labiausiai skaudėtų Baltijos šalims. Kontingencinius planus turėtų rengti tie, kuriems jie svarbūs. Tad Baltijos valstybės pačios privalo prisiimti atsakomybę. Toliau esantiems sąjungininkams Rusijos grėsmė atrodo išpūsta. Jie mano, kad Rusija silpna, ir nesupranta, jog būtent dėl to yra grėsminga. Būtų labai apmaudu 2024 metų pavasarį sužinoti, kad Lubiankos biurokratai geresni nei Vilniaus ar Rygos.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJETaisyklės
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"