Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Didysis Papiktintojas

 
2018 08 11 6:00

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus?“

Iš Evangelijos pagal Joną

Iš visų Bažnyčios skelbiamų tikėjimo tiesų ne tik netikinčiajam, bet ir kitos konfesijos krikščioniui labiausiai šokiruojanti yra toji, kuri skelbia, kad per kiekvienas Mišias sudabartinama Kristaus Auka ant Golgotos kalno ir duona bei vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju – tikru, ne simboliniu. Dar daugiau: katalikai per šias apeigas suvalgo Dievą. Ne veltui pirmaisiais amžiais krikščionys buvo laikomi kanibalais.

Tačiau, nepaisant visų pasipiktinimo šūksnių, kurie aidi nuo tų laikų, kai juos ištarė Jėzaus gentainiai, Bažnyčia laikosi Mokytojo paliepimo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“

Mums, katalikams, Dievo nereikia ieškoti aukštai danguje ar keliauti į kalnus: užtenka ateiti į pirmą pasitaikiusią bažnyčią, kur tabernakulyje gyvena Viešpats. Idant susivienytume su Dievu, mums nereikia sudėtingų meditacijų – užtenka išgyventi šventąsias Mišias ir priimti Pasaulio Valdovą per Komuniją.

Kol esame kelyje, tol turime maitintis, kad nenusilptume. Tačiau Komunija nėra vien tai. Klystume ir žmogiškai apribotume Dievo veikimą, jei Komuniją laikytume vien valgiu, vaistu, atlygiu už teisumą, bendrystės išraiška ir taip toliau. Ji yra ir tai, ir tai, ir dar daugiau. Kai Bažnyčioje atsirasdavo vieno aiškinimo šalininkų, joje kartu būdavo ir įvairių nukrypimų: nuo baimės priimti Komuniją iki dalyvavimo trejose mišiose ir priėmimo Komunijos jose, nuo perdėto skrupulingumo iki „viskas atleista ir leista“, nuo egzaltacijos iki profanacijos.

Pravartu atsiminti kelis dalykus: mes priimame ne kažką, o Kristų – tą patį, kuris nužengė iš dangaus, dėl mūsų tapo žmogumi, skelbė Gerąją Naujieną, gydė ligonius, išvarė demonus, prikėlė mirusiuosius. Tą patį, kuris mirė už mus ant kryžiaus ir prisikėlė, įžengė pas Tėvą bei liko su mumis. Ne kokį nors mistinį Kristų ar dar kažką. Priimame asmenį, kuris mus sukūrė, atpirko ir išgelbsti su mūsų leidimu Jam tai daryti. Nors Viešpats yra muitininkų bei nusidėjėlių bičiulis, skelbiantis, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, tačiau Jis kartu moko bei ragina eiti ir daugiau nebenusidėti, palikti visa ir sekti paskui Jį.

Dažnai manome, kad vertingiausia yra tai, ką nuveikiame: mūsų susitikimai, geri darbai, mokymai ir taip toliau. Klystame.

Komunija tikrai yra maistas mūsų sieloms, vaistas mūsų žaizdoms, atlygis už varganas mūsų meilės pastangas. Niekuomet nebūsime verti priimti Viešpatį, tačiau todėl ir esame kviečiami stengtis, o ne galvoti, kad „aš nieko nepadariau“, „Viešpats atleis“. Į meilę reikia atsakyti meile, o ne abejingu tingumu. Apaštalas Paulius perspėja: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.“

Juk pasakyta: „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios.“ Atraskime laiko tam, kuris vienintelis šioje žemėje mus tikrai myli nesavanaudiška meile. Dažnai manome, kad vertingiausia yra tai, ką nuveikiame: mūsų susitikimai, geri darbai, mokymai ir taip toliau. Klystame. Vertingiausias laikas tada, kai suklumpame maldai priešais tabernakulį, kai nors 15 minučių skiriame pabuvimui su Viešpačiu adoracijoje kasdien. Tada vyksta tai, kas svarbiausia, – Viešpats keičia mūsų širdis, pripildo mus teisingų minčių, švento įkvėpimo, apsaugo nuo suklydimų bei skubotų sprendimų, padeda kovoti su pagundomis.

Robertas Urbonavičius yra kunigas, tarnaujantis Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"