Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Bėda su Lenkija – Europos Sąjungai ir Lietuvai

 
2018 03 08 6:00

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Vilniuje apsilankęs Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pamalonintas tvirtu pažadu, kad Lietuva rems Lenkijos poziciją ginče su Europos Komisija (EK). Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl to nepaliko jokių abejonių: „Lietuvos pozicija bus labai griežtai aiški, kad mes nepalaikysime jokių prievartinių ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją. Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, panaudojant jėgą, o mes kviesime abi puses susitarti.“

„Jėgos metodai“ skamba dramatiškai – nežinodamas kažin ko prisigalvotum. Iš tikrųjų Lenkijai gresia laikinai netekti balsavimo teisių, bet iki to dar toli, nors kovo 1-ąją Europos Parlamentas ryškia balsų dauguma priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, remiančią EK ketinimą inicijuoti Europos Sąjungos (ES) sutarties 7-ąjį straipsnį. Būtent pagal šį straipsnį gali būti įšaldytos valstybės narės balsavimo teisės, ir tai būtų pirmas toks atvejis Bendrijos istorijoje. Iki tokio sprendimo sunku nueiti, nes reikia, kad tam pritartų visos kitos valstybės, o Vengrija jau pareiškė, kad tokį žingsnį vetuos.

Kategoriškas prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimas, kad Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, verčia klausti, ar Lietuva stos į vieną gretą su demokratijos principus labiausiai pažeidžiančiomis narėmis Lenkija ir Vengrija prieš ES valstybių daugumą. Tai tik klausimas, o atsakymas į jį taptų aiškesnis tik priartėjus prie tokio balsavimo perspektyvos. Kol kas akivaizdu, kad nei Lietuva, nei niekas, kas Europos Sąjungai ir Lenkijai linki gero, nenori, kad ši konfrontacija aštrėtų.

Kategoriškas prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas, kad Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkijos valstybę, verčia klausti, ar Lietuva stos prieš Europos Sąjungos valstybių daugumą.

Bet Lenkijai priekaištaujama dėl rimto pažeidimo, nes teisinė valstybė yra viena iš pamatinių Europos Sąjungos vertybių, užfiksuotų Bendrijos sutartyje. Todėl valdžios turi būti atskirtos, ir teismai nepriklausomi nuo politinės valdžios. Dabartinės Lenkijos valstybės vadovų vykdoma teismų reforma valdantiesiems politikams suteikia pernelyg daug galių kontroliuoti teisminę valdžią.

Tai ne vienintelis valdančiųjų veiksmas pažeidžiant esminius šiuolaikinės demokratijos principus. 2015-ųjų rudenį laimėjusi rinkimus, partija „Teisė ir teisingumas“ suskubo paimti į savo rankas visuomeninį transliuotoją. Įstatymai buvo pakeisti taip, kad radijo ir televizijos vadovybę gali skirti finansų ministras, ir jau 2016-ųjų sausį Lenkijos televizijos direktoriumi tapo valdančiosios partijos veikėjas Jacekas Kurskis. Lenkijos žurnalistų draugija teigia, kad 2016 metais iš visuomeninio transliuotojo pasitraukė arba buvo atleisti 225 žurnalistai.

Po tokių permainų pasižiūrėjus TVP kanalų žinių ir politinių diskusijų laidas tampa aišku, kad ryškiai vyrauja valdančiosios partijos pozicija, menkinama ne tik vidaus opozicija, bet ir nuolat puolama Vokietijos bei Europos Sąjungos politika.

Su ES šalių dauguma Lenkija susikirto dar vienu klausimu – dėl pabėgėlių kvotų, ir tai iš tiesų visapusiškai problemiška. Vis dėlto ES valstybės pabėgėlių pasidalijimui pritarė ryškia (ir pagal taisykles pakankama) dauguma, už tai 2015 metais balsavo ir Lietuva, ir pati Lenkija (esant dar ankstesnei valdžiai), bet dabar šis solidarumo įsipareigojimas pažeidžiamas.

Lenkijos valdantieji politikai visur bando kovoti už nacionalinius interesus, o kitaip sakant, sukti valstybės vežimą nacionalizmo kryptimi. Prieš metus Gdanske atidarytas didelis Antrojo pasaulinio karo muziejus valdžiai neįtiko kaip nepakankamai patriotiškas ir ji ėmėsi priemonių keisti koncepciją bei, žinoma, muziejaus vadovą, – tai sukėlė pasaulinį rezonansą.

Dar didesnį šurmulį pasaulyje sukėlė naujas užmojis – įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už Lenkijos kaltinimą prisidėjus prie Holokausto vykdymo. Pasak amerikiečių istorikės ir publicistės Anne Applebaum (žinomos ir Lietuvoje), tokios pastangos duoda priešingą poveikį. „Dar prieš pusę metų Jungtinėse Valstijose niekas nemanė, kad Lenkijai tenka dalis atsakomybės už koncentracijos stovyklas. Per pastarąjį mėnesį apie lenkų kolaborantus ir lenkų atsakomybę už Holokaustą prisiskaičiau daugiau negu per visą gyvenimą“, – teigia ji. Reikia pripažinti faktą: Lenkijoje į valdžią atėjo ultrakonservatyvi nacionalistinės pakraipos politinė jėga, pasišovusi uzurpuoti visas valdžios pozicijas. Gali būti, kad ilgam, nes apklausos rodo, jog visuomenės pasitikėjimas ja yra didelis, – prie to bus prisidėjęs ir jos ruporu tapęs visuomeninis transliuotojas.

Bet anaiptol ne visi Lenkijoje tuo patenkinti – nemažą dalį žmonių, ypač inteligentijos, dabartinė politika smarkiai nuvilia ir piktina. Lenkų PEN centras vasario 8 dieną paskelbė pareiškimą, kuriame apgailestaujama, kad dabartinė valdžia griauna per dvidešimt penkerius metus pasiektą susitaikymą su vokiečiais, žydais ir ukrainiečiais, ir tai daroma „fiktyviai ginant Lenkiją nuo fiktyvaus puolimo prieš jos interesus ir gerą vardą, maniakiškai grįžtant prie to, kas vyko per karą prieš keturias kartas“. Ir daroma tokia išvada: „Antigermanizmas, antiukrainizmas ir antisemitizmas tarnauja antieuropietiškumui.“

Galime guostis tuo, kad dabartinė nacionalistinė Lenkijos valdžia susikūrė konfliktų su žydais, vokiečiais ir ukrainiečiais, bet ne su lietuviais, bent kol kas. Bet Lietuvos politikams gali tekti atsakyti į kai kuriuos keblius klausimus. Ar Lietuva turi paremti Lenkijos poziciją konflikte su EK (ir dauguma ES valstybių) todėl, kad pritaria dabartinės valdžios antidemokratiškiems veiksmams? Ar todėl, kad tiki Lenkijos vadovų aiškinimais, jog Europoje teismų reforma neteisingai suprasta? Ar tiesiog iš geros kaimynystės, kartu tikėdamasi Lenkijos palankumo Lietuvai kitose srityse?

Ir ką gi turime omeny sakydami „Lenkija“? Jau ne vieną dešimtmetį žinome, kad norint pagerinti santykius su Lenkija reikia bent vieno paprasto dalyko – įteisinti autentišką asmenvardžių rašybą dokumentuose, kaip tai padaryta pačioje Lenkijoje. To prašė visos Lenkijos valdžios. Dabar tenka taikytis prie specifinės Lenkijos valdžios ir jos pačios susikurto konflikto su Europos Sąjunga.

Laimantas Jonušys yra vertėjas, literatūros kritikas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"