Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Atminimo, skausmo ir vilties dienos

 
2018 06 14 6:00

Birželio 14-oji ir 15-oji. Tai atminimo dienos. Atminimo, kad mūsų Tėvynė brendo taip pat ir Sibiro toliuose, kad už ją buvo kovojama pokario miškuose. Kovojama net tada, kai mūsų tėvai ir seneliai liko vienui vieni savo kovoje.

Tai nepatogios dienos tiems, kurie mums pasakoja apie patogų ir sotų sovietmetį. Net jei jis ir buvo geras nedidelei visuomenės daliai, šis patogumas buvo suręstas ant tų, kurie netiko kurti šviesų komunistinį rytojų, kaulų.

Mano suaugusi duktė senelių pasakojimų apie trėmimus klausosi tarsi jiems prisisapnavusio košmaro, nederančio prie nūdienos tikrovės. Gal ir gerai, kad jai jau sunku patikėti, jog buvome okupuoti, kad okupacinė valdžia vykdė nusikaltimus. Jos kova už laisvę jau visai kita. Jai tenka grumtis su neapčiuopiamais pavojais, kurie graso suėsti laisvę iš vidaus. Ši kova ne mažiau sunki. Tiesa ta, kad kiekviena karta privalo išsikovoti laisvę sau.

Tikrai nesąžininga lyginti gyvulinius mūsų giminaičių, kaimynų prigrūstus vagonus su lėktuvais, šiandien skraidinančiais lietuvaičius, ieškančius geresnio gyvenimo.

Tačiau labai svarbu prisiminti ir mūsų tėvų, senelių laisvės kovos patirtį. Tikrai ne dėl to, kad kūrentume neapykantos laužą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais. Tikras atleidimas ne mažiau svarbus kaip kančių ir aukų atminimas. Jis neišduoda praeities, bet kaip tik ją įprasmina. Tačiau praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais.

Gyvas represijų atminimas mums šiandien svarbus ir todėl, kad tas košmaras daugiau nepasikartotų. Kad prisimintume, jog ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Net ir sudėtingiausioje situacijoje visada išlieka pasirinkimo galimybė. Istorinių negandų laikotarpiu asmeninis pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.

Šiandien populiaru kalbėti, kad yra „dvi Lietuvos“. Jų atsiskyrimas turi gilias šaknis sovietinėje sistemoje. „Dvi Lietuvos“ egzistavo ir sovietmečiu, ir vieną jų buvo siekiama sunaikinti, atimti viltį. Būta daug gražių deklaracijų apie lygybę ir teisingumą, fasadinio solidarumo su paprastais žmonėmis, tačiau tikrovėje prekystalis „spec.“ parduotuvėje, aptarnaujančioje tik partinę grietinėlę, ir paprastoje skyrėsi ne mažiau kaip šiandien Seimo nario ir pensininko piniginių turinys.

Tai, kad per okupacijos dešimtmečius nepavyko išguiti laisvės troškulio bei nudžiovinti šaknų, įaugusių į protėvių prakaitu ir krauju sulaistytą dirvą, – didelis stebuklas. Tikrai ne mažesnis nei tas, kad kadaise sugebėjome sukurti vieną didžiausių Europos valstybių.

Tikrai verta gedėti, kad okupacija, karai sukrėtė praktiškai kiekvieną šeimą, supriešino mūsų tautą, paliko gilių žaizdų. Taip pat ir tai, jog net ir šiandien didelė visuomenės dalis ilgisi vergijos laikotarpio, galima paaiškinti, nes pernelyg ilgai gyvenome iškreiptų veidrodžių karalystėje, kad galėtume išmokti priimti save tokius, kokie esame, su visomis dorybėmis ir ydomis.

Prisimindami praeities negandas, kartu turėtume matyti ne vien žaizdas, bet ir viltį, kad net ir po didžiausių sukrėtimų įmanoma atsitiesti, galima išlikti žmonėmis ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, jog viskas, kuo esame įpratę skųstis, tėra menkutis atspindys to, ką buvo priversti iškęsti tie, kurie paprasčiausiai netiko sovietmečio Prokrusto lovai.

Tai, kad mes prisimename, kaip brangiai sumokėta už mūsų galimybę gyventi taip, kaip norime, teikia vilties, jog ištversime ir dabarties bei ateities audras, ištversime, nepaisydami politikų cinizmo, nepaisydami to, kad dažnai atrodo, jog blaškomės, iš akių pametę kelionės tikslą.

Kai artimuosius ištrėmė į Sibirą, mano mama nebūtų išgyvenusi, jei ne kaimynų ir giminaičių pagalba bei solidarumas. Šiandien turime puikią galimybę įsitikinti, kiek solidarumo ir atjautos yra mūsų širdyse. Apsidairykime ir išvysime daug žmonių, kuriems šiandien reikia mūsų pagalbos.

Pernelyg paprasta ir banalu šiandien Lietuvoje matyti vien dėmes ir problemas bei ieškoti atpirkimo ožio. Tikrai nesąžininga lyginti gyvulinius mūsų giminaičių, kaimynų prigrūstus vagonus su lėktuvais, šiandien skraidinančiais lietuvaičius, ieškančius geresnio gyvenimo.

Šventvagiška sakyti, kad šiandien sunkiau nei Sibiro lageryje ar partizano žeminėje. Gal paprasčiausiai esame labiau išlepę ir dabar laikas tapti tvirtesniems? Gal pakanka vien piktintis, bet kiekvienas bent jau padarykime, ką galime geriausio.

Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJETaisyklės
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"