Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Artėjančių rinkimų ženklai

 
2018 11 09 6:00

Kitais metais mūsų laukia net treji rinkimai, juos artėjant jaučiame jau dabar. Ryškiausias būsimų rinkimų ženklas – tiesiog akyse byrantis Liberalų sąjūdis (LS), kai šią partiją palieka žmonės, buvę jos veidu ar vizitine kortele.

2016 metais prasidėjus liberalų nesėkmėms viešojoje erdvėje netrūko pamąstymų, kaip šiai partijai reikėtų elgtis. Alternatyvų nebuvo daug – susinaikinti ir kurti naują liberalią partiją arba reformuotis. Pastarasis variantas dar buvo skaidomas į smulkesnius, ieškant atsakymo, kaip reformuotis.

Gyvenimas, tiksliau – artėjantys rinkimai, paspartino sprendimų paieškas. Asmeninis politinis likimas ryškiausiems LS atstovams pasirodė esąs svarbesnis už gilioje reputacijos duobėje esančios partijos likimą. Tokia įvykių eiga tik sustiprina suvokimą, kad politikoje atramos taškas yra individai, siekiantys asmeninių tikslų. Partijos tėra priemonė, ir kai jos ne tik nepadeda, bet dar ir trukdo asmeniniams siekiams, jos ramiausiai paliekamos.

Ar galime smerkti Vilniaus, Klaipėdos ar Varėnos merus už tai, kad per savivaldos rinkimus merų postų jie sieks jau ne kaip LS atstovai? Žmonės tiesiog nori toliau eiti šias pareigas, o to siekiant reikia dalyvauti varžytuvėse, patikti rinkėjams. Daug žmonių, einančių pareigas, į kurias išrenkami, siekia jas išsaugoti, ir tai yra visiškai suprantamas noras.

Įdomu tai, kad liberalai turi kur išlipti iš skęstančio laivo. Jie sėda į mažesnius laivelius – visuomeninius rinkimų komitetus. Susiduriame su mažu paradoksu – šie komitetai atsirado kaip priemonė aktyviems piliečiams dalyvauti vietos savivaldoje, išvengiant privalomos narystės partijose, tačiau dabar jau akivaizdu, kad šie komitetai tampa ir politikų gelbėjimosi priemone.

Politinės partijos turi tam tikras ideologines etiketes, todėl galime bent jau spėti, ko iš jų tikėtis. Rinkimų komiteto etiketė dažniausiai yra jo lyderio pavardė ir nieko daugiau.

Vertinti tai gėrio ar blogio kategorijomis nėra prasmės. Viena vertus, visada buvo ir bus žmonių, kurie norės valdžios, norės būti sprendimų priėmimo sūkuryje. Kita vertus, piliečiai privalo turėti kuo daugiau galimybių tokius aktyvius valdžios siekiančius asmenis atsirinkti. Atranka per partijas yra vienas būdų, tačiau partijos Lietuvoje yra labai jau nepopuliarios, todėl dabar turime alternatyvą joms. Tiesa, tik vietos savivaldos lygiu.

Čia reikėtų prisiminti išsakomas nuomones, kad vietos valdžią galima rinkti ir ne pagal sąrašus. Kas trukdo savivaldybės teritoriją suskirstyti į tiek vienmandačių apygardų, kiek savivaldybės taryboje yra narių, ir rinkti tarybų narius pagal daugumos atstovavimo sistemą? Piliečių ryšys su vietos politikais tik sustiprėtų, nes norėdamas tapti tarybos nariu kandidatas turėtų įtikinti konkrečios vietovės gyventojus balsuoti už jį, o tapęs tarybos nariu – tiems patiems žmonėms atsiskaityti už nuveiktus darbus. Balsavimas pagal sąrašus atitolina piliečius nuo politikų, tačiau toks rinkimų būdas politikams yra patogesnis.

Tad vietos valdžios rinkimų būdas vargu ar greitai pasikeis, todėl belieka analizuoti tai, ką turime. Galima spėlioti, kodėl ilgą laiką savivaldybių tarybas rinkome tik pagal partinius sąrašus. Formalus atsakymas – taip buvo bandoma stiprinti jauną partinę sistemą, tačiau, realiai žiūrint, tai greičiau buvo pagrindinių partijų bosų noras išlaikyti vietos valdžios kontrolę. Nori į vietos valdžią? Stok į partiją ir veik su jos vėliava.

Visuomeniniai rinkimų komitetai pakeitė šią praktiką ir leido aktyviems žmonėms pretenduoti į vietos valdžią, nesusisiejant su jokia partija. Tačiau praktika parodė ir kitą lazdos galą. Pirmiausia tai vienkartinio indo reiškinys – rinkimų komitetai nustoja gyvuoti pasibaigus rinkimų kampanijai. Kam tenka atsakomybė už tokio komiteto narių veiklą? Partinių sąrašų atveju už sąrašo narius šiek tiek atsako partija.

Kita problema, kurią akcentuoja ir paprasti piliečiai, yra vertybinė. Politinės partijos turi tam tikras ideologines (vertybines) etiketes, todėl galime bent jau spėti, ko iš jų tikėtis. Rinkimų komiteto etiketė dažniausiai yra jo lyderio pavardė ir nieko daugiau. Pabėgusių iš skęstančio partijos laivo liberalų atveju komiteto lyderio pavardė reikš ir daugiau, nes visi pabėgėliai kalba, kad liberalių vertybių neatsisakys.

Kita svarbi žinia yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidato į prezidentus išrinkimas. Pirmas komentaras – naujasis šios partijos lyderis neapsieina be keistos pompastikos. Demokratija nėra šventė, tai sunkus kasdienis darbas, nes visada ir visur buvo ir bus žmonių, kurie demokratiją stengsis nususinti, imituoti. Atsidūrę valdžioje tokie žmonės daro viską, kad demokratijos būtų kuo mažiau.

Antras komentaras – konservatoriams sekasi kandidatų ieškoti ne savo gretose. Prieš dešimt metų sėkmingai buvo rasta finansų biurokratė Dalia Grybauskaitė, kurios iki tol niekaip nebuvo galima įtarti palankumu šiai partijai. Dabar vėl atrasta finansų valdininkė Ingrida Šimonytė, kuri neslepia palankumo partijai, nors nežinia kodėl į ją nestoja.

Gal ne veltui girdėti kalbų, kad „valstiečiai“ gali remti Arvydą Juozaitį?

Tad tampa aišku, kad I. Šimonytė ir Gitanas Nausėda atiminės balsus vienas iš kito, nes jie abu yra dešiniojo elektorato kandidatai. Kaip bus su kairiojo elektorato kandidatais? Svarbiausias, bet kol kas tik numanomas kandidatas Saulius Skvernelis, regis, temps nežinomybės gumą iki paskutinės įstatymo numatytos dienos, nes tai kelia intrigą ir patraukia daugiau visuomenės dėmesio.

Jei S. Skvernelis dalyvaus prezidento rinkimuose, atiminėjančiųjų iš jo rinkėjų balsus bus gerokai daugiau. Juk vadinamojo kairiojo elektorato yra gerokai daugiau nei dešiniojo. Tačiau kas dabar gali garantuoti, kad Ramūnas Karbauskis pasirinks būtent S. Skvernelį? Argi galima drąsiai sakyti, kad Vyriausybės vadovas yra R. Karbauskio žmogus? Šie du vyrai 2016 metais sudarė aljansą iš išskaičiavimo, tačiau vargu ar stambiausias Lietuvos žemvaldys gali valdyti S. Skvernelį taip, kaip valdo „valstiečių“ frakciją Seime.

Gal ne veltui girdėti kalbų, kad „valstiečiai“ gali remti Arvydą Juozaitį?

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"