Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie gemalą ir žmogų

 
2018 04 09 13:08

Mūsų politinės padangės moraliniame pamušale protarpiais vis praplyšta donkichotiškos pastangos uždrausti abortus. Šio užmojo imasi mūsų gimtųjų lenkų politikai – juk nors jų vadas su Georgijaus juostele flirtuoja su putinistais, tai bent jau jo artimiausi sekėjai pasistengs būti tikrais Lenkijos ultrakonservatorių sekėjais, juolab kad pastarieji dabar ten valdžioje. 

Ne veltui prie savo partijos pavadinimo pridūrė šventą teisuolišką priekabą – „Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (tad viso griozdiško partijos pavadinimo santrumpa dabar atrodo taip: LLRA-KŠS). O ar juos išrinkę Vilniaus ir Šalčininkų rajonų žmonės taip pat svajoja apie abortų draudimą, labai abejotina.

Nors dabar Lietuvoje abortų atliekama kone dešimt kartų mažiau negu vėlyvuoju sovietmečiu, gimstamumas yra sumažėjęs.

Vis dėlto negalima nematyti, kad Seime stumiamam abortų draudimo įstatymui bus linkę pritarti ir dalis „valstiečių“ bei konservatorių, o gal ir šiek tiek kitų. Argumentai už ir prieš daug kartų pasakyti, bet, laimė, Lietuvoje tai netapo didelių politinių kautynių tema, tad viskas primiršta, todėl dabar, kilus naujam vajui, vertėtų šį tą pasikartoti. Juolab kad, regis, nesusikalbama dėl prielaidų. Visų pirma nesu niekur matęs jokių „abortų šalininkų“. Netgi tos moterys, kurios ryžtasi abortui, nemano, kad tai geras dalykas, tai joms tik kraštutinė priemonė, išimtinė išeitis. Todėl egzistuoja tik abortų draudimo priešininkai arba pasirinkimo (o ne abortų) šalininkai, ir jie Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sudaro daugumą.

Gudrauja ir tie, kurie sako, kad abortus siekiama ne uždrausti, o tik apriboti ir sureguliuoti. Tai netiesa – abortai ir dabar yra apriboti: jie leidžiami ne bet kokioje nėštumo stadijoje. Naujuoju įstatymu jie būtų tiesiog uždrausti (išskyrus ypač specifines retas išimtis).

Toliau derėtų atmesti dar vieną argumentų sluoksnį. Galima daug aiškinti apie tai, kaip gražu turėti vaikų, koks mažas Lietuvoje gimstamumas, kaip gėdinga atsisakyti vaikų dėl karjeros ir t.t., bet visa tai turi būti sprendžiama diskusijomis, įtikinėjimais ir gimstamumą skatinančiais įstatymais, o ne baudžiamojo kodekso vėzdu. Juolab kad abortai nėra svarbus gimstamumą lemiantis veiksnys: nors dabar Lietuvoje abortų atliekama kone dešimt kartų mažiau negu vėlyvuoju sovietmečiu, gimstamumas yra sumažėjęs.

Abortų draudimo priešininkai pateikia daug žinomų ir nenuginčijamų argumentų, pvz.: bandymas atimti pasirinkimą net ankstyviausioje nėštumo stadijoje pažeidžia moters teises, draudimu abortų paklausa nepanaikinama, nelegaliai pogrindyje daromi abortai moters sveikatai ir gyvybei kelia didelį pavojų ir t.t.

Bet abortų draudimo šalininkai turi vieną geležinį argumentą: negalima žudyti žmogaus! Todėl, kai žmogaus (!) teisių šalininkai kalba apie moters asmens teises, abortų draudėjai visai logiškai atkerta: žmogaus teisė į gyvybę yra aukštesnė už moters teisę į asmeninį pasirinkimą.

Todėl ginčuose dėl abortų esminis štai koks klausimas: ar abortas yra žmogaus žudymas, ar ne? Ar gemalas (embrionas) jau yra žmogus? Ar turi sielą? Bent jau draudimą grindžiant religiniu mokymu reikėtų paaiškinti, kaip ir nuo kada gemalas turi sielą. Teologinių teorijų yra buvę visokių, bet Katalikų bažnyčia nėra paskelbusi kategoriškos nuomonės.

Taigi draudėjai, lyg ir suprasdami, kad gyvename ne teokratinėje valstybėje, pasitelkia „mokslinę“ argumentaciją. Tačiau, nors ir kiek jie aiškintų, kad dviejų savaičių arba mėnesio gemalas turi visus žmogaus organus, kvėpuoja, raukosi ir galvoja, kaip čia kuo greičiau feministėms bei liberalams išspardyti užpakalius, dauguma visuomenės tuo netiki. Maža to, drįsčiau teigti, kad ir abortų draudimo šalininkai tuo netiki. Nes jeigu tikėtų, kad tai yra žmogaus žudymas, tai logiškai turėtų padaryti išvadą, kad abortas yra iš anksto suplanuota tyčinė žmogžudystė. O už tokį nusikaltimą būtina reikalauti daug didesnių bausmių, negu dabar reikalaujama.

Vadinasi, patys abortų draudimo šalininkai nėra tvirtai įtikėję, kad gemalas yra žmogus. Bet kartais jie mėgsta durti oponentui emociniu argumentu: „Ar jūs dabar nesidžiaugiate, kad jūsų motina nepasidarė aborto?“ O gal aš pirmiau turėčiau džiaugtis, kad mano tėvai nepanaudojo kontracepcijos? Bet kaip atsakyti į klausimą iš kitos pusės: ar daugybė tų negimusių, kurių potencialūs tėvai panaudojo kontracepciją ar abortą arba apskritai susilaikė nuo lytinių santykių, jaučia kokį nors apmaudą? Ar tas, kas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, gali būti nusivylęs dėl savo nebūties?

Aiškiai atmestinas ir toks kontrargumentas: juk įstatymu uždraudus vogti arba žudyti vagystės ir žudymai neišnyko – ar tai reiškia, kad reikia įteisinti šiuos veiksmus? Savaime aišku, kad ne – bet čia ir išryškėja esminis skirtumas: dėl šių veiksmų draudimo visuomenėje yra visuotinis sutarimas, niekas neteigia, kad juos reikia įteisinti.

Matyt, lengviau turint Seimo nario mandatą siekti įvesti dar vieną draudimą. O galgi draudimus pamėgusi valdančioji dauguma pasiduos ir šiai pagundai?

O ką gi Lietuvos visuomenė mano apie abortus? Naujų tyrimų, atrodo, nėra, bet 2010 m. „Delfi“ užsakymu atliktos „Spinter tyrimų“ apklausos duomenys šiandien vargu ar būtų iš esmės kitokie. Toji apklausa parodė, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų aiškiai pasisako už abortų draudimą. Dar 48 proc. abortą pateisintų tam tikrais atvejais, tačiau ne tik dėl grėsmės gimdyvės sveikatai ar pan., bet ir „dėl asmeninių aplinkybių“. Akivaizdu, kad didžioji dauguma nepritartų tokiam įstatymui, kokį dabar siūloma priimti. Tai kam gi ketina atstovauti tie politikai (o tai, beje, daugiausia vyrai), kurie nori uždrausti abortus? Ir net jeigu šiuo klausimu LLRA-KŠS rinkėjai mano šiek tiek kitaip, vargu ar jų požiūris iš esmės skiriasi nuo likusios Lietuvos.

Valstybė turėtų įvesti tik tokius baudžiamąją atsakomybę užtraukiančius draudimus, kuriems pritaria bent jau aiški visuomenės dauguma. O jeigu kas nors yra įsitikinęs, kad, pvz., skyrybos, nesantuokiniai lytiniai santykiai, abortai ar dar kas nors yra blogas dalykas, tai visų pirma turėtų pats to nedaryti ir įtikinėti kitus, kad tai negerai, o ne reikalauti savo argumentams įtvirtinti valstybės prievartos mechanizmo. Tokio įtikinėjimo viešojoje erdvėje ne per daugiausia. Matyt, lengviau turint Seimo nario mandatą siekti įvesti dar vieną draudimą. O galgi draudimus pamėgusi valdančioji dauguma pasiduos ir šiai pagundai?

Laimantas Jonušys yra vertėjas, literatūros kritikas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"