Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Valstybė atkurta ant Didžiojo karo griuvėsių

 
2018 02 12 18:00
Vilnius 1916 metais.
Vilnius 1916 metais. commons.wikimedia.org nuotrauka

XX amžiaus pradžioje geopolitinė įtampa ir ginklavimosi varžybos Europoje buvo pasiekusios tokį tašką, kad karas atrodė neišvengiamas. Ko gero, net jei 1914-ųjų birželio 28 dieną Sarajeve serbų nacionalistas Gavrila Principas nebūtų nužudęs Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtojo Pranciškaus Ferdinando su žmona Sofija, karas anksčiau ar vėliau vis tiek būtų kilęs. Vis dėlto karas prasidėjo 1914 metais. Amžininkų jis buvo vadinamas Didžiuoju karu visiems karams užbaigti, o šiandien prisimenamas kaip Pirmasis pasaulinis karas.

1914–1918 metų įvykiai iki tol neregėtais mastais pakeitė tiek pačią karo sampratą, tiek Europos žemėlapį, pareikalavo milijonų gyvybių, įskaitant ir Lietuvos gyventojų. Tačiau tuo pat metu šis karas Lietuvai buvo ir pergalingas – Pirmojo pasaulinio karo paskatinti procesai sudarė prielaidas moderniai Lietuvos valstybei sukurti.

Vis dėlto kolektyvinėje atmintyje Pirmojo pasaulinio karo vaizdiniai, regis, beveik neegzistuoja – juos nuplovė Pirmosios Lietuvos Respublikos istorija, o dar labiau – Antrasis pasaulinis karas ir pusę amžiaus trukusi okupacija. Šiandien „Lietuvos žinių“ skaitytojams siūlome pasidairyti po Lietuvos istoriją Pirmojo pasaulinio karo metais, kiek nuošalyje palikus politinius procesus, labiau susitelkus į visuomenę – kaip šis karas pakeitė paprastų žmonių gyvenimą. Tik suvokę, kas vyko Lietuvoje Didžiojo karo metais, galėsime tinkamai įvertinti ir tai, koks sudėtingas procesas buvo naujos valstybės kūrimas.

Didžiajame kare dalyvavo mažiausiai 64 628 Lietuvos gyventojai, iš jų 11 173 asmenys buvo laikomi žuvusiais, 3871 liko „karo invalidas“. Tikėtina, kad šie skaičiai turėtų būti dar didesni, nes ne visus atvejus pavyko užfiksuoti surašymo metu.

Lietuva pajuto karo ženklus

1914 metų liepos 31 dieną Rusijos imperijoje buvo paskelbta mobilizacija, o tai ir buvo pirmas lietuvių susidūrimas su karu – keliasdešimt tūkstančių lietuvių buvo pašaukti tarnauti caro kariuomenėje. Jau kitą dieną tas pats procesas prasidėjo Vokietijoje, o tai reiškė, kad buvo mobilizuoti ir Mažosios Lietuvos lietuvninkai, kurių didžioji dalis, tiesa, buvo suvokietėję. 1923 metais Lietuvoje vykusio gyventojų surašymo (neapėmusio Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) duomenimis, Didžiajame kare dalyvavo mažiausiai 64 628 Lietuvos gyventojai, iš jų 11 173 asmenys buvo laikomi žuvusiais, 3871 liko „karo invalidas“. Tikėtina, kad šie skaičiai turėtų būti dar didesni, nes ne visus atvejus pavyko užfiksuoti surašymo metu.

Abiejose pusėse atsirado optimistų, numačiusių, kad karas Lietuvai gali atverti naujų perspektyvų, tačiau tos perspektyvos buvo siejamos su vienų ar kitų pergale. Apie politinį savarankiškumą tuo metu dar buvo anksti galvoti – niekas nežinojo, kokia bus šio karo reikšmė ir kiek jis truks. Iš vienos pusės – vienas lietuvninkų aktyvistų Vilius Gaigalaitis Prūsijos landtage pareiškė tikįs, kad po karo Didžioji Lietuva bus prijungta prie Mažosios, panašiai Rusijos Dūmoje kalbėjo advokatas Martynas Yčas – prašė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo paliekant Rusijos imperijos sudėtyje.

Lietuvą palietė ne tik didžiulio masto mobilizacija, bet ir kitų išteklių, visų pirma, arklių, nusavinimas karo reikmėms. Greitai atsirado suvokimas, kad karas užtruks, prasidės ir masinis maisto nusavinimas bei gyventojų apkrovimas mokesčiais, skirtais karo mašinai išlaikyti. Tai reiškė, kad kaimo gyvenimas pasidarė itin sunkus – keičiantis fronto linijoms grėsė ir bado pavojus. Karą lydėjo ir visas jo fonas, labiausiai trikdantis kaimo gyvenimą: kareiviai ieškojo maisto, atsirado dezertyrų, plėšikų. Vilkaviškio krašte tuo metu gyvenęs Pranas Eidukaitis taip prisiminė pirmuosius karo mėnesius: „Lyja ir lyja. Keliai neišbrendami. Rusai mus vėl pasikinkė. Būdavo, važinėji, visas perlytas ir arkliai baisiausiai suvargę. Kokias dvi tris paras namo visai neparvažiuoji. Dažniausiai atvažiuoji vėlai naktį. Lyja. Namie randi kokią penkiasdešimt raitelių. Visi tvartai, kluonai užimti, o ūkininkų gyvuliai į laukus išvyti. Šeimininkė su mažais vaikučiais laukuose po pečka palindusi. Savo nusikamavusius arklelius reikėdavo pamesti ant lietaus. Ant rytojaus ir vėl tave varosi, vėl nežinia kada sugrįši. Parvažiavęs vėl randi tą patį. Ir taip be galo pabaigos.“

Pirmosios frontų ir visuomenės slinktys

1914-ųjų rugpjūtį prasidėjo pirmi susirėmimai pasienyje, tačiau vokiečiai, iš pradžių susitelkę į Vakarų frontą, tikėjosi atsilaikyti Rytuose su gana nedidelėmis pajėgomis, todėl į ofenzyvas nesileido. Tuo metu Rusijos kariuomenė jau rugpjūčio antroje pusėje įsiveržė į Mažąją Lietuvą, prasidėjo didesni susidūrimai, bet kariauti rusams nesisekė: vokiečiai, permetę dalį pajėgų iš Vakarų fronto, gana lengvai sustabdė jų puolimą ir rugsėjį net nustūmė rusus už Nemuno.

Kauno gyventojams buvo įsakyta apleisti miestą, o rusai įsitvirtino i taip pasirengė gynybai. Pafrontėje gyvenantiems lietuviams susisiekimas su likusiu pasauliu nutrūko – jie nebegaudavo nei pašto, nei laikraščių, visos naujienos apie karą buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, o svarbiausias žinių šaltinis buvo patys kareiviai. Vis dėlto vokiečiams nepavyko pasiekti reikšmingesnių pergalių iki 1915-ųjų pavasario, kai ėmė kristi beveik visi Lietuvos miestai.

Karas skausmingai palietė ir Lietuvoje bei aplinkinėse teritorijose tuomet gyvenusius žydus. XIX amžiuje suklestėjęs antisemitizmas, kurio savotišku simboliu galima laikyti garsiąją Alfredo Dreyfuso bylą Prancūzijoje, atsiliepė ir Rusijos imperijoje. Iškart po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimų buvo nustatyta žydų sėslumo riba, neleidžianti žydams gyventi Rusijos imperijos centre (išskyrus kelias išimtis) ir iš esmės apribojanti juos gyvenimu buvusiose Lenkijos-Lietuvos teritorijose. Prasidėjus karui, priešiškumas žydams dar labiau padidėjo: jie imti įtarinėti šnipinėjimu vokiečiams, todėl didesni aktyvistai buvo suimti, o vėliau žydus imta masiškai iškeldinti iš pasienio į Rusijos imperijos gilumą. Kitaip tariant, sėslumo zona buvo tarsi apversta – skaičiuojama, kad per 1915 metų kovo-gegužės mėnesius iš Lietuvos prievarta galėjo būti išvežta daugiau nei 100–120 tūkst. žydų.

Be didesnės (tiesioginės) prievartos, baimindamiesi dėl savo saugumo ir galimybės patekti į fronto veiksmų įkarštį, į Rusiją traukėsi ir lietuviai, o ypač rusų kolonistai ir dvarininkai. Garsus lietuvių teisininkas ir politikas Rapolas Skipitis siūlė lietuvius, bėgusius į Rusiją, vadinti tremtiniais, nes, „karo frontas privertė juos apleisti savo namus ir trauktis toliau į fronto užnugarį“. „O kai karo frontas sustojo prie Naručio ežero, Breslaujos ir Daugpilio, pasitraukusieji iš Lietuvos nebegalėjo, kad ir kaip norėdami, sugrįžti į namus, kol baigėsi karas“, – rašė R. Skipitis atsiminimuose.

Pabėgusieji nuo karo ėmė telktis į įvairias organizacijas, daugumos jų tikslas buvo savišalpa. Svarbiausia jų – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Ji pradėjo veikti 1914 metais, o vėliau, įstrigus frontui, atskirai veikė tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Šiai draugijai priklausė bene visi didžiausi to meto lietuvių inteligentai – Martynas Yčas, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Antanas Smetona ir kiti.

Viešosios erdvės suvaržymai

1915 metų rugpjūčio 8–22 dienomis vyko kautynės dėl Kauno, rugpjūčio 19-ąją vokiečiai užėmė ir Vilnių. Rusijos pajėgos traukėsi, beveik visa Lietuva krito. Netrukus buvo įkurtas naujas administracinis vienetas – Oberostas, jį sudarė šešios sritys: Balstogės, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų ir Vilniaus. Carinė okupacija Lietuvoje iš esmės pasibaigė, prasidėjo kaizerinė.

Atrodo, kad vokiečiai į Lietuvą įsiveržė tarsi į terra incognita, įsibrovėliai net nematė reikalo pelnyti vietinių gyventojų palankumo, o svarbiausias politikos tikslas Lietuvoje buvo parūpinti išteklių karo mašinai. Taip mąstė tiek politinis Vokietijos elitas, tiek, regis, ir eiliniai kariai. Pavarčius neseniai leidyklos „Briedis“ išleistą knygą „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ matyti, kad Henningsenas nesuprato, kad iš tiesų atsidūrė Lietuvoje. Danas manė atsidūręs tamsiame, nykiame, rusų ir žydų apgyvendintame Rusijos imperijos užkampyje.

Vokiečiai net nemanė vietos gyventojams suteikti daugiau politinių ar kultūrinių laisvių: kone iškart po okupacijos buvo uždrausti visi leidiniai lietuvių kalba. Buvo paliktas tik vienas, iš pradžių – Tilžėje, vėliau Kaune ir Balstogėje vokiečių administracijos leidžiamas laikraštis „Dabartis“. Jo turinys iki 1917–1918 metų buvo stebėtinai nykus: vien įsakymų skelbimas, propaganda apie vis didėjantį chaosą Rusijoje ir karo veiksmų kronika – nuo Rytų fronto iki pat maištų Afrikoje. Kartais atsirasdavo keletas praktiškų patarimų, pavyzdžiui, kaip tinkamai sodinti bulves, tačiau šio laikraščio vadinti rimtu leidiniu neįmanoma.

Daugiau dinamikos ir turinio įvairovės laikraščio puslapiuose atsirado tik karo pabaigoje, supratus, kad vokiečiams naudinga užsitarnauti ir išlaikyti lietuvių palaikymą, bet tuo metu jau buvo išsikovota teisė spausdinti ir kitus leidinius, jų turinys lietuviams buvo kur kas aktualesnis. Svarbiausias, ko gero, buvo „Lietuvos aidas“, verta paminėti Adomo Jakšto žurnalą „Ateitis“, socialdemokratiškąjį „Darbo balsą“, krikščionių demokratų „Tėvynės sargą“. Tiesa, ir jų leidėjai nuolat įsiveldavo į problemas dėl griežtos cenzūros. Bandant jos išvengti, mėginta leisti ir slaptus, nelegalius laikraščius. Ieškodami objektyvesnės informacijos, vokiškai mokantys lietuviai galėjo mėginti įsigyti Vokietijoje leidžiamų opozicijos laikraščių, pavyzdžiui, socialdemokratų „Vorwärts“ („Pirmyn“).

Kasdienybės pokyčiai

Kraštas buvo išnaudojamas ir ekonomiškai. Draudimai žvejoti, pardavinėti ūkius ar net virti muilą; degtinės, tabako, sacharino monopoliai, viena po kitos maisto, arklių, linų, kanapių, odų rekvizicijos – tai tik keli pavyzdžiai nutarimų, kuriuos knygoje „Lietuva Didžiajame kare“ užfiksavo Petras Ruseckas. Lyginant 1913-ųjų ir 1919 metų duomenis, arklių Lietuvoje sumažėjo nuo 451 tūkst. iki 280 tūkst., galvijų – nuo 918 tūkst. iki 480 tūkstančių.

Vokiečiai paliko ir plika akimi Lietuvos reljefe matomą pokytį – buvo masiškai kertami miškai. Mediena buvo vežama į Vokietiją, ten naudojama karo pramonei arba parduodama neutralioms valstybėms, o Lietuvoje likusi mediena dažniausiai buvo realizuojama karo vežimams arba dėžių gamybai.

Asmeninei korespondencijai įvesta griežta cenzūra, gyventojai apkrauti įvairiais mokesčiais, pradedant žemės, pagalvės, alaus, pasų ir baigiant šunų (!). Pastarasis veikiausiai turėjo ne tik papildyti iždą, bet ir padėti stabdyti Lietuvoje plintančias epidemijas. Apleisti dvarai būdavo perimami kariuomenės, o į juos dirbti varomi apylinkių gyventojai.

Imta riboti ir žmonių gyvenimą – kelionėms už seniūnijų teritorijų ribų reikėdavo prašyti apskrities viršininkų leidimo. Kaimo vietovėse uždrausta vaikščioti naktimis. Sunku pasakyti, ar šie nutarimai buvo vykdomi ir praktikoje, tačiau liudytojai atsiminimuose tvirtino, kad dažnai pavykdavo susitarti už kyšius. Vis dėlto situacija neabejotinai buvo itin sudėtinga. Tiesa, iš Vokietijos Lietuvą pasiekdavo kai kurios būtiniausios ar net prabangos prekės, bet tai padėties iš esmės nepakeitė – 1916–1917 metais Lietuva buvo ant bado slenksčio. Istoriko Prano Čepėno teigimu, Vilniaus gyventojai gaudavo tik 460 kalorijų per dieną maisto davinį (o, pavyzdžiui, Berlyno – 1300).

Ypač sunku būdavo tiems, kuriuos ištraukdavo iš namų – areštuodavo arba statydavo prie darbų. Štai dar vienas tos epochos liudytojo atsiminimas: „Rytą pasiuntė į darbo stovyklą, kuri buvo Skrandų dvare ant Ventos kranto. (...) Laikė mus dvaro karčiamoje, kuri buvo aptverta spygliuota viela. Be to, dieną naktį stovėjo sargyba. Miegodavome ant nuogų lentų. Patalynės nedavė. Miegodavome susisukę į apsiaustus. Duonos duodavo 250 g dienai. Duona buvo maišyta su medžio pjuvenomis ar kuo kitu. Pietums būdavo litras menkos sriubos, o vakare ir rytą – juoda, nesaldinta kava (...) atėjo šiltinė. Kasdien ji retino mūsų eiles. Iš 700 vyrų likome tik 300.“

Kultūrinio ir politinio gyvenimo proveržiai

Nepaisant itin sunkių sąlygų, gyvenimas nesustojo, o žvelgiant į kultūros ir ypač politikos sritis, net vyko gana sparti plėtra. Aktyviai veikė ne tik būsimieji Lietuvos politikai, bet ir išeivijos bendruomenės (ypač JAV, Šveicarijoje), reiškiančios palaikymą likusiesiems Lietuvoje, taip pat pasitraukusieji į Rusiją. Ten gyvenantys lietuviai vis labiau ėmė suvokti save kaip tautą, politinį subjektą, siekiantį savarankiškumo.

Imta riboti ir žmonių gyvenimą – kelionėms už seniūnijų teritorijų ribų reikėdavo prašyti apskrities viršininkų leidimo. Kaimo vietovėse uždrausta vaikščioti naktimis. Sunku pasakyti, ar šie nutarimai buvo vykdomi ir praktikoje, tačiau liudytojai atsiminimuose tvirtino, kad dažnai pavykdavo susitarti už kyšius.

Jau užsiminėme apie pamažu atsigavusią kultūrinę spaudą, įvyko ir svarbių pokyčių švietimo srityje. Pavyzdžiui, 1911–1912 metais Kauno gubernijoje mokyklos nelankė net 130 tūkst. vaikų, o karo metais buvo susirūpinta spręsti šią problemą. Dar vokiečių okupacijos pradžioje lietuviai ėmė aktyviai steigti pradžios mokyklas, jose mokymas vyko lietuvių kalba. Tiesa, pamokos dažnu atveju vykdavo nehigieniškose patalpose, naudojantis vien elementoriais ir aritmetikos žinynais. Vilniuje 1915 metų spalio 9 dieną Mykolo Biržiškos, Jono Basanavičiaus ir Povilo Gaidelionio iniciatyva buvo įkurta ir pirmoji lietuviška gimnazija, jai ilgainiui prigijo Vytauto Didžiojo vardas. Vokiečiai šį procesą netrukus pristabdė ir patys ėmė vadovauti visai švietimo sistemai. Kaip atsakas į tai vėl paplito slaptųjų mokyklų fenomenas.

Be abejo, svarbiausi būsimai Lietuvos valstybei procesai taip pat prasidėjo okupacijos metais – 1917-ųjų Vilniaus konferencija, Valstybės Tarybos sukūrimas ir Nepriklausomybės paskelbimas. Tačiau tai buvo tik pradžia – deklaracija, kurios pavertimas faktu dar užtruko, reikalavo didžiulių pastangų.

Pokario ženklai

Užbaigti pasakojimą apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje norisi to paties R. Skipičio prisiminimais. Jie vaizdžiai parodo, kokio masto darbus ką tik užgimusioje Lietuvos valstybėje dar reikėjo nuveikti: „1918 m. gegužės 3 d. grįžau į karo nudegintus ir sugriautus Šiaulius. Čia visus grįžtančius iš Rusijos varė į Frenkelio odų fabriką, tuomet neveikiantį, į vadinamąjį karantiną. Buvo sakoma, kad tame karantine sunaikinami visi iš Rusijos atsivežti inspektai, žmonės išprausiami, dezinfekuojami. Iš tikro gi tose Frenkelio fabriko patalpose buvo ne apsivalymo įstaiga, o tikra utėlių perykla. (...) Šiaulių gatvės buvo tuščios, kai kurių gatvių grindinys buvo net žole apžėlęs, nes niekas jomis nevažinėjo ir nevaikščiojo. Tarp namų griuvėsių ganėsi ožkos. Kam reikėjo plytų, vokiečiai už atlyginimą leisdavo griauti išdegusių namų sienas. Apylinkėse siautėjo plėšikai. Jie tuomet buvo vadinami „plienčikais“, nes dalis jų tikrai buvo pabėgę rusų belaisviai, kita gi dalis buvo vietiniai kriminalistai.“

Po karo Lietuvoje dar ilgai vyravo chaosas, buvę vokiečių valdininkai čia jautėsi esą šeimininkai, o Valstybės Tarybos ir viso nualinto krašto laukė sudėtingos užduotys – Nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ne tik ginklu, bet ir miestuose, gatvėse, o labiausiai – žmonių galvose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"