Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Vakaro skaitiniai. Nacistinės Vokietijos žlugimas: pragarą žemėje išgyvenusiųjų prisiminimai

 
2018 09 10 17:46
Išeinant iš slėptuvės. Kiekvienas stengėsi pasiimti vertingiausius daiktus.
Išeinant iš slėptuvės. Kiekvienas stengėsi pasiimti vertingiausius daiktus.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Thomas‘o Goodricho knygą apie nacistinės Vokietijos žlugimą „Pragaro audra“.

Tai buvo kruviniausias ir baisiausias karas pasaulio istorijoje. Žuvo milijonai žmonių, sunaikintas neįkainojamos vertės turtas, nuo žemės nušluoti senoviniai miestai – Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia tragedija visų kariavusių šalių piliečiams, įskaitant vokiečius – pralaimėjusią pusę.

Thomas‘o Goodricho knyga „Pragaro audra“ – tai pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti. Autorius aprašo, ką matė sąjungininkų pilotai bombarduodami Vokietijos miestus, ką patyrė esantys bunkeriuose, kai, girdėdami krintančių bombų švilpesį, laukė mirties... Pasakojama apie Rytų fronto žiaurumus paskutiniais karo mėnesiais, apie vokiečių moterų likimus, kai siautėjanti Raudonoji armija prievartavo ir žudė visoje Europoje – kaip visos „nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų“ moterys su pasibaisėjimu laukė žodžių „Frau Komm“ (vok. „Eikš, moterie“).

Didžiausių nuostolių istorijoje atnešusios nelaimės, kai, bėgdami jūra, žuvo tūkstančiai karo pabėgėlių, priverstinė masinė emigracija, pareikalavusi galybės aukų, žmonių likimai pokarinėse mirties stovyklose ir kankinimo kamerose – šios ir daugybė kitų tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo paslapčių atskleidžiamos „Pragaro audroje“.

Thomas‘o Goodricho knygoje gausu liudininkų pasakojimų. Neretai jie tokie kraupūs, kad tiesiog sunkiai įtikinami. Deja, tai ne meninis pagražinimas ir ne siaubo romano rašytojo fantazija, o pragarą žemėje išgyvenusių žmonių prisiminimai.

***

Iš visų vokiškų simbolių užkietėję komunistai niekam kitam, net nacių partijai, nejautė tokios neapykantos kaip krikščionių religijai, ypač Katalikų bažnyčiai. Katalikų kunigas iš Grotko rašė:

Jis buvo visiškas bedievis, mano, kunigo, apdaras jį supykdė. Reikalavo atsižadėti Dievo ir, pagriebęs brevijorių, bloškė žemėn. Galiausiai ištempė mane į gatvę ir norėdamas sušaudyti prirėmė prie sienos. <...> Kai jis pastatė mane prie sienos, laukan išėjo visi name besislepiantys vyrai, moterys ir vaikai. <...> Išblyškę ir drebėdami jie apstojo mus. Norėdamas išblaškyti minią, šaudė į visas puses. Kai galiausiai likome dviese, jis ir aš, rusas nukreipė į mane revolverį, bet tas buvo tuščias. Mėgino jį vėl užtaisyti, išgirdę šūvius, atėjo kiti du karininkai. Pribėgę išplėšė jam iš rankų revolverį ir nutempė jį šalin.

„Jis stovėjo prie altoriaus kaip valdovas ir triumfo žvilgsniu žiūrėjo į mus“, – prisiminė kitos bažnyčios kunigas.

Tada jis įsakė mūsų senajam vikarui eiti kartu su juo. Po ketvirčio valandos jie grįžo. Vikaro veidas buvo klaikus. Suklupęs prie altoriaus, vikaras šnabždėjo: „Nušaukite mane, nušaukite mane štai čia, prie altoriaus!“ O vienuolės šaukė: „Nešaukite! Nešaukite!“ Rusas šyptelėjo iš pasitenkinimo dėl savo galios ir jėgos. Atsisveikinęs karališku gestu, pasitraukė nuo vikaro.

Nors šiuo atveju vikarui pasisekė, dauguma bažnyčios tarnautojų sulaukdavo kitokios lemties. Nemažai jų žuvo įprastu marksistiniu būdu – kulka į kaklą ir į skutelius sutraiškyta kaukolė. Kai kurie sovietų kariai ypač mėgo žeminti vienuoles. Kunigas iš Klosterbriuko pasakoja:

Tai, kas liko iš Dresdeno Dievo Motinos bažnyčios. 1945 m.
Tai, kas liko iš Dresdeno Dievo Motinos bažnyčios. 1945 m.

Jas kelias valandas kankino ir prievartavo karininkai. Galiausiai jos grįžo, veidai buvo sutinę nuo sumušimų, pamėlę ir pabalę. <...> Gretimame miestelyje... rusai jas suvarė į vieną kambarį. Kai kurioms jaunesnėms vienuolėms pavyko pasislėpti vandens cisternoje palėpėje. Su visomis kitomis buvo elgiamasi klaikiai. Jos mėgino gintis, tačiau viskas nuėjo perniek. Vienuoles rusai žiauriai išprievartavo, netgi tas, kurioms aštuoniasdešimt metų. Rusai keturias valandas kaip gyvuliai taršė visą namą. Ryte miestelyje gyrėsi, kad vienuolės vienuolyne nebėra nekaltos.

„Grįžo vienuolės visiškai išsekusios. <...> Mes visos susėdome mažame kambarėlyje ir meldėmės... – rašė liudininkė iš kitos parapijos. – Dar kiek kartų girdėjome artėjančius sunkius žingsnius – rusai atėjo ir išėjo. Apie vidurnaktį į kambarį įsiveržė dar vienas šėtonų būrys. Jie apspardė gulinčius ant grindų, kad patys galėtų truputį pailsėti, šovė į lubas ir nuo vienuolių galvų nuplėšė jų gobtuvus. Niekada neužmiršiu moterų ir vaikų siaubingų riksmų.

Nukautas vokiečių karys, be namų likę civiliai ir antrajame plane – stoviniuojantys raudonarmiečiai.
Nukautas vokiečių karys, be namų likę civiliai ir antrajame plane – stoviniuojantys raudonarmiečiai.

Kaip ir jų sesės pasaulietės, vienuolės buvo nuolat prievartaujamos, kai kurios tiesiog nustojo melstis. Tačiau dauguma meldėsi ir toliau.

Staiga jis stipriai trenkė kunigui į galvą, jam pradėjo bėgti kraujas. Nuo tada rusai dar labiau įsiuto; pribėgo prie kai kurių vienuolių, nuplėšė jų abitus ir ėmė daužyti kardu. Paskui į kampą nusitempė vieną iš jaunesnių vienuolių ir rengėsi prievartauti. Mums neliko nieko kita, kaip melstis, kad pasigailėtų. Staiga atsidarė durys netoli altoriaus, ir įėjo jaunas karininkas. Jis iš karto suprato, kas vyksta, nubėgo į koplyčios galą, sugriebė tą karininką, nubloškė žemėn kaip kokį miltų maišą, vieną koją uždėjo ant krūtinės ir išplėšė sugniaužtą kardą. Tada pašaukė du kareivius, šie, paėmę senąjį karininką, išmetė iš koplyčios lyg kokį rąstą. Atsisukęs patikino mus, kad galime nebijoti, ir pasakė, jog koplyčiai saugoti skirs du kareivius.

Knygą galite nusipirkti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"