Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

 
2017 11 15 12:39
Lietuva išdavė tūkstančius karo pabėgėlių statusą įteisinusių liudijimų./
Lietuva išdavė tūkstančius karo pabėgėlių statusą įteisinusių liudijimų./ LRT televizijos laidoje "Menora" naudotos nuotraukos

Lietuva nuolat ginasi nuo kaltinančių arba dvejones keliančių pareiškimų, kurie lietuviai talkininkavo nacių vykdytam Holokaustui. Tuo pat metu, paprastai tik istorikų archyvuose atgula duomenys apie tautiečius, pirmuosius tarp kitų valstybių atvėrusius žydų ir kitų tautų pabėgėliams kelią į gyvenimą.

Pasak televizijos laidos „Menora“ autoriaus, Stasio Lozoraičio ir Tarpkultūrinio dialogo premijų laureato Vitalijaus Karakorskio, keista, kad apie lietuvių šviesuolių žygius 1939 metais taip mažai kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Daugelį metų lietuvių ir žydų santykius tyrinėjantis žurnalistas pasidalino su LŽ naujausiais atradimais ir įžvalgomis.

Birutė Verkelytė (pirma iš dešinės antroje eilėje) su kitais Vilniaus lietuvių Šv. Kazimiero draugijos moterų sekcijos sodžiaus meno parodos organizatoriais.
Birutė Verkelytė (pirma iš dešinės antroje eilėje) su kitais Vilniaus lietuvių Šv. Kazimiero draugijos moterų sekcijos sodžiaus meno parodos organizatoriais.

– Kodėl ėmėtės žydus gelbėjusių Lietuvos diplomatų temos?

– Seniai domėjausi žydų pabėgėlių ir jų likimo tema. Beje, ji gana neblogai žinoma ir Lietuvos istorikams, tačiau plačioji auditorija su ja susipažinusi menkiau.

Be to, domėdamasis pabėgėliais, natūraliai ėmiau domėtis ir juos gelbėjusiais įvairių šalių diplomatais. Lietuviškoji šio istorijos dalis man įstrigo galvoje, kai apie 2000 metus Niujorke vyko didelis tarptautinis „pasaulio teisuolių“ pagerbimo renginys, kuriame buvo suminėta ir berods 84 diplomatai iš 24 valstybių. Deja, jų tarpe nebuvo lietuvių, nors būtent mūsų šalies diplomatai buvo pirmaisiais „gyvybės vizų“ davėjais.

– Centrinė „lietuviškoji“ jūsų tyrimų figūra – neseniai mirusi Birutė Verkelytė-Fedaravičienė?

– Kai ėmiausi domėtis Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimu ir veikla, atradau, kad jos santykis su žydų bendruomene buvo glaudesnis ir neapsiribojo vien darbu Lietuvos konsulate 1939 metais. Ši šviesuolė gimė 1915 metais Šalčininkuose, o į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Vilniuje baigusi lietuvišką mokyklą, Birutė Verkelytė-Fedaravičienė įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur jai jau teko dalintis negandomis su bendramoksliais žydais. Lenkų studentai atsisakydavo dalintis suolu tiek su žydais, tiek ir su negausiais lietuvių studentais, o būtent Birutė Verkelytė-Fedaravičienė pirmoji parodė pavyzdį ir užėmė vietą „savoje“ auditorijos dalyje, kartu su žydų studentais.

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė plačiai žinoma, kaip kovotoja už lietuvybę Vilniaus krašte, tačiau mano tyrinėjimų tikslas buvo nušviesti kitą, mažiau žinomą Lietuvoje, bet svarbiausia –pasaulyje beveik nežinomą teisuolišką veiklą – tūkstančių Lenkijos piliečių, įskaitant ir Lenkijos žydus gelbėjimą pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai to dar nedarė jokios kitos šalies diplomatai.

– Birutė Verkelytė-Fedaravičienė buvo Lietuvos konsulato Vilniuje darbuotoja, bet ne diplomatė. Ką žinome apie šios, trumpai veikusią, Lietuvos atstovybę?

– Lietuvos konsulatas įsteigtas 1939 metų rugsėjo 2 dieną – iš karto po karo pradžios. Čia dirbo du iškilūs lietuviai – Antanas Trimakas ir Viktoras Čečėta. Konsulatas buvo įsikūręs Gedimino prospekte, „Švento Jurgio“ viešbučio pastate.

Antanas Trimakas
Antanas Trimakas

Beje, tame pačiame viešbutyje, atėjus sovietams, buvo apsistojęs ir Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vladislavas Merkulovas. Į Vilnių jis atvyko prisidengęs „generolo Petrovo“ dokumentais tuo metu, kai konsulatas dar vis veikė ir po daugybės metų būtent Viktoras Čečeta, pamatęs Vsevolodo Merkulovo nuotrauką, istorikams patvirtino, kas iš tiesų buvo paslaptingasis „Švento Jurgio“ viešbučio gyventojas „generolas Petrovas“.

Kartu su sovietų atėjimu pirmiausiai nukentėjo Vilniaus ir čionai nuo karo subėgę lenkai ir žinoma, žydai. Šių žmonių likimuose Lietuvos konsulatas suvaidino svarbiausią vaidmenį. Laikas sovietų represijoms prieš lietuvius dar nebuvo atėjęs.

– Plačiausiai žinomas Lietuvos žydų gelbėtojas – Japonijos diplomatas Čijune Sugihara?

– Manau, kad kartais šiuo klausimu painiojamasi. Gali būti, kad daugiausiai Lietuvos žydų išgelbėjo Kaune, tuo pat metu, kaip ir Čijunė Sugihara, rezidavęs britų diplomatas Haroldas Prestonas, nepaisant priešingos Londono vyriausybės pozicijos, išdavęs žydams bent 1200 leidimų vykti į Palestiną.

Tuo metu Čijunė Sugihara, mano turimais duomenimis, tvarkė dokumentus daugiausiai tiems pabėgėliams, kuriuos pirmiausiai Lietuvoje legalizavo mūsų diplomatai.

Čijunė Sugihara, be abejo, atliko didžiulį darbą, pasinaudodamas sudėtinga pabėgėlių pergabenimo schema. Tiesa, ne į Japoniją, o į jos užkariautas teritorijas. Pavyzdžiui, didelė žydų bendruomenė susirinko Šanchajuje, o marionetinėje Mandžiūrijoje japonai net planavo kurdinti žydus.

Taip, Čijunės Sugiharos vardas žinomas visame pasaulyje, bet esu aptikęs ir „keistų“ jo biografijos vaizdavimų, įskaitant filmą, kuriame pavaizduotas neva 1939 metais Kaune kabėjęs ženklas „žydams draudžiama“. Įsivaizduokite! Tai tiesiog absurdiška. Vėliau atradau, iš kur tokio ženklo idėja greičiausiai pasiskolinta – tikroje Sugiharų šeimos nuotraukoje jie pavaizduoti prie tokio ženklo nacių okupuotoje Prahoje.

O bene svarbiausia, kas mano nuomone, yra nutylima arba klaidingai suprantama Čijunės Sugiharos veikloje – tai, kad žydus Lietuvoje jis gelbėjo ne nuo nacių, o nuo sovietų. Tai yra, jis tęsė lietuvių diplomatų pradėtą veiklą. Beje, SSRS pasipelnė ir iš Čijunės Sugiharos gelbėtų žydų – iš jų už praleidimą per sovietų teritoriją buvo „lupami“ nemaži pinigai.

– Taigi, Lietuvos konsulatas Vilniuje – pirmoji diplomatinė įstaiga, gelbėjusi žydus nuo pirmųjų karo dienų?

– Abejoju, ar Čijunė Sugihara būtų turėjęs ką gelbėti, jei tų pačių pabėgėlių statuso pirmiausiai nebūtų įteisinusi Lietuva. Gavę lietuviškus dokumentus jie jau galėjo kreiptis Pabėgėlių buvo tiek daug, kad tai tapo svarbiausiu Lietuvos konsulato Vilniuje darbu. Išgelbėti daugybė žydų ir dar daugiau lenkų. Lietuva tuo metu labai humaniškai pasielgė Lenkijos piliečių atžvilgiu.

Pranešimas apie Antano Trimako mirtį lietuvių išeivijos laikraštyje "Draugas"
Pranešimas apie Antano Trimako mirtį lietuvių išeivijos laikraštyje "Draugas"

Beje, pabėgėlių srautai ėjo dvejomis kryptimis – per Vilnių ir Suvalkus. Pastarąja kryptimi Kaune rūpinosi speciali įstaiga – Karo atbėgėlių reikalų komisariatas. Ši įstaiga kurį laiką tęsė darbą ir po to, kai buvo atgautas Vilnius ir konsulatas uždarytas.

Maža to, nesuprantu, kodėl Lietuva neprimena pasauliui apie tai, kad dar 1934 metais perdavė Vokietijai oficialią notą, perspėjančią nesiimti veiksmų prieš šioje šalyje rezidavusius žydus – Lietuvos piliečius. O apie tai, kad Lietuva – pirmoji valstybė pasaulyje, kurioje vyko nacių teismas? Be to, šiandien skaičiuojama, kad visame pasaulyje gyvena apie 50 tūkstančių palikuonių tų žmonių, kuriuos išgelbėjo Čijunė Sugihara, bet ar žinoma, kad pirmiausiai jais pasirūpino Lietuvos diplomatai?

Ginamės nuo kaltinimų Holokaustu, bet nepranešame pasauliui apie visiškai priešingas tiesas. Po to netenka stebėtis, kad tokiuose renginiuose, kaip mano minėtasis minėjimas Niujorke, nepaminėti nei Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, nei Antanas Trimakas, nei Viktoras Čečėta.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos personalas. Trečias iš kairės pirmoje eilėje - Viktoras Čečėta.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos personalas. Trečias iš kairės pirmoje eilėje - Viktoras Čečėta.

– Kada ir kokių valstybių diplomatai labiausiai pasireiškė gelbėjant žydus?

– Mano surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad sistemingai žydų gelbėjimu įvairių šalių diplomatai užsiėmė nuo 1940 metų, kai lietuviai tai darė jau nuo 1939 metų.

Drįsčiau teigti, kad Europoje buvo 4 žydų gelbėjimo centrai: Marselis, Ciurichas, Budapeštas ir Vilnius. Viši vyriausybės valdytame Marselyje kurį laiką dar dirbo įvairių šalių diplomatai ir galima sakyti, kad šiame mieste žydų gelbėjimas tapo masiniu reiškiniu. Neutraliame Ciuriche šioje srityje labai aktyviai pasireiškė kai kurie Lotynų Amerikos šalių diplomatai. Pavyzdžiui, Salvadore tuo metu „staiga“ labai padaugėjo žydų tautybės piliečių ir ši nedidelė šalis tapo vos ne „Amerikos Jeruzale“ (juokiasi, – aut. past.).

Budapeštą taip pat įvardyčiau tarp tokių centrų, nes ilgą laiką Vengrija priešinosi nacių reikalavimams išduoti žydus. Antisemitiniai įstatymai, žinoma, buvo taikomi, kaip ir pavyzdžiui Italijoje, Bulgarijoje ar Rumunijoje, tačiau jie buvo taikomi be „vokiško entuziazmo“ ir tai lėmė daug mažesnes aukas. Kai į Vengriją įžengė vokiečių pajėgos ir pradėjo žydų deportacijas į koncentracijos stovyklas, diktatorius Miklošas Chortis pagrasino atgręžti prieš Vokietiją paskutinius jam tikrai ištikimus kariuomenės dalinius. Budapešte taip dirbo neutralių valstybių diplomatai, įskaitant ir legendinį Raoulį Wallenbergą.

Ir galiausiai – Vilnius. Nors chronologiniu požiūriu, būtent šis centras, Lietuvos diplomatų pastangų dėka, turėtų būti laikomas pirmuoju.

Karo pabėgėlio liudijimai 1939 metais, nepaisant ankstesnės priešpriešos su Lenkija, buvo išduodami tūkstančiams nuo nacių ir sovietų okupacijos bėgantiems Lenkijos piliečiams.
Karo pabėgėlio liudijimai 1939 metais, nepaisant ankstesnės priešpriešos su Lenkija, buvo išduodami tūkstančiams nuo nacių ir sovietų okupacijos bėgantiems Lenkijos piliečiams.

– Koks likimas laukė Vilniuje žydus gelbėjusių Lietuvos konsulato darbuotojų?

– Pirmiausiai paminėčiau Birutę Verkelytę-Fedaravičienę, kuri išvyko gyventi į Kauną, kur nepaisydama pavojaus jos šeimai, slėpė žydus nacių okupacijos metais. Galbūt ši antinacistinė veikla ją vėliau išgelbėjo nuo sovietų represijų, tačiau jos vyras Petras Fedaravičius, sugrįžus sovietams, buvo represuotas, kaip ir daugelis žydus gelbėjusių žmonių sovietų kontroliuotose šalyse.

Antanui Trimakui teko bėgti į Vakarus, kur jis 1953 – 1967 metais vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Viktoras Čečėta buvo ištremtas ir taip pat yra drąsiai laikytinas pirmu pasaulyje represuotu žydus gelbėjusiu diplomatu.

Čia turėčiau pridurti, kad skirtingai nuo Vakarų valstybių, sovietų kontroliuotose šalyse pokario metais buvo represuoti daug žydus gelbėjusių diplomatų ir politikų. Taip pat galiu pasakyti, kad man niekur nepasisekė rasti informacijos nei apie vieną žydus gelbėjusį SSRS diplomatą, nors iki pat 1941 metų birželio 22 dienos jie turėjo visas galimybes tai daryti.

Garsiausia sovietų auka (nors Maskva iki šiol tai neigia) – Raoulis Wallenbergas. Teko susipažinti su įdomia istorija apie tai, kad 1953 metais, prieš pat Josifo Stalino mirtį, Maskvoje buvo sumanyta „išspręsti“ Wallenbergo nužudymo bylą – suimti du Vengrijos žydai (Vengrijos ir Budapešto žydų bendruomenių vadovai) ir du vengrai, padėję Raouliui Wallenbergui gelbėti žydus. Visi keturi suimtieji buvo kankinami ir priversti duoti parodymus vienas prieš kitą. Kankinimai buvo tokie baisūs, kad vienas iš suimtųjų žydų, giminaičių išvežtas į Australiją, taip ir neatgavo sveiko proto, o kitas mirė vos paleistas. Teismo procesas taip ir neįvyko, nes mirė Josifas Stalinas. Tačiau norėčiau, kad šių 4 žmonių pavyzdį ir jų „prisipažinimų“ nužudžius Raoulį Wallenbergą istoriją prisiminti tokie autoriai, kaip Rūta Vanagaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"