Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Liepos 9-osios mitingas: Vingio parke – stebuklui prilygstantis reginys

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vėliavų 1988 m. liepos 9-osios mitinge buvo daug: kai kurie netgi atsinešė skylėtas nuo tarpukario išsaugotas vėliavas, kiti pasisiuvo patys. 

Tačiau mitingą stebėjusiems KGB darbuotojams trispalvės buvo nė motais – jie žinojo, kad numatyta kažkokia didelė su Trispalve susijusi akcija, pasakojama LRT TELEVIZIJOS dokumentinėje apybraižoje „Mes nugalėjom“. Ėmus kalbėti LKP CK sekretoriui Algirdui Brazauskui, minia išvydo stebuklui prilygstantį reginį – ant Vingio parko estrados stogo suplevėsavo milžiniška Lietuvos vėliava.

Sąjūdyje – ir „bolševikų šulo“ anūkas

1988 m. liepos 9 d. tūkstančiai žmonių susirenka Vingio parke į vieną didžiausių Sąjūdžio mitingų. Tarp jų – ir Kazys Preikšas, matematikas, tikrų tikriausio bolševiko anūkas, dabar dirbantis informacinių technologijų srityje.

„Man Sąjūdis prasidėjo, 1988 m. birželio 3 d. Buvau pas draugus, suskambėjo telefonas ir man pasakė, kad 18 val. turime būti Mokslų akademijos salėje...“ – prisimena K. Preikšas.

Jis pasakoja, kad, kuriant Sąjūdį, viskas buvo grindžiama tarpusavio pasitikėjimu. Titulai ir pasiekimai tuo metu nebuvo tokie svarbūs, kaip šiomis dienomis, todėl tame istoriniame susirinkime galėjo dalyvauti ir paprastas matematikos studentas.

Visgi ne visi K. Preikšo bendraminčiai žinojo, kad jauno vaikino galvoje nuolat kunkuliuoja prieštaringos mintys: „Aš esu tokio didelio bolševikų šulo, KP CK sekretoriaus, anūkas. Lyg ir turėjau paveldėti tą pasaulėžiūrą. [...] Bet kai pradėjau suprasti, kad daug kas paremta melu, ėmė kilti klausimai.“

K. Preikšas pasakoja, kad nemažai įtakos jam padariusi mama, kuri pirmoji pradėjo bendrauti su disidentais, netrukus įsitraukė ir į Sąjūdžio veiklą. Kartu moteris visur vesdavosi ir sūnų. K. Preikšas prisimena, kad, prasidėjus Sąjūdžiui, jiems į namus skambindavo partiniai ir gėdydavo, kaip tokio gerbiamo žmogaus duktė ir anūkas gali šitaip negarbingai elgtis.

„Prisimenu „bolševiko senelio“ sesers pamokas. Man buvo gal aštuoneri metai, kai leptelėjau kažką paniekinamo apie Lietuvos futbolą. Teta Julija, septyniasdešimt penkerių metų žemaitė, nutilo, sugniaužė kumščius ir pratrūko: „Kaziuk, aš, tavo senelis visą gyvenime darėm, kad Lietuvai būtų geriau. Ir tu privalai. Nesvarbu, gerai ar blogai sektųsi, turi daryti taip, kad čia būtų geriau gyventi.“ Jaučiausi labai išbartas, bet kai 1988 m. man kažkas paskambino, cinktelėjo atsakymas, kad senelis darė taip, kaip jis suprato, aš darau taip, kaip aš suprantu“, – prisimena K. Preikšas.

Baimintasi neplanuotų incidentų ar susidūrimų su milicija

Prasidėjęs Sąjūdis įtraukė tūkstančius žmonių visoje Lietuvoje. Daugelis ne tik eidavo į vis dažnėjančius mitingus, bet ir prisidėdavo kuo galėdavo, kad po įvykusio sprogimo žmonių užsidegimas ir nušvitimas neblėstų. Vieną dieną K. Preikšas sužinojo, kur gali gauti naujausių „Sąjūdžio žinių“ numerių, kuriuos galėtų kopijuoti ir platinti pažįstamiems.

Dar vėliau K. Preikšas įsitraukė į Sąjūdžio žaliaraiščių veiklą. Jų užduotis buvo užkirsti kelią bet kokioms provokacijoms Sąjūdžio mitinguose.

Tuo metu, kai Sąjūdis atsargiais žingsneliais ėjo pirmyn, buvo ypač baiminamasi neplanuotų incidentų ar susidūrimų su milicija, kad niekas negalėtų Sąjūdžiui prikišti radikalaus nacionalizmo. Kad būtų išvengta tokių situacijų, ir buvo sugalvota steigti Sąjūdžio žaliaraiščių būrius.

K. Preikšui universitete vienas dėstytojas pasiūlė suburti dešimties žaliaraiščių būrį ir tapti vadinamuoju dešimtukininku. Kartu su būreliu žaliaraiščiu K. Preikšas atėjo ir į liepos 9-osios mitingą. Visi išsisklaidė minioje ir stebėjo, ar nėra kaip nors nederamai besielgiančių žmonių.

Istorikai šį mitingą vadina vienu reikšmingiausių Sąjūdžio istorijoje. Pirmą kartą jis buvo filmuojamas ir transliuojamas per televiziją visoje Lietuvoje. Pasisakiusiųjų kalbos buvo kaip niekada atviros, įdomios ir aštrios.

Ženklas kelti Trispalvę

Formaliai mitingas buvo skirtas sutikti iš XIX partinės konferencijos grįžusius Lietuvos delegatus. Vos prieš kelias savaites Katedros aikštėje buvo suorganizuotas kur kas kuklesnis mitingas jiems išlydėti. Tąkart sąjūdininkai nevyniodami žodžių į vatą tuometinės valdžios atstovams suformulavo klausimus, kuriuos jie turėjo iškelti nuvykę į partinę konferenciją Maskvoje.

Dabar vyko jų sutikimas, tačiau Sąjūdis turėjo ir savo tikslų. Renginio kulminacija turėjo tapti pirmas viešas vėliavos iškėlimas masiniame renginyje. Tačiau šiuos planus labai greitai suuodė KGB.

„Estijoje jau buvo Liaudies frontas ir jie galėjo naudoti vėliavą. O Lietuvoje vėliava dar buvo tabu. Ir tada nusprendėme, kad liepos 9-oji turi būti ženklas legalizuoti vėliavą. [...] Kai su Vilniaus miesto vadovu Vileikiu, vykome į Vingio parką, pakeliui staiga pamačiau, kad visų flagštokų virvutės nupjautos. Paklausiau – kas čia? Vileikis sutriko, sako – chuliganai...

Paskui lyg tarp kitko jis manęs klausia: „O kodėl jums čia tie flagštokai parūpo? Jūs gal vėliavas kokias kelsit?“

Iš pradžių mes turėjome mintį kelti vėliavas ant tų flagštokų, nors nežinau, kaip būtume iškėlę. Bet tokia ekstremali situacija pastūmėjo padaryti kitą dalyką – Kino studijoje buvo pasiūta didžiulė vėliava, ji gulėjo Juozaičio uošvio name, tik liko klausimas, kaip ją nuvežti ir kaip iškelti“, – prisimena politologas Alvydas Medalinskas.

Vėliavų tame mitinge buvo daug. Kai kurie žmonės netgi atsinešė skylėtas nuo tarpukario išsaugotas vėliavas, kiti pasisiuvo patys iš to, ką turėjo.

Reikalavimas pažadėti, kad nebus nuleista „buržuazinė nacionalistinė Lietuvos vėliava“

Tačiau mitingą akylai stebėjusiems KGB darbuotojams žmonių rankose laikomos trispalvės buvo nė motais. Jie žinojo, kad mitinge numatyta kažkokia didelė su Trispalve susijusi akcija, bet nežinojo, nei kas konkrečiai įvyks, nei kuriuo metu.

„Mane KGB per mitingą kvietė keliskart. Estrados viršuje sėdėdavo bonzos, kagėbistai. Jie mane pasikviečia ir liepia pažadėti, kad nebus nuleista „buržuazinė nacionalistinė Lietuvos vėliava“. Aš sakau, kad nieko negaliu pažadėti, nežinau, iš kur ta vėliava. Vieną kartą išsikvietė, tada antrąkart – „mes turim informacijos, kad kažkas bus“. Nežinau, jie apsimetė ar ne, bet reikalavo duoti pažadą, kad nieko nebus“, – pasakoja A. Medalinskas.

Netrukus prie mikrofono stojo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Algirdas Brazauskas. Jam kalbant, susirinkusi minia išvydo stebuklui prilygusį reginį. Ant Vingio parko estrados stogo suplevėsavo milžiniška Lietuvos vėliava.

Padangėje – milžiniška vėliava

„A. Brazausko kalba buvo tokia tradicinė, žmonės pradėjo švilpti, bet pabaigoje jis pažadėjo, kad Ignalinos atominės elektrinės toliau nestatysim ir kad yra ne prieš įteisinti lietuvišką tautinę heraldiką. Nežinau, ar tai nebuvo surežisuota, nes tuo metu nusileido milžiniška Trispalvė“, – sako VDU profesorius, istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas.

Mitingo organizatoriai prisimena, kad tą dieną būtent tai, ką pasakys A. Brazauskas, turėjo lemti, kada padangėje suplevėsuos milžiniška vėliava. Nuleisti nuo stogo vėliavą buvo patikėta dviem vyrukams, kurie į saugumo akiratį anksčiau nebuvo patekę.

„Užduotis buvo vėliavą nuleisti ne bet kada, o išlaukti, kaip sureaguos tuometinė komunistinė valdžia: ar eis koja kojon su Sąjūdžiu, ar laikysis savo linijos. Jei A. Brazauskas nepaminės savo kalboje tautinės vėliavos, nuleisti po Vytauto Petkevičiaus ar kažkieno kito kalbos. O jeigu A. Brazauskas užsimins, tuo metu iškart ir nuleisti. Taip ir buvo – mes nuleidome vėliavą“, – pasakoja menininkas Vytautas Musteikis.

Nors galėjo atrodyti, kad Trispalvės nuleidimą inicijavęs pats A. Brazauskas, mitingo organizatoriai tikina, kad jam taip pat tai buvo didelis netikėtumas. Susirinkę žmonės netvardė emocijų ir dainavo susikibę už rankų.

Visos laidos įrašas – LRT mediatekoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"