Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Karalius Jonas Sobieskis – šlovingas karvedys, kuriam niekas nesisekė

 
2018 05 14 12:02
Jonas Sobieskis po Kalenbergo mūšio /
Jonas Sobieskis po Kalenbergo mūšio / Jano Mateikos paveikslas

1674 metų gegužės 21 dieną Jonas III Sobieskis, kiek pasispyriojus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikams Pacams, išrinktas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karaliumi. Į rinkimus jis atvyko tiesiai iš pergalingo mūšio lauko, apgaubtas karvedžio šlovės. Vėliau karinių gebėjimų dėka jis tapo bene garsiausiu ATR valdovu Europoje, tačiau karyba taip ir liko vienintelis dalykas, kuris jam sekėsi. Visi valdovo žygiai užsienio ir vidaus politikoje buvo katastrofiškai nesėkmingi.

Jonas Sobieskis jaunystėje išėjo mokslus Krokuvos universitete, keliavo po Vakarų Europą ir išmoko keletą užsienio kalbų. Pasižymėjo karuose su turkais ir Bogdano Chmelnickio kazokais. Didžiausią šlovę jis pelnė 1683 metais, kai Kalnebergo mūšyje vedė prieš turkus didžiausią kavalerijos ataką karybos istorijoje ir išgelbėjo apgultą Vieną.

Kartais istorikai šias kautynes vadina paskutine didžia ATR karine pergale.

Jonas Sobieskis turėjo ambicingų planų sutvirtinti karaliaus valdžią ir pradėti dinastiją, užtikrinus sostą savo sūnui. Ketino modernizuoti ir sustiprinti Respublikos kariuomenę. Užsienio politikoje jis kūrė įspūdingus sąjungos su Prancūzija, o vėliau – Austrija projektus ir ketino nukariauti Prūsiją, Moldovą bei sutelkti Europos valstybes visiškam osmanų išvarymui iš Europos. Beveik neįtikėtina, bet jam nepavyko įgyvendinti nei vieno sumanymo.

Apie tuo pačiu metu šlovingą ir nesėkmingą Jono Sobieskio valdymą LŽ kalbėjosi su istoriku Vilniaus universiteto docentu Eugenijumi Saviščevu:

– Jonas Sobieskis istorijoje labiausiai žinomas, kaip karvedys, pergales mūšio lauke pelnęs nuo jaunystės metų. Kaip jis iškilo ATR politikoje ir tapo karaliumi?

– Būtent karinė sėkmė galiausiai ir atvedė jį į sostą. Jonas Sobieskis dalyvavo įvairiuose karuose, tačiau daugiausiai kovėsi ir daugiausiai pergalių, įskaitant garsųjį Chotyno mūšį, laimėjo karuose su Osmanų imperija. Šį priešininką jis gerai išstudijavo ir perprato. Ir garsiausią savo pergalę Jonas Sobieskis Vienos mūšyje 1683 metais laimėjo prieš turkus. Kartais istorikai šias kautynes vadina paskutine didžia ATR karine pergale.

– Švedų „tvano“ metu Jonas Sobieskis iš pradžių palaikė prošvediškus Radvilas. Jis buvo šios LDK giminės šalininkas?

– Tuo metu visi bajorai laviruodavo tarp didžiųjų partijų ir priklausomai nuo aplinkybių, palaikydavo tai vienus, tai kitus magnatus. Negalime teigti, kad Jonas Sobieskis buvo Radvilų partijos sekėjas ar ištikimas bendražygis, tai veikiau tik epizodas jo biografijoje. Be to, aptariamu laikotarpiu Radvilų galybė jau nyko, jų vaidmuo politikoje vis menko.

Ilgainiui, ypatingai po to, kai tapo Karūnos etmonu, Jonas Sobieskis ėmė rinkti savo partiją. Pastebėkime, kad etmonais netapdavo bet kas: nepakako būti narsiu kariu, reikėjo įtakos, ryšių ir pinigų. Jis turėjo būti pakankamai turtingas, kad iš savo kišenės mokėtų kariuomenei.

Taigi, Jonas Sobieskis rinko savo aplinką taip pat, kaip ir buvo įprasta – per giminystės ir etmono pareigybės teikiamus ryšius.

– Jonas Sobieskis kilo iš nelabai garsios ar įtakingos šeimos, kurios vardas bent kiek pagarsėjo tik jo tėvo laikais, bet visgi jis iškilo ir tapo karaliumi.

– Vertindamas kilmę ir šeimos įtakingumą dažnas pamiršta, kad Lietuva šiuo požiūriu labai skyrėsi nuo Lenkijos. LDK buvo labai galingos magnatų giminės, nuo seniausių laikų užėmė dominuojančias pozicijas. Magnatai valdė latifundijas, buvusias nelyg valstybėmis valstybėje.

Lenkijoje situacija buvo kitokia. Bajoras – vidutiniokas turėjo daugiau galimybių išsitarnauti iš karaliaus seniūnijas, kurios didino jo turtą ir tuo pačiu leido stiprinti savo įtaką. Kaip matome, Jono Sobieskio giminei tai pavyko.

Jonas III Sobieskis po pergalės Kalenbergo mūšyje buvo šlovinamas visoje Europoje, tačiau Respublika iš jo triumfo nelaimėjo nieko./wikipedia.org nuotrauka
Jonas III Sobieskis po pergalės Kalenbergo mūšyje buvo šlovinamas visoje Europoje, tačiau Respublika iš jo triumfo nelaimėjo nieko./wikipedia.org nuotrauka

– Pirmasis bandymas dalyvauti karaliaus rinkimuose 1669 metais Jonui Sobieskiui buvo nesėkmingas, o kitą kartą jo kandidatūrai priešinosi LDK bajorai. Kaip jam pavyko užsitikrinti jų pritarimą?

– Toks pasipriešinimas, kurį pademonstravo LDK bajorai, buvo įprasta praktika valdovo rinkimuose. Galima sakyti, kad tai – kultūrinis reiškinys, matomas ne tik karaliaus rinkimuose, bet ir seimeliuose – oponentus įtikinėti, o ne „perlaužti“.

LDK delegatai, kaip ir visi kiti bajorai laikėsi pozicijos, kad sistemos griauti nevalia, taigi, „mums nepatinka Sobieskis, bet ką daryti? Mūsų kandidatas nesulauks tokio pritarimo, kaip jis. Vadinasi, reikia susitarti ir išsiderėti mums kuo palankesnes sąlygas“. Taip ir įvyko.

– Daugelis šaltinių teigia, kad ATR bajorija baiminosi Jono Sobieskio ambicijų suabsoliutinti karaliaus valdžią. Ar jis iš tiesų turėjo tokių planų?

– Visi be išimties valdovai turėjo ambicijų stiprinti savo valdžią. Karalius buvo vykdomoji valdžia ir šios valdžios silpnumas „nervino“ visus valdovus, nes trukdė siekti užsibrėžtų tikslų. Bajorai taip pat tuo metu, galima sakyti, skirstėsi į 2 savotiškas partijas – regalistus ir legalistus. Pastarieji aukštino įstatymo valdžią ir saugojo buvusią sistemą. Tuo metu regalistai telkėsi aplink karalių ir palaikė jo siekius.

Viena opiausių problemų XVII – XVIII amžiaus valdovams – įpėdinystės klausimas. Jonas Sobieskis taip pat dėjo daug pastangų, kad įtvirtintų savo sūnų, kaip būsimą karalių.

– Jonas Sobieskis turėjo sumanymų reformuoti įvairias valstybės gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, kariuomenėje jo atliktos reformos padarė ją modernesne. Kodėl bajorija priešinosi praktiškai visiems jo sumanymams?

– Jo įgyvendintas kariuomenės reformas galime pavadinti kosmetinėmis, esminių klausimų jam taip ir nepavyko išspręsti. Vadovaudamasis karų su turkais patirtimi, Jonas Sobieskis mėgino iš tiesų modernizuoti kariuomenę, padaryti ją mobilesnę, aprūpinti lengvąja artilerija.

Tačiau svarbiausias uždavinys – rinkti mokesčius nuolatiniam reguliariosios kariuomenės išlaikymui – taip ir liko neįgyvendintas. Kodėl tai – tokia svarbi užduotis? Galima pateikti paprastą pavyzdį: XVII amžiaus septintajame dešimtmetyje Prancūzijos reguliariojoje kariuomenėje tarnavo apie 70 tūkstančių kareivių. Tai daugiau, nei bet kuri ATR kada nors surinkta kariuomenė. 1710 metais Liudvikas XIV „Karalius saulė“ jau turėjo 300 tūkstančių vyrų reguliariąją kariuomenę.

Kovėmės su turkais ir gelbėjome Vieną, o tuo pat metu mūsų pašonėje kilo dvi didžiulės galybės – Rusija ir Prūsija.

Visoje Europoje vyko revoliucinės karybos permainos, tačiau ATR jos neįvyko. Tik Seimas galėjo nuspręsti, ar mokesčiai kariuomenei turėjo būti renkami. ATR iždas buvo tuščias, bet tai nebuvo jokia bėda – visų Europos valstybių iždai buvo tušti. Tačiau kitur radosi valios rinkti mokesčius kariuomenės modernizacijai.

ATR visiškai pražiopsotas laikotarpis tarp maždaug 1660 ir 1700 metų – Prūsijos sustiprėjimas ir virsmas iš lokalios kunigaikštijos į vieną rimčiausių regiono žaidėjų. Kovėmės su turkais ir gelbėjome Vieną, o tuo pat metu mūsų pašonėje kilo dvi didžiulės galybės – Rusija ir Prūsija.

Neabejoju, kad Jonas Sobieskis tikrai siekė sukurti didesnę reguliariąją kariuomenę ir imti rinkti tam mokesčius, tačiau tai jam nepavyko. O tai jau pavyzdys negebėjimo susitarti, gebėjimo be kurio ATR buvo neįmanoma ko nors pasiekti.

– Tai nebuvo vienintelis nesusikalbėjimo pavyzdys. Neminint Jono Sobieskio vizijos bendromis europiečių pajėgomis išvyti turkus, jis siūlė ir kur kas aktualesnes ATR kampanijas – nukariauti Prūsiją arba Moldovą, tačiau ir jų bajorai nepalaikė.

– Priežasčių tam buvo įvairių. Pirmiausiai – labai silpna startinė pozicija. ATR neseniai pergyveno „tvaną“, kuris smarkiai išderino ne tik geopolitinę, bet ir vidinę valstybės sistemą. Europoje vyksta ginklavimosi varžybos, o ATR bajorai atsisako jose dalyvauti, nes nenori mokėti mokesčių.

Tuo pat metu tam priešinasi pati bajorų partijų sistema. Nepamirškime, kad to meto partijos neturėjo nieko bendro su dabartinėmis. Šios bajorų grupuotės nesivadovavo jokia ideologija, o tik asmeniniais interesais. Tokie patys buvo net ir karalių palaikę regalistai – tik savų interesų siekianti šutvė.

Didžiųjų giminių didikai, tokie kaip Radvilos, į Sobieskį žiūrėjo iš aukšto: „kas jis toks!?“ Ne veltui Lenkijos istoriografijoje apie šį laikotarpį kalbama, kaip apie monarchijos krizę. Iš vienos pusės, bajorai rinkimuose suteikia karaliui valdžios mandatą, tačiau tuo pat metu nelaiko jo viršesniu už save. Jų akyse Jonas Sobieskis buvo tik toks pat bajoras.

Reikia pastebėti, kad aptariamu laikotarpiu auga ir užsienio valstybių įtaka ATR karaliaus rinkimams, dėl ko monarchija patiria dar gilesnę krizę. Labiausiai Europoje tuo pasižymėjo Liudviko XIV Prancūzija, aktyviai naudojusi „minkštąsias galias“. Bet prancūzai – ne vieninteliai, iš jų sparčiai mokėsi Rusija. Jono Sobieskio valdymo metu prorusiška partija dar nebuvo susiformavusi, bet procesas jau vyko.

Kalenbergo mūšyje Jonas Sobieskis vadovavo didžiausiai kavalerijos atakai karybos istorijoje/wikipedia.rog nuotrauka
Kalenbergo mūšyje Jonas Sobieskis vadovavo didžiausiai kavalerijos atakai karybos istorijoje/wikipedia.rog nuotrauka

– Joną Sobieskį nesėkmės persekiojo ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Jo sumanymas sudaryti sąjungą su Prancūzija buvo iš tiesų įdomus. Kodėl jis nepavyko? Dėl pasipriešinimo ATR viduje, o gal dėl „nerimto“ prancūzų požiūrio į ATR?

– Tai buvo didelis žaidimas ir vertinti jį reikia plačiai. Prancūzija tuo metu konkuravo su Austrijos-Ispanijos Habsburgais ir šie du poliai dominavo taip pat ir ATR užsienio politikoje. Versalis buvo labai suinteresuotas partneryste su ATR, nes mes turėjome išteklių, kurio Liudvikui XIV labai reikėjo atnaujinant laivyną – mišką, o tiksliau, medžius laivų stiebams. Laivynas taip pat buvo gyvybiškai svarbus elementas potencialiai strateginei Prancūzijos ir ATR partnerystei, atsižvelgiant į tai, kad valstybės gerokai nutolusios viena nuo kitos.

Jonas Sobieskis mėgino stoti į prancūzų pusę, bet nesisekė ne tik jam, bet ir Prancūzijai, kuri nepajėgė susidoroti su nauju ir ambicingu konkurentu – Jungtinėmis Provincijomis (Olandija). Susisiekimo jūra su ATR užsitikrinti nepavyko.

Nepaisant to, Jonas Sobieskis mėgina Prancūzijos-Švedijos-ATR aljanso jėgomis įgyvendinti savo sumanymą nukariauti Prūsiją. Prancūzija kampaniją parėmė finansiškai, švedai pasiuntė kariuomenę, o ATR atsisakė dalyvauti bet kokia forma.

Bajorai įtariai žiūrėjo į bet kokius karaliaus ketinimus stiprinti kariuomenę, baimindamiesi, kad vėliau ji bus atsukta prieš pačius bajorus. Niekam nepatiko ir Jono Sobieskio ketinimai užkariautą Prūsiją paversti jo paties šeimos valdomis. Jonas Sobieskis nesugebėjo užsitikrinti nei vienos iš senųjų ir didžiųjų giminių paramos, nors tokia parama kad ir iš Radvilų pusės, būtų jam suteikusi didesnį palaikymą iš Lietuvos. Be to, turint omenyje nuolatines bajorų grupuočių tarpusavio kovas, nėra abejonių, kad jas buvo galima išnaudoti karaliaus naudai, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadaryta. Galima kaltinti nepalankias aplinkybės, bet nuolatinės panašios nesėkmės rodo, kad kažkas negerai buvo ir su mūsų herojumi.

– Nepavykus sąjungai su Prancūzija, Jonas Sobieskis pamėgino tą patį padaryti su Habsburgais ir atrodė, kad puikiausiai sekėsi derėtis su imperatoriumi Leopoldu: austrai jam pažadėjo daugybę dalykų, pradedant dinastine santuoka ir baigiant parama jo sūnui kituose karaliaus rinkimuose. Tačiau ir vėl – nesėkmė...

– Atsakymas taip pat būtų kompleksinis. Pirmiausiai, Habsburgų valdymo sistema imperijos viduje buvo gana komplikuota. XVII amžiuje Habsburgai jau buvo palaužę čekus, tačiau jų žemių branduolys – Austrija buvo toli gražu ne turtingiausia imperijos dalis. Šiuo atžvilgiu ją lenkė ne tik Bohemija (Čekija), bet ir Vengrija. Habsburgai nuolat turėjo laviruoti ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje.

Visgi, esminė priežastis, mano nuomone, buvo požiūris į Lietuvos-Lenkijos monarchiją. Europos karalių šeimoje į ATR karūną žiūrėta kaip į nestabilią, trečiarūšę monarchiją. Tai rodo ir XVII amžiaus ATR valdovų santuokos. Su Jogailaičiais Habsburgai visada sugyveno kuo puikiausiai, nes tai buvo santykiai su iškilia, lygiaverte dinastija.

Tuo metu pažadėjus princesės ranką išrinktojo karaliaus giminei, kuri neaišku kokiose pozicijose bus jau netolimoje ateityje – anaiptol ne taip stipriai įpareigojantis pažadas. Kaip matome, nuspręsta princesę ištekinti už daug mažesnės, bet Šventojoje Romos Imperijoje svarbios ir garbingos dinastijos valdomos Bavarijos elektoriaus. Galiausiai jono Sobieskio sūnus taip pat nesulaukė jokios Habsburgų paramos.

– Nepaisant to, Jonas Sobieskis sutelkė tarptautines pajėgas ir nuskubėjo gelbėti Vieną nuo turkų. Net atsižvelgiant į seną karaliaus nemeilę turkams, pulti gelbėti kitą valstybę nebuvo savaime suprantamas žingsnis.

– Asmeniniai motyvai, matyt, suveikė. Tačiau pagrindinė priežastis greičiausiai buvo baimė, kad kritus Vienai, pietinės ATR žemės nebematys ramybės. Taigi, altruizmo čia nedaug. Be to, nors jis surenka jungtines pajėgas ir veda jas į mūšį, galiausiai ATR nieko iš to nelaimi.

– Gelbėdamas Vieną Jonas Sobieskis pelnė šlovę visoje Europoje, po senąjį žemyną sklinda jo triumfą vaizduojantys paveikslai, bet Lietuva-Lenkija nieko nelaimi. Kaip tai nutiko?

– Manau, kad tai pirmiausiai paties Jono Sobieskio nesugebėjimas iškart išsireikalauti didesnių garantijų. Sunku sugalvoti kitas priežastis.

Žinoma, tai nesustiprino karaliaus pozicijų ir savoje valstybėje. Šiuo atveju Lietuvą apskritai palikime nuošalyje, nes Pacų vadovaujama jos bajorija sėkmingai išsisuko nuo karaliaus kampanijos. Tuo metu Lenkijoje kilo nepasitenkinimas: „liejome kraują, išleidome kampanijai didžiulius pinigus, o už tai – nieko – vieni nuostoliai!“

Kaip tokioje situacijoje atrodo valdovas? Jis tampa pašaipų objektu. Europa galėjo kiek telpa piešti jo portretus, tačiau esmės tai nekeitė. Europinė valdovo šlovė tik erzino bajorus ir didino jų nepasitikėjimą.

Doc. Eugenijus Saviščevas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Doc. Eugenijus Saviščevas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Minėjote, kad Lietuva ignoravo karaliaus žygį, tačiau juk LDK taip pat išsiuntė pajėgas ir anot kai kurių šaltinių, karaliaus įsakymu surengė užsklandai skirtą žygį. Kaip buvo iš tiesų?

– Lietuvių pajėgos atvyko į Slovakiją, bet kaip matome iš Jono Sobieskio laiškų žmonai Marijai, jis nuolat uždavinėjo tą patį klausimą: „Kur lietuviai!?“ Pastarieji gi, vedami Pacų, žygiavo, bet žygiavo taip lėtai, kad užtikrintai negalėjo suspėti prie Vienos.

Labai tikėtina, kad užsklandos žygio versija sugalvota jau po Vienos išvadavimo, kad nepakenkti karaliaus reputacijai.

– Jono Sobieskio valdymas baigėsi liūdnai. Karalius galutinai nusivylė? Galiausiai, kaip galėtume charakterizuoti Joną Sobieskį? Jis buvo nesuprastas vizionierius ar negabus valdovas?

– Nors ir buvo karaliumi, paskutinius gyvenimo metus Jonas Sobieskis praleido visai nebedalyvaudamas politikoje, užsidaręs savo dvare ir gyvendamas, kaip daugelis kitų bajorų.

Po Vienos žygio jis dar mėgino įgyvendinti savo planus ir Seimo salėje Gardine prie sosto vis dar statė sūnui skirtą kėdę. Tačiau visos viltys žlugo ir galbūt netgi žlugo labai simboliškai – vienas iš Sapiegų įžūliai nuspyrė kėdę, pareikšdamas, kad „karaliaus akivaizdoje privalu stovėti“.

Koks valdovas buvo Jonas Sobieskis? Galbūt jį galima apibūdinti taip: šlovingas karys, bet taip ir nesusiformavęs politikas. Ne viskas nepasisekė vien dėl jo kaltės, tačiau ir ne be šito. Didžiausia jo nesėkmė – nesėkmingas blaškymasis ir vidaus, ir užsienio politikoje. Kaip jau minėta, blogiausia net ne tai, kad jis nepasiekė užsibrėžtų tikslų, bet pražiopsojo paskutinę progą sutrukdyti Rusijai ir Prūsijai iškilti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"