Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kaip varpininkas tapo bolševiku

 
2018 05 11 13:00
Paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui Vilniaus Rotušės aikštėje. 1975 m. /
Paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui Vilniaus Rotušės aikštėje. 1975 m. / miestai.net nuotrauka

Vienas svarbiausių sovietinės Lietuvos ideologijos ramsčių Vincas Mickevičius-Kapsukas dabar beveik neprisimenamas kaip vienas pirmųjų Lietuvos politinės kairės mąstytojų, XIX-XX amžių sandūroje aktyviai įsitraukusių į visuomeninį gyvenimą.

Tautinio atgimimo pradžioje, XIX amžiuje, išryškėjo plati lietuvių inteligentijos idėjinė fragmentacija: aplink skirtingus leidinius, grupuotes ir partijas būrėsi žmonės, puoselėjantys įvairias idėjas Lietuvai. „Varpas“ gerokai skyrėsi nuo „Aušros“, o 1896 metais įkurta Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – nuo vėliau susibūrusių Lietuvos demokratų ar juo labiau Krikščionių demokratų partijų. Su tuo susijusios ir atskiros asmenybės: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Steponas Kairys ir kiti, kurių idėjas šiandien tyrinėja tiek profesionalūs istorikai, tiek entuziastai mėgėjai.

Vis dėlto viena tokių idėjinių krypčių šiandien gerokai primiršta: revoliucinė V. Mickevičiaus-Kapsuko linija. Sovietinės okupacijos metais jis buvo pristatomas kaip vienas pirmųjų Lietuvos revoliucionierių ir aiškiai buvo išnaudojamas ideologiniams režimo tikslams, todėl natūralu, kad po 1990 metų dėmesys Kapsuko asmenybei labai sumenko, o ir jis pats neretai redukuojamas į niekšelio komunisto vaizdinį. Tačiau šiandien, prisimenant visus valstybingumo kelius, kuriais galėjo pasukti užgimusi Lietuvos valstybė, į V. Mickevičiaus-Kapsuko idėjas prasminga pamėginti pažvelgti sine ira et studio (be pykčio ir šališkumo, t. y. objektyviai), nes 1918–1919 metais anaiptol nebuvo aišku, ar jos nebus prievarta primestos ir visai Lietuvai.

Iki tol laikytas vienu įdomesnių kairiosios krypties lietuvių mąstytojų, Vincas Mickevičius-Kapsukas liko prie totalitarinės bolševikinės sistemos, kur nebuvo erdvės savarankiškam mąstymui.

Tarp mokyklos suolo ir knygnešių

Vincas Mickevičius gimė 1880 metų kovo 26 dieną Būdviečių kaime, Pajevonio valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Jis buvo kilęs iš pasiturinčių ūkininkų, tad tėvai turėjo galimybių pasirūpinti sūnaus išsilavinimu. Tačiau būti kilusiam iš buožių, kaip žinoma, sovietmečiu buvo nepalanki biografinė aplinkybė. Taigi, nuo pat vaikystės Vincą tarsi lydėjo tam tikras gyvenimo dvilypumas: fasadinis, oficialusis ir slaptasis, pogrindinis. Tas pats pasakytina ir apie mokymąsi: 1892 metais berniukas ėmė mokytis Marijampolės gimnazijoje, tačiau ne mažiau svarbus jo išsilavinimui buvo ir slaptas mokymasis su dėde Antanu Mickevičiumi – šis buvo daraktorius.

Kai Vincas dar buvo mažas vaikas, į Mickevičių namus patekdavo lietuviška spauda iš Tilžės. Būsimasis Kapsukas nuo mažumės aktyviai įsitraukdavo ir į įvairią slaptą visuomeninę veiklą. Brolio Juozo padedamas jis tapo ir „Sietyno“ organizacijos nariu. Jos tikslas buvo platinti lietuvišką spaudą. V. Mickevičius tuo metu dar buvo itin jaunas ir, ko gero, užsiimdavo tik spaudos platinimu tarp bendraamžių, bet organizacijos viršūnėse buvo ir keletas dabar jau gerai pažįstamų pavardžių: būsimasis prezidentas Kazys Grinius, garsūs knygnešiai Juozas Bagdonas bei Motiejus Baltūsis. Visi jie vienaip ar kitaip buvo susiję ir su „Varpo“ leidyba. Į varpininkų gretas netrukus įsiliejo ir V. Mickevičius.

Atsiminimuose K. Grinius rašė, kad 1896 metais jam prisistatė „jaunikaitis ir paprašė pagalbos dėl sveikatos“, mat nuolat sirgo plaučių ligomis. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jaunuolio būta apsiskaičiusio: šis skaitęs „Darbininką“, išstudijavęs LSDP programą, tik „ne viskas jam aišku tenai atrodė“. Tai buvo V. Mickevičius. Beje, atsiminimuose apie Kapsuką nuolat kartojosi vienas motyvas – jo polinkis į kraštutinumus, impulsyvumas. Būdamas itin karšto būdo, jis nuolat konfliktuodavo su aplinkiniais. Taip nutiko ir 1897 metais, kai buvo įstojęs į Seinų kunigų seminariją – ilgiau jis ten neužsibuvo. Kaip ir beveik visur gyvenime, jaunuolis greit įsitraukė į slaptą veiklą: priklausė slaptam lietuvių klierikų būreliui. Šis dėl neatsargumo greitai buvo susektas, o V. Mickevičiui jau 1898-aisiais teko palikti seminariją.

Šveicariška universiteto patirtis

Vėlesnis Kapsuko kelias vedė į Mintaujos gimnaziją, kur vėlgi ilgiau išbūti nepavyko: po žandarų kratos prieš jį buvo sukurpta politinė byla, tačiau padedamas Vlado Putvinskio-Pūtvio (būsimojo Šaulių sąjungos kūrėjo) jis išvyko į Mažąją Lietuvą, vėliau – į Šveicariją. Berno universitete V. Mickevičius kaip laisvas klausytojas studijavo sociologiją ir politinę ekonomiją. Gyvenimas Šveicarijoje, tikėtina, buvo vienas iš etapų, paskatinusių dar ryškesnę slinktį į politinę kairę: neabejotina, kad Šveicarijoje jam buvo prieinami tiek Karlo Marxo, tiek jo sekėjų raštai.

Būdamas Šveicarijoje, Kapsukas nenutraukė ryšių su Lietuva: aktyviai siuntinėjo rašinius į „Varpą“ ir „Ūkininką“. Čia, beje, derėtų paminėti ir Kapsuko slapyvardžio atsiradimo aplinkybes: V. Mickevičiui imponavo Vincas Kudirka bei jo idėjos, o šis, kai dirbo „Varpe“, turėjo slapyvardį Vincas Kapsas. Anot pasakojimų, V. Mickevičius atidavęs duoklę V. Kudirkai: „Jei Kudirka – Kapsas, tai aš – tik Kapsukas.“

Derėtų detaliau paanalizuoti ir kai kuriuos Kapsuko tekstus. Pavyzdžiui, 1901 metais „Varpe“ buvo išspausdintas jo rašinys, skirtas 100-osioms vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo metinėms paminėti. Matyti, kad bent tuo gyvenimo etapu jis nepasižymėjo akla „alergija“ Bažnyčiai ir jos atstovams, nors tai buvo būdinga komunistuojantiems to meto intelektualams. Netgi priešingai – rašinyje teigiama, kad tikėjimas buvo pagrindinis veiksnys, leidęs lietuviams po 1863 metų sukilimo numalšinimo atsispirti sustiprintai kolonizacijai iš Peterburgo. Prie šio identiteto išsaugojimo daug prisidėjęs ir M. Valančius, tiesa, Kapsuko teigimu, vertas kritikos už perdėtą lojalumą carui.

Slinktis į kairę

Šveicarijoje V. Mickevičius taip pat neužsibuvo. 1902 metais jis sugrįžo į Tilžę ir ėmė vis dažniau lankytis Lietuvoje. Tuo metu jis netgi buvo „Varpo“ redaktoriaus Juozo Bagdono padėjėjas. Gyvendamas Tilžėje Kapsukas taip pat naudojosi spaustuvių archyvais, surinko daug medžiagos apie „Aušrą“ ir „Varpą“, vėliau šią medžiagą ne kartą publikavo kartu su Martynu Jankumi.

Tuo pačiu metu prasidėjo ir vis labiau pastebimas V. Mickevičiaus dreifavimas į politinę kairę. 1903 metais jo ir varpininkų keliai išsiskyrė, netrukus jis tapo LSDP nariu. Dar vienas radikalumą paskatinęs veiksnys buvo 1905 metų revoliucija Rusijoje. Tais pačiais metais pasirodė dvi V. Mickevičiaus brošiūros: „Šalin caro valdžia!“ ir „Kokia mums reikalinga valdžia“. Pirmajame tekste aiškiai matyti, kad Kapsukas, kaip ir buvo būdinga marksistams, esmine revoliucijos jėga (o kartu ir savo tiksline auditorija) laikė miestų darbininkus. Knygelėje piešiamas toks caro Nikolajaus II portretas: „Visa maskolių carų giminė – tai jau tokie išgamos: paleistuviai, girtuokliai. Mikės tėvas nuo girtuokliavimo ir galą gavo: turbūt užtai ir sūnus tokią menką galvelę turi. Kad ir to paties protelio nenustotų, nekvaršino per daug Mikės galvos mokslu, o jis, savo tėvo pėdomis eidamas, jau iš jaunų dienų pradėjo girtuokliaut, paleistuvaut.“ Caras esą nei lietuviams, nei visai Rusijos imperijai nedavė nieko gero, tik kančias, todėl ir išvada aiški – caro valdžią reikia versti.

Antrojoje knygelėje dėstoma, kokia turėtų būti naujoji santvarka. Ši knyga – savotiška LSDP agitacija, ji baigiama tokiais žodžiais: „Lietuvos darbininkai, mažažemiai ir visi, kurie iš savo rankų darbo gyvena, turi paduoti savo balsus už Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatus, nes tiktai jie vieni yra tikri mūsų reikalų užtarėjai!“ Ši Kapsuko knygelė, išleista M. Jankaus spaustuvėje, komunistinių utopijų nė iš tolo nepriminė jau vien dėl to, kad siektinais pavyzdžiais buvo nurodomos Didžiosios Britanijos, JAV ir Šveicarijos santvarkos. Reikalaujama visuotinės (nuo 20 metų, įskaitant ir moteris) rinkimų teisės, be jokių išsilavinimo ar turto cenzų: „Toks balsavimas vadinasi visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu.“ Taip pat reikalaujama žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės, gerbti žmogaus teises. Kaip priemonė tai pasiekti nurodomas ir reikalavimas sušaukti 1905 metų Vilniaus Seimą.

Tad akivaizdu, kad 1905 metais V. Mickevičius dar buvo nuosaikus socialdemokratas, tiesa, pasisakantis už caro valdžios nuvertimą. O kada ir kur įvyko didysis lūžis?

Kalėjimai, užsienis ir revoliucionieriaus kelias į Rusiją

Kaip jau minėta, Kapsukui trūko tiek atsargumo, tiek taktiškumo. 1905 metais jis sukėlė Užnemunės darbininkų streikus, vėliau, tapęs LSDP Centro komiteto nariu, rūpinosi atsišaukimų ir ginklų platinimo galimybėmis Lietuvoje, tačiau vėl buvo suimtas žandarų ir nuteistas. Įdomu tai, kad teisme jį gynė Aleksandras Kerenskis, būsimasis Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas po 1917 metų vasario perversmo.

Ilgai kalėti jam neteko, nes padedamas teisininko Vlado Poželos Kapsukas sugebėjo pabėgti ir apsigyveno Vilniuje. Čia 1908 metais jis vėl buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams katorgos, po kurios turėjo atsidurti tremtyje Sibire. 1910–1911 metais kalėjo Varšuvoje, vėliau – Vladimire, kur sulaukė 1913 metų manifesto, sušvelninusio kai kurių politinių kalinių bausmę. Tiesa, net ir sušvelnintos bausmės jis neatbuvo, nes vėl pabėgo. Šįkart (tiesa, trumpai pabuvęs Lietuvoje) – į Krokuvą ir Ciurichą. Prieš pat išvykdamas gavo plačius Mykolo Biržiškos įgaliojimus plėsti LSDP veiklą užsienyje, tam tikrą sumą pinigų. Lankydamasis Krokuvoje ir Ciuriche, Kapsukas susitikinėjo su kitais revoliucionieriais (po kalėjime praleistų metų veikiausiai ir pats buvo gerokai suradikalėjęs), tarp jų – ir su Vladimiru Uljanovu (Leninu).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kapsuko kelias iš Šveicarijos pasuko į Škotiją, vėliau – į Kanadą ir JAV. Škotijoje jis net vadovavo LSDP skyriui, leido porą leidinių, vėliau JAV taip pat entuziastingai įsitraukė į Amerikos lietuvių socialistų sąjungos veiklą. Į Rusiją jis sugrįžo tik po Vasario perversmo, kai įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) (RSDDP(b) gretas. Po Spalio perversmo Kapsukas sovietų vyriausybėje buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru, bendravo ir su tuo metu dar tik kylančiu Josifu Stalinu.

Į byrančią Rusiją sugrįžęs Kapsukas jau buvo visiškas radikalas, susiformavęs revoliucionierius. Pakito ir jo retorika bei pažiūros. Beje, būdamas JAV jis išleido knygelę „Kunigai ir revoliucija“, jos tiek idėjos, tiek stilistika jau visiškai skyrėsi nuo 1905 metais rašytų tekstų, priminė kone klasikinę Stalino laikų „klasių kovos“ propagandą. Šis radikalumas ilgainiui tik stiprėjo. Pavyzdžiui, komentuodamas poeto Juliaus Janonio savižudybę, Kapsukas teigė: „Aiškindamas J. Janonio nusižudymą, aš jokiu būdu negaliu jo pateisinti. Ne, revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra „savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“. Jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai, ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti.“

Tiesa, kaip teigia istorikas Pranas Čepėnas, net ir grįžęs į Rusiją bei veikdamas bolševikų partijoje, Kapsukas pasižymėjo tam tikromis „sveikomis mintimis“, kuriose galima įžvelgti palankumą Lietuvai. Taip pat norisi suabejoti, ar Kapsukas tuo metu suprato, į kokio masto totalitarinį žaidimą įsivėlė ir kokia smulki žuvelė jis tebuvo. Be to, palankumas Lietuvai gali būti paaiškinamas ir paprasta nostalgija gimtajam kraštui.

Čia norisi kelti dar vieną hipotezę. Į Rusiją V. Mickevičius grįžo kaip revoliucionierius, tačiau daugiau ar mažiau pasižymėjęs kaip bandantis savarankiškai mąstyti, visiškai neintegruotas į bolševikinę sistemą, kurios esmine ašimi jau netrukus tapo Lenino ir Stalino kultai bei idėjos. Sprendimas sugrįžti ir tapti RSDDP nariu (veikiausiai visų pirma dėl tikėjimo pasauline komunistine revoliucija) Kapsuką pavertė nebe primenančiu ar bent imituojančiu vakarietišką marksistą, o visišku bolševiku. Tolesnė tiek intelektualinė, tiek politinė jo veikla pasižymėjo statiškumu, o didžiausiu akmeniu į Kapsuko daržą tapo tai, jog šis veikė absoliučiai priešiškai ką tik susikūrusios Lietuvos valstybės interesams. Iki tol laikytinas vienu įdomesnių kairiosios krypties lietuvių mąstytojų, Kapsukas liko prie totalitarinės bolševikinės sistemos, kur nebuvo erdvės savarankiškam mąstymui.

„Socialistinės revoliucijos“ rengėjas

1918-ųjų lapkričio 10 dieną Maskva imasi rengti ginkluotą sukilimą Lietuvoje. Tai buvo lūžio taškas, po kurio galutinai galima teigti, kad Kapsukas jau veikė kaip valstybės priešas. Neabejotinai turėdamas sentimentų Lietuvai, jis vis dėlto tapo akivaizdžiai imperialistinės sovietų Rusijos politikos vykdytoju. Nors V. Mickevičius ir siūlė organizuoti Lietuvoje darbininkų tarybas, kurių atstovai turėjo tapti naujosios „revoliucinės valdžios“ atrama, istorija greitai parodė, kad Lietuvoje vienintelis būdas įtvirtinti komunistų valdžią buvo jėga ir prievarta (kaip ir vėliau, 1940 metais): valstietiškame krašte marksistinės ar juo labiau bolševikinės idėjos negalėjo sukelti laukto atgarsio. Šis faktas taip pat paneigia sovietmečiu itin akcentuotą mitą, esą Lietuvoje jau 1918–1919 metais „iš apačios“ vyko socialistinė revoliucija. Apie kokią revoliuciją galima kalbėti, kai perversmą bandoma surengti ginkluotu kitos valstybės kariuomenės įsiveržimu?

V. Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis tapo dviem pagrindinėmis figūromis, kurios bandė Lietuvoje įtvirtinti socialistinę santvarką. Jie mėgino pasirengti momentui, kai Raudonoji armija įžengs į Lietuvą: 1918-ųjų gruodžio 9 dieną jos kariai jau buvo Minske ir artėjo prie Vilniaus. Kaip vaizdingai rašo P. Čepėnas, viskas priklausė nuo kariuomenės: „Be Raudonosios armijos ir pats Kapsukas nepasirodė Lietuvoje, nes vietos bolševikai, be Rusijos pinigų ir raudonarmiečių durtuvų, jokio svorio Lietuvoje tada neturėjo.“

Netrukus, gruodžio pabaigoje, buvo paskelbtas (visų pirma – Maskvoje, o tik po kelių dienų – ir Vilniuje) naujosios „revoliucinės valdžios“ manifestas. Tiesa, pačios „revoliucinės valdžios“ įsitvirtinimo teko palaukti: bolševikai Vilnių užėmė 1919-ųjų sausio 6 dieną, jiems iš paskos atvyko Kapsuko vadovaujama vyriausybė.

Minėtame manifeste skelbiama, kad visi Lietuvos Tarybos nutarimai laikomi negaliojančiais, o visa valdžia pereina į „Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas“. Kartais bandoma akcentuoti, neva Kapsukas buvo humaniškas, gerai sutarė su Jonu Basanavičiumi ir kitais Vilniaus inteligentais, todėl nepradėjo tokio masto teroro Lietuvoje, koks įsivyravo Sovietų Rusijoje po 1917 metų. Tačiau dažniausiai nebeakcentuojama ir net neatsižvelgiama į tai, kad įsukti tokio teroro aparato Kapsukas neturėjo jokių fizinių galimybių – „revoliucinė valdžia“ Lietuvoje buvo itin silpna ir iš esmės fiktyvi visur, kur nebuvo ginkluotų raudonarmiečių. Be to, nuorodų apie galimą terorą yra ir tame pačiame manifeste: „Kiekvienas, kuris verčia pildyti Tarybos (Lietuvos Tarybos – M. V.), buržuazinių komitetų, okupacinių valdžių arba jų agentų paliepimus, bus persekiojamas visu revoliucinių įstatymų aštrumu.“ Tai patvirtina ir vienas pirmųjų revoliucinio komiteto Vilniuje nutarimų įsteigti revoliucinį tribunolą kovoti su kontrrevoliucija.

Manifestą, be Kapsuko ir Angariečio, pasirašė dar šeši aktyvistai (keturi lietuviai, du lenkai ir du žydai). Didžiojo teroro metais visi šie signatarai, išskyrus patį Kapsuką, mirusį kiek anksčiau, bus nužudyti Stalino.

Gyvenimo saulėlydis ir ironija

Apie pusmetį trukusį Litbelo ir liaudies respublikos eksperimentą išsamiai nekalbėkime, tik sugrįžkime prie mūsų „herojaus“ likimo. Iš Lietuvos išstūmus Raudonąją armiją tapo aišku, kad ir Kapsukui čia ne vieta, tad netrukus jis grįžo į Maskvą, kur ir toliau veikė kaip bolševikas, angažuotas Lietuvos klausimais. Nors jis nemažai rašė, tai jau buvo antrarūšė, bolševikinė produkcija: Stalino viešpatavimo metais iš esmės egzistavo vienintelė marksizmo-leninizmo interpretacija, už kurios nesilaikymą grėsė net mirtis. Todėl ir vieši Kapsuko tekstai buvo tokie patys.

Nepavykus Lietuvoje surengti „socialistinės revoliucijos“, tolesnis Kapsuko vaidmuo tiek Lietuvos, tiek SSRS istorijoje buvo butaforinis – jis iš esmės vykdė propagandininko vaidmenį. Taip gyveno iki 1935 metų vasario 17 dienos ir mirė Maskvoje nuo tuberkuliozės. Ankstyva mirtis išgelbėjo jį nuo kankinimų, kuriuos patyrė Angarietis ir kiti bendražygiai – jie buvo sunaikinti SSRS vidinių represijų metais. Neabejotina, kad ir Kapsuko laukė Angariečio likimas, jų biografijos buvo panašios, be to, teroro metais buvo nužudyta ir Kapsuko žmona.

Vėliau, po Stalino mirties (daugiausia – Antano Sniečkaus ir kitų LSSR ideologų iniciatyva), apie Kapsuką buvo sukurtas Lietuvos revoliucijos pionieriaus mitas: nuolat akcentuotas jo vaidmuo per 1918–1919 metų įvykius Vilniuje, šalia Rotušės aikštės jam buvo pastatytas paminklas, Marijampolė pervadinta Kapsuku, Vilniaus universitetui suteiktas V. Kapsuko vardas. V. Mickevičiaus-Kapsuko gyvenimą apdainavo ir sovietiniai Lietuvos menininkai.

Vincui Mickevičiui imponavo Vincas Kudirka ir jo idėjos, o šis turėjo slapyvardį Vincas Kapsas. Anot pasakojimų, V. Mickevičius atidavęs duoklę V. Kudirkai: „Jei Kudirka – Kapsas, tai aš – tik Kapsukas.“

Ironiška yra tai, kad būdamas vienas svarbiausių LSSR ideologijos ramsčių Kapsukas savotiškai prisidėjo prie neginkluotojo pasipriešinimo Lietuvoje. Vienas garsiausių Lietuvos rezistentų Antanas Terleckas, ieškodamas antisovietinės medžiagos straipsniams pogrindinei spaudai, neretai atsigręždavo būtent į Kapsuko raštus, kuriuose tarp ideologinių klišių sugebėdavo įskaityti ir tiesą. Taip pogrindiniame leidinyje „Laisvės šauklys“ atsirado ir A. Terlecko straipsnis „Kas nužudė keturis komunarus?“, jame rezistentas kėlė istorikų dabar jau kone visuotinai pripažįstamą versiją, kad komunarų sušaudymas buvo naudingas ne kam nors Lietuvoje (Antanui Smetonai ar Augustinui Voldemarui), o būtent Stalinui.

V. Mickevičiaus-Kapsuko biografiją neabejotinai raudona spalva nudažė jo 1917–1919 metų veikla, kai jis kaip sovietinės Rusijos agentas veikė prieš Lietuvos valstybę. Tai kartais trukdo įvertinti ankstesnę jo veiklą, kurioje jis atsiskleidė kaip vienas pirmųjų Lietuvos politinės kairės mąstytojų, XIX-XX amžių sandūroje aktyviai įsitraukusių į visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, 1935 metų vasarį „Lietuvos aide“ paskelbus apie Kapsuko mirtį, buvo prisiminti ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai: „O vis dėlto Kapsukui mirus turėsime jam pastatyti paminklą!“ Taip buvo akcentuojamas ankstyvasis jo visuomeninės ir politinės veiklos etapas.

Daug rašydamas apie Lietuvą iki pat mirties, Kapsukas bandė ją pasukti keliu, kuris nežadėjo šaliai nieko gero. Jei Kapsuko ir kitų bolševikų planai 1919 metais būtų pavykę, šiandien, matyt, gyventume arba Baltarusijoje, arba Lietuvoje, stebėtinai panašioje į mūsų Rytų kaimynę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"