Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Juozas Jakavonis-Tigras: partizanais persirengę stribai eidavo pas žmones ir plėšdavo

 
Juozas Jakavonis-Tigras ir Vytautas Landsbergis./
Juozas Jakavonis-Tigras ir Vytautas Landsbergis./ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tą iškilmingą valandą, kai Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo laidojamas Vilniuje, Valstybės vadovų panteone, paskutinę pagarbą atidavė jo kovų bendražygis, Lietuvos partizanas, politinis kalinys Juozas Jakavonis-Tigras.

– Pone Jakavoni, man teko girdėti, kad Vanagas buvo griežtas partizanams, kurie nesilaikydavo numatytos drausmės ir tvarkos, ir tokius iš karto bausdavo už tos vidaus tvarkos nesilaikymą, tai tiesa?

J. Jakavonis-Tigras: Tiesa, tik bausdavo ne iš karto, jis pirmiausia duodavo įspėjimus. Bet tik tiems davė tokius įspėjimus, kurie, žinoma, baisiai nusikalto. Kaip vienas, kuris su mumis bunkerį kasė, bet atsiskyrė nuo mūsų, pradėjo vienas partizanauti, išgėrinėti, neklausė. Tai jam buvo net trys įspėjimai ir karo lauko teismas partizanų buvo, ir jam skyrė mirties bausmę, bet ne partizanai jį sunaikino, o liaudies gynėjai, stribai enkavedistai. Ant pasalos jis užėjo ir žuvo.

J. Jakavonis-Tigras: Jie skirtingi buvo. Vanagas buvau toks judrus, jis greitai atsakinėdavo, o Kazimieraitis buvo lėto būdo, panašus į kunigą, ne į kariškį, bet jis labai išklausydavo ir pasverdavo, jei kokios užduotys būdavo.

– Bet jūs kartu bunkeriuose sėdėjote ir su kitu iškiliu partizanų vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Koks tas buvo žmogus? Jeigu palygintumėte Vanagą ir Kazimieraitį, ar jie labai skirtingi žmonės buvo?

J. Jakavonis-Tigras: Jie skirtingi buvo. Vanagas buvau toks judrus, jis greitai atsakinėdavo, o Kazimieraitis buvo lėto būdo, panašus į kunigą, ne į kariškį, bet jis labai išklausydavo ir pasverdavo, jei kokios užduotys būdavo. Kad ir Merkinės puolimas, tai Kazimieraitis pasakė, jei sudarysite gerą planą, tai tada leisiu Merkinę užpulti. Apgalvotai jis darė, ir Vanagas žinojo, jis netgi pasimokė. Kadangi mes su Vanagu pusantrų metų išbuvome, tai aš mačiau, kad tas dienas, kai su Kazimieraičiu dirbo, tai jis mokėsi iš Kazimieraičio. Ir net savo knygoje aprašo.

– Jis buvo labai dievobaimingas, tiesa?

J. Jakavonis-Tigras: Dievobaimingas, jis net mane išmokė litanijos, kurią mintinai mokėjau ir kai papuoliau į MGB rūsius, ten buvo kunigas, bet aš mokėjau litaniją ir aš pravesdavau, Kazimieraičio išmokytas buvau.

– Ar jūs žinojote, kad jis jau yra žuvęs, kai jus suėmė?

J. Jakavonis-Tigras: Aš žinojau, antrą dieną mes gavome žinią, pranešė, dar mes negalėjome tikėti, bet paskui žvalgai patvirtino, kad tikrai žuvęs.

– Jo vieta, kur jis yra palaidotas irgi yra nežinoma. Ar tuo metu buvo kokių kalbų, kažkokių šnekų, kur galėtų būti Kazimieraitis užkastas?

J. Jakavonis-Tigras: Taip, visokių kalbų buvo. Jį atkasė – Leipalingyje laikė, bet, kai sužinojo pagal dokumentus, kad čia aukšto rango – tai jį atkasė, nuprausė ir greičiausiai atvežė ten, kur jis dirbo, į Kabelius, parodyti ar atpažins žmonės. Ir jį kažkur užkasė Marcinkonių krašte, kaip aš sprendžiau. Kalbėjau su tais, kurie juos tardė, nes Generalinis štabas buvo Marcinkonyse, kada jį tardė, tai greičiausiai ten ir užkasė.

Mes suradom su Kazmieraičio vyriausiuoju sūnumi Vytautu ir dar toks Nenartonis iš Alytaus prisidėjo, tą vadinamą liaudies gynėją, kuris pasakė, „aš parodysiu“, bet žmona mūsų akyse taip kirto jam per veidą, kad jis nukrito ant savo lovos. Ji sakė, „ant savo galvos, tu žinai, kas tau už tai bus?“ Ir jis: „nežinau, vyrai, nežinau“. Bet nebuvo tada paieškų, greitai tas Vytautas, jo sūnus, mirė ir nebuvo kam, ir nutilo, nutilo.

– Pone Juozai, o kas eidavo į partizanus?

J. Jakavonis-Tigras: Mūsų krašte tai išėjo daugiausiai dėl to, kad jie 1944 m., prieš Kūčias, sudegino 6 kaimus. Frontas kai ėjo, kai jie kėlėsi per Nemuną, ten žuvo daug kareivių, tai jiems, matyt, reikėjo ataskaitos, tam generolui, kuris ten buvo reikėjo duoti ataskaitą, kiek žuvo, o tiek negalėjo žūti. Tai buvo toks planinis apsupimas tų kaimų, pradėjo iš toliau, nuo Merkio tų didžiulių posūkių, šukavo mišką. Mano motina iš to kaimo – Klepočių. Atbėgo jos vienas pusbrolis, žinojo, kad čia giminė, ir motinai pasakė, kad kai bėgo, tai tavo brolio vaikai apsikabinę tėvą, namas dega, visi verkia... Motina plaukus raunasi, bobutė su rožančiumi išbėgusi į kiemą meldžiasi. Ir nuo to tada visi bėgo į mišką mūsų krašte, buvo kerštas ir susišaudymai prasidėjo. O iki to laiko – svarbiausia, kad suplanavo per Kūčias – jokio šūvio ten nebuvo, jokio partizano nebuvo mūsų kraštuose, o žmonės paskui iš keršto, kurie liko gyvi, išėjo į mišką.

– O pone Juozai, jau kai buvo tie partizanai, vis tiek jiems reikėjo ir maisto, reikėjo ir kažkokių rūbų, ir jie ateidavo pas tų kraštų žmones, kaip žmonės reaguodavo?

J. Jakavonis-Tigras: Žinote, iš karto, tai žmonės labai maloniai priimdavo, nes ir jie baimėje buvo. Ir turtingesni gyveno – ir lašinių, ir mėsų... Paskui, kai atėjo enkavedistai, tai jie iš karto apiplėšė dar iki frontui užeinant iš žmonių daug paėmė, maistą, viską. Paskui žmonės, jei galėdavo, aukodavo. Paskui partizanai, matydami – Kazimieraitis su Vanagu – pasitarime, kur aš irgi dalyvavau – buvo tokios knygelės išleistos. Atsiplėšia lapelis – ką žmogus duoda, ar mėsos, ar miltų duonai kepti – tai pas jį likdavo kvitas, o ta šaknelė likdavo partizanams.

– Tai netgi išrašydavo tokį dokumentėlį?

J. Jakavonis-Tigras: Išrašydavo ir griežtai buvo įspėti partizanai, kad be kvito neimti, nes bus karo lauko teismas, jei bus koks vogimas iš žmonių.

– Bet iš kitos pusės buvo sovietai, kurie jokių lapelių neišduodavo, man regis, tuo metu?

J. Jakavonis-Tigras: Jie laisvai. Yra mano knygoje „Šalia mirties“ ir Vanago aprašyta. Dvejos vestuvės buvo, sužinojo liaudies gynėjai, enkavedistai atėjo, apsupo tą namą ir nušovė jaunikio tetą, brolį, kuris buvo vyriausias pabrolys, liko svainis, tam svainiui peršovė koją. Ir atėjo enkavedistai su stribais maistą nuo stalų susidėjo visą, nusivežė į Merkinę ir puotavo, kai ten ašaros, verksmas – laidotuvės iš vestuvių. Jie jėga atimdavo, atvažiuodavo pas žmogų ir paimdavo, bet paskui sugalvojo, kad, kai užmuša partizanus, tai persivelka jų drabužiais, ateina kaip partizanai ir priverčia žmones atiduoti paskutinę kiaulę ar ką.

– Bet, jeigu jie persirengdavo ir ateidavo pasiimti maisto, pavyzdžiui, tai jie lygiai taip pat galėjo žudyti taikius gyventojus ir sklido gandas, kad tą daro partizanai, jūs?

J. Jakavonis-Tigras: Taip, bet jie nesidrovėjo ir viešai. Pavyzdžiui, Merkinėje, šoko klube jauni, vis tiek, kad ir karas, bet jaunimas turi linksmumo turėt, tai atėjo kareivis ir pradėjo automatu švaistytis, tai net nušovė savo stribų, vadinamų liaudies gynėjų, brolius, ir nieko nebuvo, niekas nereikalavo iki šių dienų to kareivio teisti. Pas juos buvo leista pagal įsakymą Maskvos kaip Vokietijoje, kur jie prievartavo ir žudė, o mes buvom... Lietuva priklausė Rytų Vokietijai, ir buvo rusų įsakymas, kad vokiečių žemėse daryti pogromus, daužyt viską, prievartavimai, taip ir Lietuvoje žuvo daug žmonių.

– Pone Juozai, o jūs atsimenate, pavyzdžiui, vokiečius, kai jie užėjo.

J. Jakavonis-Tigras: Aš labai gerai atsimenu, nes pas mus iš Prancūzijos batalionas, gal du batalionai karių, poilsiavo. Tėvas mokėjo vokiečių kalbą, tai buvo vertėjas. Tai mačiau kultūrą vokiečių. Atvarė vienas vokiečių majoras tik su glaudėmis pas kaimyną, o kaimynas buvo neblogas ūkininkas, tai vištų turėjo, o vokiečiai mėgo kiaušinius. Jis nuėjo tik su glaudėmis ir pamatė miškais bėgančius keturis rusų kareivius, jis suriko „halt“, tie sustojo, ir jis tik su kastuvu juos parsivarė pas mus į kiemą. Nulipo generolas, pašaukė tėvą kaip vertėją, paklausė kokios divizijos, susirašė ir nuėjo. Tėvelis, žinodamas alkį, paprašė duoti valgyti. Generolas sako nereikia, žiūrėkite – yra keturios virtuvės, katilai dirba, juos pamaitins. Tai atnešė kibirą mėsos ir po kepaliuką duonos, jie godžiai pavalgė. Atėjo ginkluotas kareivis ir juos nuvarė 30 kilometrų į Alytų, ten buvo lageriai belaisvių padaryti.

J. Jakavonis-Tigras: „Žinote, aš daug matau draugų, buvusių partizanų, kurie drebėdami pasakojo iš pykčio: aš jiems taip, aš taip, užmuščiau. Jie buvo suklaidinti.

Tai, va, mano jauno matymas vienos kariuomenės – pavalgydino, dar atnešė paskui du pakelius sausainių, nors aš juos ragavau, miežinių miltų, nelabai skanūs, bet davė po du pakelius tų sausainių ir nuvarė. Ir tik po dviejų parų parėjo tas kareivis. O kai užėjo 1944 m. rusai, čia pat už kluono sušaudė šituos vokiečius. Jie neėmė belaisvių, nors pakeldavo rankas, bet vis tiek nušaudavo juos. Iškrėsdavo ir nušaudavo. O vienas pas mane buvo atėjęs vokietis, jis buvo peršautas „per kiaušinėlius“. Aš turėjau polinkį į mediciną, aš jam susiuvau, nes turėjau galimybes, Amerikoje mano pusbrolis buvo chirurgas, aš dviem vokiečiams padariau tokias operacijas. Apibintavau ir apkasiau šiauduose, bet rusai, kai kratas darė, ant šiaudų atsigulė, atrado tą vokietį ir suėmė, bet jis jau ėjo nešlubuodamas. Tai jį pasivedėję nušovė. Tai mano jauno matymas kultūros kareivių.

– Pone Juozai, jūs vis dėlto, na, iš tiesų iškentėjęs esate labai daug, daug matęs – ir ta tremtis, ir lageriai, ir jaunystė bunkeriuose. Ar jūs jaučiate kokią nors, na, nežinau, kaip tai pavadinti, neapykantą, kažkokius blogus jausmus dabar prisiminęs visą tai valstybei, kuri taip su mumis elgėsi?

J. Jakavonis-Tigras: Žinote, aš daug matau draugų, buvusių partizanų, kurie drebėdami pasakojo iš pykčio: aš jiems taip, aš taip, užmuščiau. Jie buvo suklaidinti, reikia Kristaus mokslais pasiremti – atleisk, jiems Viešpatie, nes jie nežino, ką daro. Taip ir čia. Tas buvo, gali pykti, bet naudos gi neduos šitas. Ir jie pamatė, kad aš grįžau, tie patys, kurie areštavo, kurie norėjo nušauti, ir jie paskui jau suprato, kad buvo suklaidinti. Turi atleisti, pagal religiją.

– Pone Juozai, labai ačiū, kad jūs atvažiavote pas mus, bet pirmiausia ačiū jums už tai, kad jūs buvote, kad jūs esate toks, kad jūs niekada neabejojote Lietuvos ateitimi ir išgyvenote labai sunkius laikus dėl to, kad Lietuva būtų laisva. Tai aš linkiu Jums labai geros sveikatos ir linkiu jums gerų, tikrų žmonių jūsų gyvenime.

J. Jakavonis-Tigras: Ačiū širdingai, labai malonu buvo bendrauti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"