Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Jeronimas Plečkaitis: politikas, virtęs teroristu

 
2016 10 28 6:00
Jeronimas Plečkaitis (centre) su mokiniais Vilkaviškyje. 1918 m.
Jeronimas Plečkaitis (centre) su mokiniais Vilkaviškyje. 1918 m. suduvis.lt nuotrauka

1963 metų spalio 29 dieną Pilviškiuose mirė vienas skandalingiausių tarpukario Lietuvos politikų Jeronimas Plečkaitis. Prisiminkime, kaip šio socialdemokrato ir jo bendraminčių mėginimai atkurti 1926-aisiais tautininkų panaikintą parlamentinę demokratiją virto pragaištinga kova, nukreipta prieš pačią Lietuvos valstybę.

J. Plečkaitį šiandien galėtume prisiminti taip, kaip prisimename Steponą Kairį, Mykolą Biržišką, Kiprą Bielinį ar kitus iškilius ir garbingus kairiosios pakraipos tarpukario politikus. Deja, šis socialdemokratų veikėjas pasirinko kitokį kelią. Po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo, atvedusio į valdžią Antano Smetonos vadovaujamus tautininkus, J. Plečkaitis ir būrelis jo bendraminčių nutarė, kad parlamentinę demokratiją galima atkurti taip pat, kaip ji buvo prarasta – naudojant jėgą. Šis kelias privedė prie dviejų nepavykusių sukilimų ir kruvinų aukų, o paties jų iniciatoriaus laukė politinio emigranto dalia.

Maža to, J. Plečkaitis ir vadinamieji plečkaitininkai, siekdami savo tikslų nesibodėjo kliautis priešiškomis Lietuvai išorės jėgomis, o jų tolesnė veikla įgavo teroristinį pobūdį. Dėl to J. Plečkaičio kratėsi užsienyje susibūrę bičiuliai socialdemokratai, o jis pats, įkliuvęs su kontrabandiniais ginklais, sėdėjo Vokietijos kalėjime, vėliau – nepriklausomos Lietuvos kalėjime. Galiausiai didysis kovotojas prieš „fašistinį“ A. Smetonos režimą pateko į sovietinių okupantų nagus ir atsidūrė Sibiro tremtyje, o iš jos grįžo tik chruščiovinio „atšilimo“ laikais. Dar 8 metus pagyvenęs Pilviškiuose, visų užmirštas skandalingasis politikas paliko šį pasaulį.

Taip nelinksmai baigėsi trijų Lietuvos Respublikos Seimų nario, perversmininko ir teroristo gyvenimo kelias. Be abejo, J. Plečkaičio likimas galėjo susiklostyti visai kitaip, jei ne jo polinkis į avantiūras ir pragaištingas lengvabūdiškumas renkantis draugus bei sąjungininkus. Norėdami suprasti, kaip ir kada šis veikėjas pasuko į politikos užribį, prisiminkime jo biografiją.

Seimo atstovo Jeronimo Plečkaičio pažymėjimas. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Seimo atstovo Jeronimo Plečkaičio pažymėjimas. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

Nuo streikų organizatoriaus iki Seimo nario

Į politinę veiklą J. Plečkaitis įsitraukė būdamas vos septyniolikos. Tokį sprendimą, matyt, lėmė 1905 metų revoliucijos įvykiai, jų atgarsiai neaplenkė ir Lietuvos. Šiaip ar taip, būtent tais metais buvęs moksleivis tapo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariu. Šis pasirinkimas taip pat nebuvo atsitiktinis – socializmas tuomet buvo madingas visoje Europoje, o ką jau kalbėti apie Rusijos imperiją ir jos engiamą Lietuvą, kurios socialdemokratai greta socialinio teisingumo kėlė ir tautinio išsivadavimo idėją. Praėjus porai savaičių nuo vadinamo kruvinojo sekmadienio, kai caro valdžios nurodymu Peterburge sušaudyta taiki darbininkų demonstracija, LSDP paskelbė Manifestą, reikalaudama baigti karą, įgyvendinti demokratines laisves ir pripažinti visų tautų teises. Dar po trijų dienų Kupiškyje per mitingą socialdemokratai ragino žmones nuversti caro valdžią ir paskelbti laisvą demokratinę Lietuvos valstybę su Seimu Vilniuje. Vasarą ši akcija išplito visoje Lietuvoje. 1905-ųjų vasarą visoje Lietuvoje išplatintas LSDP manifestas ir kone pusė milijono atsišaukimų uždegė lietuvių troškimą patiems tapti savo krašto šeimininkais.

Vienas iš sukilimo Suvalkijoje organizatorių, III Seimo atstovas Juozas Kedys. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Vienas iš sukilimo Suvalkijoje organizatorių, III Seimo atstovas Juozas Kedys. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

1906 metų vasarą Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijas apėmė masiniai dvarų darbininkų streikai, jų aktyviu organizatoriumi tapo ir J. Plečkaitis. Tiesa, toks pakilimas truko neilgai – 1907-aisiais caro valdžia ėmėsi žiaurių represijų prieš revoliucionierius: 46 aktyviausi revoliucijos dalyviai buvo pasmerkti myriop, dar 161 pasiųstas į katorgą, o apie 6 tūkst. be teismo ištremti į Sibirą.

J. Plečkaičio represijos nepalietė. Kaip nepalietė ir mobilizacija į Pirmojo pasaulinio karo frontus. Tiesa, 1910–1914 metais jis atitarnavo carinės Rusijos kariuomenėje. Dar kartą turėjo būti pašauktas į ją jau prasidėjus karo veiksmams, bet mobilizacijos išvengė – gal todėl, kad buvo įstojęs į mokytojų kursus, kuriuos baigė 1916-aisiais.

J. Plečkaitis mokytojavo neilgai – iki 1918 metų jis dirbo Vilkaviškio pradinėje. Bet netrukus aktyviam socialdemokratų veikėjui teko trauktis ne tik iš mokyklos, bet ir iš Lietuvos: vengdamas arešto už dvarų darbininkų streikų organizavimą, jis išvažiavo į Vokietiją ir taip pirmą kartą paragavo politinio emigranto duonos. Šioji tąsyk pasirodė skalsi, gal net skalsesnė už sprangų mokytojo kąsnį – patekęs į vokiečių socialdemokratų globą J. Plečkaitis gyveno nejausdamas didelių nepriteklių. O tuo metu ne vienas jo bendraamžis ir ne vienas kolega mokytojas išėjo savanoriais į Nepriklausomybės kovų frontus, kad apgintų mūsų jauną valstybę nuo bolševikų ir bermontininkų.

Į Lietuvą sugrįžo 1920-aisiais, kai ginkluotos kovos jau buvo pasibaigusios, užtat prasidėjo kovos dėl valdžios. Kautis politiniuose mūšiuose, kuriuose nešvilpia kulkos, J. Plečkaitis, žinoma nesibodėjo. Ir kovėsi sėkmingai – tų pačių metų gegužę Kauno apygardoje jis iškovojo Steigiamojo Seimo nario mandatą. Vėliau politikas buvo renkamas ir Pirmąjį, Antrąjį bei Trečiąjį Seimus.

Kuo pasižymėjo J. Plečkaičio parlamentinė veikla? Ogi niekuo, išskyrus nepaprastą seimūno iškalbą. „Jis buvo iš tų Seimo narių, kurie savo nerimtomis, neparuoštomis ilgomis kalbomis Seime įnešdavo daug nerimo ir gaiščio, nors kalbėjo jis sklandžiai, įtaigiai, grindė savo nuomonę paprastais, bet ne primityviais argumentais“, – taip knygoje „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ J. Plečkaitį apibūdina istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Matyt, iškalbusis socialdemokratas būtų tapęs nepamainomu visų seimų atributu. Jei ne 1926-ųjų perversmas, kuris ne tik akimirksniu palaidojo J. Plečkaičio politinę karjerą, bet ir apvertė aukštyn kojomis visą jo gyvenimą.

Alytaus pučistų procesas Lietuvos kariuomenės teisme. Kaunas. 1929 m. vasario 25 d. /LCVA nuotrauka
Alytaus pučistų procesas Lietuvos kariuomenės teisme. Kaunas. 1929 m. vasario 25 d. /LCVA nuotrauka

Jėga prieš jėgą

Tautininkų perversmas socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų dominuojamą Trečiąjį Seimą nušlavė lengvai ir greitai: atsistatydinti įtikintas liaudininkų prezidentas Kazys Grinius, išlaikydamas visas formalias procedūras, naujosios vyriausybės vadovu paskyrė Augustiną Voldemarą ir atsistatydino iš pareigų. Dar po poros dienų Seimo posėdyje, nedalyvaujant kairiesiems, prezidentu išrinktas Antanas Smetona.

Vienas iš Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje vadovų Juozas Paplauskas, kuris vėliau tapo aršiu Jeronimo Plečkaičio oponentu. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Vienas iš Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje vadovų Juozas Paplauskas, kuris vėliau tapo aršiu Jeronimo Plečkaičio oponentu. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

Rimčiau pasipriešinti perversmininkams niekas net nemėgino. Tiesa, liaudininkams prijaučiantis Generalinio štabo viršininkas Kazys Škirpa lyg ir mėgino perimti iniciatyvą, perversmo naktį atvykęs į karo policijos kareivines, bet buvo per vėlu: visas strategines įstaigas užėmusiems pučistams nebebuvo galima pasipriešinti. Susisiekti su Aukštojoje Panemunėje dislokuotu 5-uoju pėstininkų pulku štabo viršininkui apskritai nepavyko, o mėginti remtis Marijampolės 9-ojo pulko kariais nebebuvo prasmės – viską lėmė net ne valandos, o minutės. Tuo metu stichiška atskirų dalinių kareivių ir jaunesniųjų vadų iniciatyva ginti konstitucinę tvarką taip pat greitai nuslopo.

Be abejo, nuo valdžios nušalinti kairieji pasiduoti neketino. Lengva gruodžio perversmininkų sėkmė paskatino iliuzijas, kad parlamentinę demokratiją irgi galima atkurti jėga. Taigi J. Plečkaitis drauge su dar keliais kitais Seimo socialdemokratų frakcijos nariais ėmė rengti sukilimo planą. Dar aktyviau rengiant kontrpučą dalyvavo valstiečiai liaudininkai: su savo frakcijos nariu Juozu Pajauju priešakyje jie buvo planuojamo sukilimo varomąja jėga.

Pagal planą perversmas turėjo prasidėti naktį į kovo 15-ąją keliais raketos signalais. Tuomet ginkluoti perversmininkai nedidelėmis grupelėmis turėjo įsiveržti į Vyriausybės narių butus ir juos suimti, o kai kuriuos įtakingus tautininkų veikėjus – sušaudyti vietoje. Vėliau pučistai ketino sudaryti naują šalies vadovybę – į prezidentus buvo numatytas tautininkų nušalintas Kazys Grinius, o užsienio reikalų ministru – buvęs jo kabineto vadovas Mykolas Sleževičius.

Vis dėlto, iš anksto įtikėję avantiūros sėkme, perversmui kairieji rengėsi labai nemokšiškai ir diletantiškai, nesilaikydami jokios konspiracijos: sukilimo planai aptarinėti didelėse žmonių grupėse, prisidėti prie jo raginti visiškai nepažįstami žmonės, apie rengiamą pučią kareivinėse atvirai kalbėjo net kareiviai. Tad nenuostabu, kad apie perversmo scenarijų viską žinojo ir politinė policija. Dar perversmo išvakarėse ji pradėjo „semti“ kai kuriuos pučistus.

Nepajudėjo iš vietos ir Kaune dislokuotas husarų pulkas, kurio paramos perversmininkai labai tikėjosi. J. Pajaujo užverbuotas vieno liaudininko brolis vyresnysis leitenantas Erikas Tornau, tą naktį turėjęs budėti kareivinėse ir suimti pučistams nepalankius pulko karininkus, buvo nušalintas nuo budėjimo ir suimtas. Ryte už grotų atsidūrė ir nemažai kitų pulko puskarininkių ir jaunesniųjų karininkų. Balandžio 3 dieną Šiaulių geležinkelio stotyje buvo suimtas ir pagrindinis perversmo organizatorius J. Pajaujis. Dėl to, kad buvo pažeista Seimo atstovo teisinė neliečiamybė, kairieji sukėlė baisų triukšmą, kuris balandžio 12 dieną baigėsi interpeliacija Ministrų kabinetui. Valstiečių ir socialdemokratų balsų užteko pareikšti nepasitikėjimą A. Voldemaro vyriausybe, tačiau po keliolikos minučių apstulbusiems tautos išrinktiesiems premjeras perskaitė A. Smetonos aktą, kuriuo paleidžiamas pats Seimas.

Po dviejų savaičių karo lauko teismas tris svarbiausius kontrpučo organizatorius – J. Pajaujį, E. Tornau ir husarų pulko raštininką Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Tačiau tą pačią dieną, gavęs nuteistųjų malonės prašymus, A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad po poros metų visi trys pučistai vėl mėgavosi laisve.

Plečkaitininkai su karinėmis uniformomis Lydoje. 1928 m. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Plečkaitininkai su karinėmis uniformomis Lydoje. 1928 m. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

Avantiūra provincijoje

O štai J. Plečkaitis tuo metu apskritai išlipo sausas iš vandens, kaip ir kiti jo bendraminčiai socialdemokratai – J. Pajaujo maištininkų byloje jų pavardės nefigūravo. Vis dėlto nevykusio kontrperversmo pamokos kairiesiems buvo nė motais – nepavykus įgyvendinti sumanymo Kaune, opozicionieriai nutarė veikti provincijoje. Taigi tų pačių 1927-ųjų vasarą buvę Seimo socialdemokratai – J. Plečkaitis, Povilas Mikulskis, Juozas Paplauskas, Pranas Vikionis ir Juozas Kedys nutarė dar kartą užlipti ant J. Pajaujo ir jo kompanijos užminto grėblio. Nieko nepasimokę iš žlugusio kontrpučo Kaune, jie ėmė organizuoti ginkluotų sukilėlių grupes Alytaus, Kėdainių. Raseinių ir Tauragės apskrityse.

Kaip rašo plečkaitininkų veiklą tyrinėjęs istorikas Ričardas Čepas, agituodami prisidėti prie sukilimo, būsimi perversmininkai padėjo atkurti buvusią kairiųjų vyriausybę, duosiančią valstiečiams žemės ir miško, aprūpinsiančią darbu bedarbius, sumažinsiančią mokesčius. Agitacijoje netrūko pagyrų, kad perversmo organizatorius remia tūkstančiai organizacijos narių ir net keli kariuomenės pulkai. Suvilioti šių pažadų prie perversmininkų ėmė šlietis kai kurie darbininkai, mažažemiai valstiečiai, samdiniai amatininkai ir moksleiviai. Tą patį rudenį Lietuvoje prasidėjo įvykiai, kurie įėjo į istoriją kaip Tauragės ir Alytaus sukilimai.

Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje II konferencijos dalyviai. Vilnius. 1929 m. rugsėjo 7-8 d. /LCVA nuotrauka
Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje II konferencijos dalyviai. Vilnius. 1929 m. rugsėjo 7-8 d. /LCVA nuotrauka

1927 metų rugsėjo 8-osios rytą 30 vyrų, ginkluotų revolveriais ir šautuvais, P. Mikulskio vadovaujami užėmė Tauragės komendantūrą ir policijos nuovadą. Maištininkai suėmė apie 30 valdžios pareigūnų, o vietos spaustuvei liepė išspausdinti keletą tūkstančių lapelių, kuriuose pranešama apie įvedamą komendanto valandą ir nurodoma sunešti į komendantūrą visus turimus ginklus. Įsakymą pasirašė perversmininkų Tauragės komendantu paskirtas Lietuvos kariuomenės kapitonas Antanas Majus, ištremtas į provinciją už dalyvavimą nepavykusiame kovo perversme.

Nors tauragiškiams ir pasisekė užimti miestą, konkretaus plano, ką daryti toliau, jie aiškiai neturėjo. Jokie kariuomenės pulkai į pagalbą jiems neskubėjo, o ir skubėti nesiruošė. Tad iš nežinojimo, ko dabar griebtis, maištininkai padarė viską, kad nuteiktų prieš save miesto gyventojus: jie tuštino parduotuvių lentynas, reikalavo nemokamo maisto valgyklose, kavinėse ir šiaip miestelėnų namuose, kol pagaliau įsidrąsino įsiveržti į Lietuvos banko Tauragės skyrių ir išreikalavo iš jo valdytojo nemažą pinigų sumą neva sukilimo reikmėms. Vėliau paaiškėjo, kad tie pinigai sukilėlių komendantūros taip ir nepasiekė: „operacijai“ vadovavęs Ferdinandas Saltonas dingo su jais kaip į vandenį.

Šiaip ar taip, Tauragėje sukilėliams pavyko bent šį tą nuveikti, o iš Alytaus sukilimo išėjo visiškas šnipštas. Miške prie Balbieriškio susitelkusi J. Plečkaičio vadovaujama 30–40 žmonių grupė, ginkluota keliais revolveriais ir karišku šautuvu su vienu vieninteliu šoviniu, naktį į rugsėjo 9-ąją ruošėsi pulti miesto kareivines. Plečkaitininkai buvo įsitikinę, kad sulauks įgulos karių paramos. Bet tokios prielaidos tebuvo muilo burbulas. Pamatę miške raitus kariuomenės patrulius ir sužinoję apie Alytuje prasidėjusias kratas, maištininkai nutarė išsivaikščioti kas sau.

Tuo metu aplink Tauragę esančių apskričių komendantūros rugsėjo 9-osios rytą gavo įsakymą atkurti tvarką maištininkų užimtame mieste. 17 valandą dviejų pėstininkų ir vieno husarų pulko daliniai puolė sukilėlius. Po poros valandų sukilimas buvo numalšintas – prasidėjo pučistų vadų paieška ir areštai. Per kitas porą dienų visoje Lietuvoje suimti 133 asmenys. Vėliau devyni iš jų nuteisti mirties bausme, ir šį kartą nuosprendžiai buvo įvykdyti. Aštuoniolikai pasmerktųjų aukščiausia bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, įvairų laiką kalėti nuteisti dar 39 maištininkai.

Granatos ir savadarbės bombos, kurias iš Jeronimo Plečkaičio ir penkių jo bendrininkų konfiskavo vokiečių žandarai. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Granatos ir savadarbės bombos, kurias iš Jeronimo Plečkaičio ir penkių jo bendrininkų konfiskavo vokiečių žandarai. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

Lenkijos penktoji kolona

Vis dėlto svarbiausiems sukilimo organizatoriams pavyko išnešti sveiką kailį. J. Plečkaitis su keliais kitais nepavykusio sukilimo dalyviais rugsėjo 11 dieną pasitraukė į Rytprūsius ir, padedant Karaliaučiaus socialdemokratų komitetui, gavo leidimą vienus metus gyventi šiame krašte ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Naudodamasis tokiu svetingumu J. Plečkaitis lankė Tilžėje ir Ragainėje įkalintus sukilėlius ir ragino juos toliau rengtis ginklu nuversti A. Smetonos valdžią.

Tuo metu J. Paplauskas ir J. Kedys dar rugsėjo 9-osios rytą, ties Valkininkais perėję buvusią demarkacijos liniją, spruko į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą ir apsistojo pas užgrobtoje sostinėje gyvenantį J. Paplausko giminaitį.

Natūralu, kad Vilniuje įsitaisę plečkaitininkai labai greitai atkreipė į save Lenkijos veikėjų dėmesį: jei jau šie vyrukai taip aktyviai veikia prieš Lietuvos valdžią, tai kodėl jų nepanaudojus Varšuvos ekspansionistiniams tikslams? Prisivilioti lietuvius politinius emigrantus buvo patikėta Lenkijos socialistų partijos (PPS) veikėjams. 1927-ųjų rudenį J. Paplauską aplankęs vienas PPS komiteto narys įteikė jam 100 zlotų ir pakvietė apsilankyti Varšuvoje. J. Paplauskas tuoj pat parašė laišką Karaliaučiuje apsistojusiam J. Plečkaičiui. Šis, be vargo gavęs vizą, spalio 12-ąją taip pat išvyko į Lenkiją.

Varšuvoje J. Plečkaičio jau laukė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Rytų departamento vadovas Tadeuszas Holowko, pažįstamas dar nuo Rygos laikų. Abu vyrai pirmą kartą susitiko, kai nuo teisingumo pabėgęs maištininkų vadovas buvo apsistojęs Latvijoje. Tuomet pokalbis su lenkų diplomatu atrodė lengvas ir neįpareigojantis: T. Holowko daug pasakojo lietuviui apie Lenkiją, gyrė jos vadovą Juzefą Pilsudskį, tačiau nei ko prašė, nei ką nors patarė. Matyt, T. Holowko tiesiog norėjo užmegzti asmeninį ryšį, kuris netolimoje ateityje gali labai praversti.

Ir šį kartą P. Holowko savo tikrųjų tikslų atskleisti neskubėjo. Priėmęs savo kabinete J. Plečkaitį ir J. Paplauską, diplomatas apsiribojo bendromis frazėmis ir pakvietė lietuvius kelias dienas praleisti Varšuvoje. Emigrantų priėmimas buvo gana prašmatnus: abu apgyvendinti gerame viešbutyje, negailėta pinigų ir gausioms vaišėms restorane, o sąskaitas, žinoma, apmokėjo svetingas šeimininkas. Atsipalaidavę svečiai noriai kalbėjo su lenkų diplomatu apie savo troškimą nuversti tautininkų valdžią ir sulaukė visiško T. Holowko supratimo. Diplomatas patarė emigrantams plėsti veiklą ir čia pat įteikė jiems 4000 dolerių – tuo metu tai buvo tikrai dideli pinigai. Beje, labai greitai tokios pašalpos tapo reguliarios. Gerokai vėliau, jau apklausiamas sovietinio saugumo pareigūnų, J. Plečkaitis nurodė, jog kiekvieno mėnesio pradžioje J. Paplauskas gaudavo iš Lenkijos užsienio reikalų ministerijos fondo po 2000 dolerių, už jų panaudojimą net nereikėdavo atsiskaityti.

Mainais į šiuos pinigus T. Holowko tuomet nieko nereikalavo. Maža to, diplomatas pažadėjo paremti visus nepavykusių Tauragės ir Alytaus sukilimų dalyvius, jei tik šie susirinks Lenkijoje. T. Holowko politiniams emigrantams taip pat pasiūlė lenkų okupuotame Vilniuje surengti kongresą. Apsidžiaugę dėl tokio pasiūlymo lietuviai vis dėlto pareiškė, kad tokį kongresą geriau rengti Rygoje – antraip už šio renginio labai jau aiškiai kyšos Varšuvos ausys. Sutikęs su šiais argumentas, lenkų diplomatas svečiams patarė visais rūpimais klausimais palaikyti ryšį su pirmajame jų susitikime dalyvavusiu Vilniaus pasienio sargybos 6-osios brigados žandarmerijos viršininku.

1927-ųjų lapkričio 5–6 dienomis Rygoje surengtas kongresas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, skelbiančią Lietuvos valdžią neteisėta ir raginančią kviesti visą liaudį į kovą prieš tautininkų režimą. Tačiau dėl požiūrio į Lietuvai priešišką Lenkiją jo dalyvių pozicijos išsiskyrė. Po balsavimo dėl J. Plečkaičio siūlymo pripažinti Vilniaus krašto užgrobimo faktą, iš kongreso pasitraukė visi jame dalyvavę liaudininkai ir keli socialdemokratai. Nuo to momento niekam neliko abejonių, kad plečkaitininkų grupuotė tapo atviru Lenkijos interesų įgyvendinimo įrankiu.

Plečkaitininkų nuotraukos Lietuvos saugumo policijos albume. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”
Plečkaitininkų nuotraukos Lietuvos saugumo policijos albume. /Nuotrauka iš R. Čepo knygos ”Plečkaitininkai”

Nuo „partizanų“ iki teroristų

Pats J. Plečkaitis tuo visai nesibodėjo. Padedamas Lenkijos generalinio štabo žvalgybos karininkų, jis ėmė kurti vadinamąją Lietuvos Respublikos politinių emigrantų gynimo gvardiją ir brandino naujo sukilimo planą. Pinigų ir ginklų plečkaitininkams negailėta. Gruodį Lydoje jau veikė gerai ginkluota lietuvių emigrantų kuopa, o jos taikiklyje atsidūrė ne tik A. Smetonos režimas, bet ir visa nepriklausoma Lietuva. Tačiau Lietuvos žvalgybai šie pasirengimai nebuvo jokia paslaptis. Tad jau tą patį mėnesį ministrų kabineto vadovas A. Voldemaras Tautų Sąjungos sesijoje viešai pareiškė, kad Lenkijos valdžia telkia prieš Lietuvą nukreiptas ginkluotas formuotes. Po šio demaršo Varšuva buvo priversta nutraukti plečkaitininkams karinę paramą, o 1928-ųjų kovą gvardiją iš viso likvidavo.

Perrengti civiliais drabužiais plečkaitininkai buvo perkelti į bendrabutį Gardine ir kurį laiką finansuoti per Raudonąjį Kryžių – jau tiesiog kaip politiniai pabėgėliai ir potencialūs partizanai, planuojantys surengti dar vieną išpuolį prieš Lietuvos valdžią. Tokia akcija ypač domėjosi kai kurie Lenkijos generalinio štabo žvalgybos karininkai, dar 1919 metais organizavę nepavykusį sukarintos organizacijos POW perversmą Lietuvoje.

Tačiau plečkaitininkams ir vėl nepasisekė – 1928 metų lapkričio 1 dieną planuotas žygis į Lietuvą žlugo nė neprasidėjęs. Mat dar 1927 metų birželio 18 dieną kriminalinės policijos žvalgybininkų grupė, prasiskverbusi į Vilniaus kraštą, sučiupo ir slapta parvežė į Lietuvą J. Kedį. Šis išklojo viską apie J. Plečkaičio santykius su lenkais ir net atskleidė organizacijos planus nužudyti A. Voldemarą, A. Smetoną ir generolą Povilą Plechavičių. Taigi pradėti žygio plečkaitininkams nepavyko nei per Vėlines, nei kitą numatytą datą – per 1928 metų Kalėdas.

Nuo to laiko plečkaitininkai perversmų nebeplanavo – iš sukarintos politinės grupuotės jie pamažu ėmė virsti tikrai teroristine organizacija. Tuo metu J. Plečkaitis, jau išmestas iš Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje gretų, su nedidele savo šalininkų grupe susiruošė į Lietuvą. Nedrįsdama tiesiai pereiti administracinės linijos, grupelė 1929 metų rugsėjo 3-iąją perėjo Lenkijos ir Vokietijos sieną, o iš ten planavo traukti į Suvalkiją. Tačiau ir vėl nesėkmė – granatas ir savadarbes bombas gabenantys plečkaitininkai įkliuvo vokiečių žandarams. Už ginklų kontrabandą J. Plečkaičiui buvo atseikėti treji metai kalėjimo, tačiau, tarpininkaujant vokiečių socialdemokratams, teroristas buvo išleistas į laisvę pirma laiko.

Nuo to laiko J. Plečkaičio žvaigždė ėmė gesti. Sugrįžęs į Vilnių jis dar mėgino organizuoti savo šalininkų grupę, surengti jų konferenciją, tačiau nesėkmingai. O ir Lenkijos valdžiai teroristas, matyt, nebebuvo reikalingas. O 1939-ųjų rudenį, nacių Vokietijai ir Sovietų Sąjungai okupavus Lenkijos valstybę, o Lietuvai atgavus Vilnių, J. Plečkaičiui visai nebebuvo kur dėtis. 1940 metų kovą, atnaujinus Alytaus sukilimo bylą, jis buvo suimtas.

Ir nors Lietuvą okupavę sovietai kitus J. Plečkaičio šalininkus paleido, pats jis kažkodėl taip ir liko kalėjime, o iš jo ištrūko tik prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Tačiau 1944-aisiais J. Plečkaitis vėl buvo suimtas (šį kartą jau sovietų) ir atsidūrė Sibire. Kodėl aršus A. Smetonos režimo priešas sulaukė tokio likimo, šiandien jau niekas nepasakys – šią, kaip ir daugybę kitų „plečkaitiados“ paslapčių buvęs maištininkas nusinešė į kapus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"