Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Hitleris: nuo benamių prieglaudos iki Reichstago (II dalis)

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui medikai pripažino, kad Hitleris netinka karinei tarnybai, jis buvo menkas, nusilpęs jaunuolis, kuris neatitiko jokių kareivio „standartų““, – savo knygoje „When Stalin Faced Hitler“ rašo garsus amerikiečių istorikas Stephenas Kotkinas. Siūlome ištraukas iš šio akademiko knygos, publikuotas žurnale „Foreign Affairs“. 

Hitleris buvo 11 metų jaunesnis už Staliną, gimė jis 1889 metais Austrijos ir Vengrijos pasienyje. Būdamas 13 metų neteko tėvo, o netrukus ir motinos. Pasak mediko, kuris buvo sutikęs Hitlerį išsyk po motinos mirties, jis niekada nematė taip sužlugdyto žmogaus. Jam buvo vos 18 metų.

Istoriją „varo“ atsitiktinumai, geopolitiniai nutikimai, idėjos, kurios vienu momentu atrodo beprotiškos, o kitu – realios.

Po poros metų vieniečiai Hitlerį jau galėjo sutikti eilėje prie benamiams dalijamo maisto. Jis jau buvo išleidęs visus iš motinos paveldėtus pinigus, du kartus neįstojęs į Vienos menų akademiją ir gyveno benamių prieglaudoje greta geležinkelio stoties.

Pasak amžininkų, kurie tuo metu buvo sutikę Hitlerį, jis atrodė apgailėtinai: drabužiai buvo purvini, jis pats buvo nesiprausęs ir apėjęs utelėmis. Visgi iš šios duobės jis sugebėjo išlipti, padėjo teta, kuri paskolino šiek tiek pinigų, o po to Hitleris ėmėsi visų po ranka pasitaikiusių darbų ir laisvu laiku sėdėdavo miesto bibliotekoje skaitydamas politinius traktatus, laikraščius ir Karlo Markso, Arturo Schopenhauerio veikalus arba Karlo Majaus knygas apie indėnus ir pirmuosius Amerikos kolonistus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui medikai pripažino, kad Hitleris netinka karinei tarnybai, jis buvo menkas, nusilpęs jaunuolis, kuris neatitiko jokių kareivio „standartų“. Tiesa, pats Hitleris mane kitaip, todėl kirto Austrijos-Vokietijos sieną ir Miunchene įstojo į Vokietijos armiją, tapo eiliniu. Karas nepakeitė jo statuso kariuomenėje, bet pakeitė patį Hitlerį. Jis, kaip ir daugelis tuo metu, emigravo iš politinės kairės į politinę dešinę ir atvirkščiai, tai lėmė chaotiška karo pralaimėjimo nuotaika ir noras atsirevanšuoti.

Video įraše menančiame 1918 metus matosi Hitleris žygiuojantis Bavarijos socialdemokrato, kuris buvo žydas, laidotuvėse. Būsimas nacių lyderis dėvi du raiščius – vieną gedulingą juodą ir kitą raudoną. 1919 metų balandį, kuomet Bavarijos socialdemokratai kartu su anarchistais trumpam užgrobė valdžią ir įkūrė Bavarijos sovietinę respubliką, kurią greit perėmė komunistai, Hitleris svarstė jungtis prie socialdemokratų ir buvo deleguotas iš savo bataliono dalyvauti sovietų veikloje. Jis nebuvo įpareigotas, bet savo noru skelbė komunistų tiesas ir tikino kovos bičiulius palaikyti Bavarijos sovietinę respubliką. Tiesa, likus 10 dienų iki 30-ojo Hitlerio gimtadienio ši „sovietinė respublika“ buvo sutriuškinta ir sunaikinta, ją sunaikino freikorpsais vadinami buvę karo veteranai. Hitleris liko kariuomenėje, nes jo vadovai turėjo planų. Buvo sumanyta siųsti jį į „antikairiųjų“ kursus, kuriuos baigęs jis galėtų infiltruotis į kairiųjų grupes.

Jo tuometis vadovas po daugelio metų prisiminė, kad Hitleris atrodė, kaip „pavargęs benamis šuo, kuris ieškojo šeimininko ir buvo pasiryžęs dirbti tam, kas parodys jam šiek tiek šilumos“.

Taigi, Hitlerio, kaip informatoriaus darbas atvedė jį į mažą ir nereikšmingą Vokietijos darbininkų partiją, kuri buvo sukurta tam, kad atitrauktų darbininkus nuo komunizmo. Būtent šią partiją kiek vėliau Hitleris su antisemitiškų pažiūrų emigrantų iš Rusijos pagalba, pavers didžiausia politine jėga Vokietijoje. 1923 metais Hitleris pamažu tapo žinomas, nors vis dar liko marginaline figūra Vokietijos politikos paribiuose. Stalinas 1923 metais buvo didžiausios pasaulio valstybės Komunistų partijos sekretorius, o Hitleris tuo metu sėdėjo kalėjime po nepavykusio „Alaus pučo“ ir mėginimo užgrobti valdžią Miunchene.

Visgi savo teismą, kuris jam skyrė penkis metus kalėjimo, Hitleris sugebėjo paversti triumfo valanda. Net teisėjai pripažino, kad Hitleris – charizmatiškas žmogus. Hitleris buvo Austrijos pilietis, bet teisėjai jam leido likti ir kalėti Vokietijoje, nes „įstatymai negali būti taikomi žmogui, kuris kalba ir jaučia, kaip vokietis, kuris savanoriškai tarnavo Vokietijos armijoje ir buvo sužeistas“. Per pirmas dvi savaites kalėjime Hitleris atsisakė valgyti, nes manė, jog jis nusipelnė mirti, bet vėliau į kalėjimą pradėjo plūsti laiškai, juose jis buvo vadinamas nacionaliniu didvyriu.

Pixabay.com nuotrauka
Pixabay.com nuotrauka

Kompozitoriaus Richardo Vagnerio duktė Vinifred atsiuntė jam popieriaus ir pieštukų ragindama rašyti knygą. Kalėjime būsimą nacių lyderį lankė jo bičiulis Rudolfas Hessas, kuris ir spausdino tai, ką Hitleris diktavo. Taip gimė autobiografinė knyga „Mein Kampf“, kurioje Hitleris save vaizdavo, kaip žmogų, kurio likimas – atgaivinti Vokietijos didybę, atsikratyti žydais ir sunaikinti marksizmą.

1924 metų gruodį praleidęs kalėjime vos 13 mėnesių jis buvo paleistas, bet jo knygos niekas nepirko, antros knygos išleisti taip pat nepavyko, nes neatsirado leidėjo, kuris norėtų ją leisti. Nacių partijai nesisekė rinkimuose. Lordas D’Abernonas, tuometis britų ambasadorius Berlyne rašė, kad „Hitleris tampa užmarštimi“.

Tiesa, istorija mėgsta siurprizus ir 1924 metais dar niekas neįsivaizdavo, kad paliegęs austras taps Vokietijos diktatoriumi ir pikčiausiu Stalino priešu. Hitleris pasirodė tobulu improvizatoriumi, kuris jautė atsiveriančias galimybes ir čiupo jas nedvejodamas. Stalinas taip pat buvo geras strategas, jis turėjo radikalių idėjų ir net aplinkybėms pasisukus ne taip, kaip jis tikėjosi, sugebėdavo pasiekti savo. Tiesa, galimybės, kurios pasitaikė Stalinui ir Hitleriui, galėjo ir nenutikti. Istoriją „varo“ atsitiktinumai, geopolitiniai nutikimai, idėjos, kurios vienu momentu atrodo beprotiškos, o kitu – realios.

1924 metų gruodį praleidęs kalėjime vos 13 mėnesių jis buvo paleistas, bet jo knygos niekas nepirko, antros knygos išleisti taip pat nepavyko, nes neatsirado leidėjo, kuris norėtų ją leisti.

Stalinas beveik nieko nežinojo apie Vokietiją, jis Berlyne lankėsi tik kartą 1907 metais, tada stabtelėjo pakeliui iš Londone vykusio bolševikų suvažiavimo. Stalinas mokėsi, bet taip niekada ir neišmoko vokiečių kalbos, bet kaip keli Rusijos valdytojai prieš tai – buvo vokiškosios tvarkos ir sistemos mylėtojas, žavėjosi industrijos ir mokslo pasiekimais, modernumu, kuriuo galėjo pasigirti Vokietija.

Visgi labai ilgai Stalinas nežinojo, kad egzistuoja Hitleris. Kai 1933 metais Hitleris tapo Vokietijos lyderiu Stalinas juo žavėjosi. Jie abu gyveno ir dirbo paraleliai, bet jų susidūrimas buvo itin skausmingas. Jie buvo labai skirtingi žmonės atėję iš visuomenių, kuriose užaugo, periferijų. Abu keitė valstybes kurioms valdė ir patys to nežinodami artėjo vienas kito link.

Bus daugiau

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"