Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Generolo žūtis Krakių pušyne

 
2017 12 27 15:30
Vladas Pabarčius./
Vladas Pabarčius./ partizanutakais.lt nuotrauka

Prieš 73 metus, gruodžio 16 d., ūkininkų vaikai parodė, kad ne tik moka suarti tiesias vagas, suguldyti pradalgius, bet paėmę ginklą į rankas atkakliai ginti laisvę, laisvą mišką, suguldyti ne tik lendančius į mišką priešo kareivėlius, bet ir generolus. Pušynės mūšiui, būdinga tai, kad priešui buvo suduotas skaudus smūgis. Šiose kautynėse priešas patyrė, kad tai ne „banditai“, o organizuotas, masinis tautos pasipriešinimas prie kurį nukreipti generolai.

1944 m. rudenį į Pušynės mišką Krakių valsčiuje susirinko apylinkės kaimų ginkluotų ir neginkluotų apie 300 vyrų. Pastoviai tiek nebūdavo, nes pakaitomis pareidavo dalis į namus maisto parsinešti, drabužius pasikeisti. Stovykloje vyko apmokymai, kuriems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas taip pat ūkininko sūnus iš Pakarklių kaimo Vladas Pabarčius. Buvo daromi įtvirtinimai, bunkeriai 11 x 30 m dydžio, kurių kontūrai yra išlikę iki šių dienų. Ginklai įvairūs, trofėjiniai, kurių vyrai prisirinko daugiausiai 1941 m karui prasidėjus, rusams bėgant iš Lietuvos. Vienas bunkeris buvo skirtas arkliams laikyti.

Stovykloje buvo lauko virtuvė. Viduryje aikštės aukštai plevėsavo Lietuvos vėliava, rytais giedamas himnas.

Stovykloje buvo du vokiečiai, kurių vienas gabus ginklų specialistas, užrištomis akimis išardydavo kulkosvaidį ir labai greitai surinkdavo. Kautynių metu vokietis, šalindamas kliūtis tepaluotais skvernais slinkdavo nuo vieno kulkosvaidžio prie kito.

Sunku šiandien tvirtinti, ar kas nors įskundė priešui, nurodydami partizanų stovyklą, ar sužinojo iš kokių nors kitų šaltinių, nes apylinkių kaimai žinojo, kad tame miške yra gausi partizanų stovykla. Be to partizanų masinį užpuolimą galėjo forsuoti jų panosėje, Plinkaigalių kaime pasirodę Krakių stribai, atvykę gaudyti naujokų, kuriuos partizanai nesikentę po trumpų kautynių, paėmė į nelaisvę ir perdavė teisėtos valdžios Karo lauko teismui.

1944 m. gruodžio 16 d. rytą mišką pradėjo supti iš trijų pusių. Kautynės su pertraukomis vyko beveik visą dieną. Pagrindinės kovos vyko prie stovyklos, kur paruošti bunkeriai. Dar prieš aušrą, kai V. Pabarčius iš savo sargybinių sužinojo, kad aplink rusai traukia jėgas, vykdo miško apgulimą, pasiuntė septynis vyrus į Paliepių miškus, kur buvo stiprus, gerai ginkluotas, vyrų būrys, vadovaujamas kapitono Kazio Bendžiaus, ir Liepkalnio būrys, vadovaujamas karininko A. Sibičio.

Apie pietus, kada vyko permainingos varginančios kautynės, kuriose buvo nemažai žuvusių partizanų ir nuotaika prislėgta, neaišku kuom baigsis diena, kokie priešo rezervai, staiga prie sudeginto eigulio Venslausko sodybos priešo užnugary, sukaleno K.Bendžiaus ir A. Sibičio kulkosvaidžiai. Nepastebėtas jugtinis būrys, dengiamas didelio malkų sandėlio prisėlino, prie pat rusų kareivių bei autokolonos, ir staiga atidengė ugnį.

Rusų dalinys buvo visiškai sumuštas ir tą dieną daugiau bunkerių nebepuolė Miške tapo ramu. Iš vietinių gyventojų sužinota, kad žuvusius vežė mašinomis. Manoma, kad vien prie Venslausko sodybos žuvo apie 80–90 rusų karininkų ir kareivių, kiti išsilakstė. Gruodžio 16 d., po pietų, greitai pradėjo temti, ir nebebuvo kam į mišką lysti. Vladas Pabarčius, įvertindamas priešo rezervus, susikrovęs į vežimus amuniciją, pasiėmęs žuvusius sužeistuosius Štarą Augustiną, K. Pošką ir kitus, patraukė į Lenčių miškus. Kitiems įsakė skirstytis mažesnėmis grupėmis.

Kautynių metu V.Pabarčius su žirgu šuoliavo miško keliukais tikrindamas padėtį, skirstė jėgas duodamas komandas, nuo vieno būrio prie kito būrio.

Kautynių metu V.Pabarčius su žirgu šuoliavo miško keliukais tikrindamas padėtį, skirstė jėgas duodamas komandas, nuo vieno būrio prie kito būrio. Vienu metu susidarė kritiška padėtis, kada rusų kareiviai jau buvo netoli centrinių bunkerių Vadas suorganizavo kryžminę ugnį ir jie buvo atmušti.

Kautynėse žuvo: Aleksas Klibas, Jonas Jankauskas, broliai Antanas ir Stasys Štuikiai, Augustinas Štaras, Jonas Strumskis, visi iš Šulaičių kaimo; Aleksandras Klimanskis iš Pašuišvio kaimo, Vacys Mykolaitis, Mataušas Mykolaitis iš Paginevio kaimo; Aleksas Stankauskas iš Šulčiavos kaimo; Alfredas Teiserskis (ar Tarselskis) iš Začiškės kaimo; Albinas Butkus iš Antežerio kaimo; Feliksas Ramoška iš Dotnuvos; Antanas Masaitis.

Dalis žuvusiųjų, pakliuvo į priešų rankas, buvo suguldyti Krakėse ant grindinio. A.Teiserskį, A.Klibą rado žuvusius ar sužeistus bei sušalusius miške ir patys partizanai su namiškais palaidojo. A.Teiserskį palaidojo darželyje. Taip pat Albiną Butkų namiškiai palaidojo sodyboje ir tik vėliau Krakių kapinėse. Jonui Strumskiui kulkosvaidžiu buvo nukirstos abi kojos. Suprasdamas savo beviltišką padėtį, nenorėdamas apsunkinti besitraukiančių draugų iš apsupimo, ištaręs paskutinius žodžius „geriau žūti, negu priešų vergu būti“ – nusišovė draugų akivaizdoje.

Kitą dieną rusai sutraukę naujas pajėgas siautėjo. Tuščius bunkerius daužė minosvaidiais, lėktuvai suko ratu. Keliuose tikrino dokumentus, budėjo sankryžose, Įsiutę kareiviai nušovė beginklį Vacį Mykolaitį, Paskerdumio pradinės mokyklos mokytoją, Oną Montvilaitę.

Štai ką prisimena apie atskirus kautynių epizodus likę kautynių dalyviai ir liudytojai.

Tadas Žydelis. Teko kalėjime būti kartu su Kazelskiu, kuris Pušynės kautynių metu buvo Kėdainiuose komendantu. Vėliau demobilizuotas dirbo valgyklos vedėju apsivogė ir buvo teisiamas. Aš dirbau Krakių kooperatyvo pirmininku. Žinomas bolševikų veikėjas norėjo užimti mano kėdę įskundė ir mane uždarė. Kazelskis man pasakojo, kad jo prašė lėktuvų žvalgyti ir bombarduoti Žambiškių ir Pušynės miškus. Kai užėmė Pušynės mišką, nustebo: rado įtvirtinimus kaip pas vokiečius, pasakojo Kazelskis.

Pranas Vazgys, kautynių dalyvis, jau miręs, bet jis yra pasakojęs kaimynui Juozui Butkui, štai ką. Rytą davus pavojaus signalą, apkasuose užėmėm savo vietas. Pranas Vazgys užėmė trise vieną apkasą: jis, Klimanskas ir dar vienas nuo Betygalos. Kažkodėl priešas į juos nešaudė, o ugnis buvo nukreipta į mūsų pagrindinius bunkerius, kur buvo mūsų rimčiausios jėgos. Jie stebėjo iš šono puolančius į priekį rusus ir šaudė į juos. A.Klimanskis buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis ir labai taikliai šaudydavo, nes turėjo tiksliai prišaudytą vokišką karabiną. Kai Vazgys jį įspėjo, kad per daug iškišta galva iš apkasų, jis juokaudamas atsakė, kad dešimt porų batų jau turįs. Vos pokalbį baigus P.Vazgys pastebėjo kad kažkaip Klimanskio galva padarė nenatūralų judesį, lyg galvą kažkas papurtė. Vazgys pamatė, kad iš pasvirusios galvos teka raudona srovelė, galva palinko į smėlį…

PRANAS VASILASUKAS, kautynių dalyvis, gyvenęs Panevėžyje,/miręs/ prisiminė.

Vladas V.Pabarčius rytą mus septynis pasiuntė išžvalgyti, ar yra rusų prie eigulio Venslausko sodybos. Nepriėjus miško pakraščio į mus buvo atidengta smarki ugnis. Šokom į ten esančias žvyrduobes. Pasijutom apsupti. Pasitarėm, kad kitos išeities kaip veržtis kol neišaušo – nėra. Taip ir padarėme/ Atidengėm stipria ugnį į šaudančius, prasiveržėm be nuostolių. Kovėmės su pertraukomis beveik visą dieną, kol atvyko į pagalbą kovos draugai. Solidariai subėgo visi būriai ir rusus sumušė V.Pabarčius siūlė skirstytis mažomis grupėmis, nes prieš rusų kariuomene neatsilaikysim ir žūsim. Didelė dalis patraukė į Lenčių mišką.

JANINA RUPEIKIENĖ. Gruodžio 16 d. auštant padegė Venslauskų sodybą. Šaudė ir į mūsų namą padegančiomis kulkomis, bet nepadegė. Apie pietus pradėjo eiti kariuomenė ir smarkiai šaudė. Pavakary rusų kareiviai paėmė mano tėvą, Antaną Mykolaitį, su arkliais vežti žuvusius ir sužeistuosius. Jie kalbėjo, kad žuvo kažkoks aukšto rango kariškis, kuris nežuvo fronte, ir keikė banditus. Bevežant sužeistuosius į Šilainius, juos apsupo partizanai iš Lapkalnio miško. Rusai ištraukė iš rogių mano tėvą ir panaudojo kaip užtvarą, apsaugą. Kai nuvežė į Šilainius, tėvo nepaleido. Grįžo tik kitą dieną apie pietus. Sekmadienį pas Venslauskus degino girininkiją, nes sodyba jau buvo sudeginta. Pirmadienį vėl buvo rusai ir specialiai padegė kito Antano Mykolaičio klojimą. Vėl paėmė mano tėvą ir iš kito Antano Mykolaičio išvežė visą turtą, nes jo brolis Stasys per tą mūšį žuvo Zacišio lauke.

Pirmą mūšio dieną buvo atvažiavęs Kulikauskas iš Šilų. Į jo roges įdėjo senąjį Venslauską, paralyžiuotą invalidą. Uždegus sodybą, jis buvo išneštas ant sniego. Kulikauskas atvažiavo iki mūsų sodybos ir pradėjo šaukti, nes jo arkliui peršovė koją ir jam pačiam buvo peršauta koja. Tada mano mama, Marijona Mykolaitienė, paėmė arklį iš kitų kaimynų ir nuvežė abu pas Vladą Lukminą.

Kautynių dalyvis Lionginas Štaras, gyvenęs Vilniuje, pasakojo.

1944 m. gruodžio mėn. 14–15 dienomis mus pasiekė labai neramios žinios apie NKVD kariuomenės pagausėjimą Kėdainiuose ir Krakėse.. Dar labiau sukėlė nerimą sužlugusi Grinkiškio operacija, iš kurios grįžę vyrai tiesiog pareiškė: išdavystė! 15 dieną iš daugelio veikusių atskirų dalinių vis rinkosi ir rinkosi nauji kovotojai. Tarp jų daug buvo beginklių., kurie saugiai jautėsi, kad jų niekas nepagaus ir į frontą neišveš. Stovykloje visur sargybos postai, niekas be leidimų nepateks. 16 dienos ankstyvą rytmetį pasigirdo pavieniai ir trumpi šaudymai. Vadovybė nusprendė, kad reikia pagrindinėms jėgoms išsidėstyti palaukėje, ir tai buvo viena iš klaidų. Apie 60–80 vyrų atskirais skyriais patraukė link palaukės. Dar buvo tamsu, ką pro medžius pamatėme gaisro pašvaistę. Degė Venslausko sodyba. Kada įėjome į apšviestą ruožą, patekome į pasalą, įsivėlėme į gana smarkias kautynes, kuriose ir buvo mirtinai sužeistas mano brolis A.Štaras – „Pūkius“. Aš buvau „smogiamajame“ skyriuje.

Pagaliau išmušėme iš miško rusus ir mūsų dalinys užėmė palaukę.

Pagaliau išmušėme iš miško rusus ir mūsų dalinys užėmė palaukę. Pamiškėje radome sunkiai sužeistą girininkijos darbuotoją, kurį vyrai nunešė į bunkerį. O nuo girininkijos vis dar buvome smarkiai apšaudomi, nors tai buvo (kaip vėliau paaiškėjo) taktinis manevras. Tai tesėsi apie valandą Mūsų užnugaryje išsidėstė vadovybė ir jos apsaugos skyrius.. Per tą laiką pas mane atšliaužė Šulaičių kaimo skyriaus vyrai ir pranešė, kad „Pūkius“, mano brolis sunkiai sužeistas ir jie jį nunešė į bunkerį. Tuo metu mūsų užnugaryje prasidėjo pragariškas šaudymas ir jei anksčiau buvo lengvųjų ginklų, tai šiuo metu prašneko sunkieji kulkosvaidžiai ir atskiri sprogimai. Pabarčius nepasimetė ir perrėkdamas šaudymą sukomandavo trauktis bunkerio link. Bet trauktis jau buvo per vėlu, buvome apsupti. Jau po pirmo šturmo žuvo beveik visas vadovybės apsaugos skyrius. O čia buvo sutelkti patys šauniausi vyrai. Žuvo Grinkiškio operacijos vyrai ir jai vadovavęs išsilavinęs šaltakraujis partizanas, kuris, nors ir sužeistas Grinkiškyje, vis tik išėjo į kautynes. Šį kartą – paskutinį. Gaila, nežinau jo nei pavardės, nei slapyvardžio. Prisimenu, kaip šio skyriaus partizanas J. Strumskis dar šūktelėjo: jūs traukitės, aš pridengsiu! Mes dar neprasiveržėme pro apsuptį, o jo automatas nutilo – baigėsi šoviniai. Dar po kurio laiko driokstelėjo granata jo rankose, o jam tebuvo 16 ar 17 metų, nes buvo, berods, 6 klasės gimnazistas. Mūsų prasiveržimas pro apsuptį neapsiėjo be aukų. Perbėgant aikštele prieš mane krito Sulaičių skyriaus partizanai J.Jankauskas, A.Štuikys.

Iki pat bunkerio persekiojo kariškiai ir tik čia, susidūrę su nauja gynybos linija bei pasipildžius mūsiškiams šaudmenimis, užvirė mūšis iš naujo. Po poros valandų kautynių, kada buvo sunkiai sužeistas jiems vadovavęs karininkas, susirinkę sužeistuosius bei užmuštuosius, pasitraukė. Bet tuo dar nesibaigė, turbūt jie tikėjosi pasipildyti naujais daliniais ir vėl mus šturmuoti. Tačiau, mūsų laimei, atėjo į pagalbą „Barzdos“ dalinys (apie 60 vyrų). Jie prislinko iš kitos miško pusės ties sudegusia girininkija, kur rikiavosi nauji kariškių daliniai. Jų rikiuotes gana iš arti suguldė „Barzdos“ vyrų kulkosvaidžiai ir automatai. Čia galą gavo aukšto rango karininkai ir daug eilinių.

Naktį pasitraukėme į Lenčių mišką, kur ir palaidojome mano brolį „Pūkį“.

Toliau jis pasakojo, kokia sunki buvo tolima kelionė po varginančių kautynių į kitą mišką. Atvykus nebuvo kur prisiglausti, pavargus pailsėti, tik šaltas baltas sniegas...Mes tenai palikom geras sąlygas.

Zinaida Zimaitienė-Strumskytė. Pradėjus šaukti jaunuolius į tarybinę armiją brolis Jonas slapstėsi namuose, buvo išsikasęs slėptuvę Šušvės krante, kur slėpdavo ginklus. Brolis 1944 m. rudenį dalyvavo Plinkaigalio kaimo kautynėse, kur buvo paimti į nelaisvę 7 stribai.

Artinantis žiemai partizanai nutarė statyti bunkerį Paliepių miške, kur geros sąlygos, smėlis. Čia nutarė žiemoti.

Artinantis žiemai partizanai nutarė statyti bunkerį Paliepių miške, kur geros sąlygos, smėlis. Čia nutarė žiemoti. Buvo susiskirstę būriais – Lenčių miškas, Lapkalnio, Graužų ir t.t. Turėjo kuopas. Persikėlus partizanams į bunkerius, reikėjo maisto, vaistų, teikti žinias. Viską, kas buvo reikalinga, pristatydavome į pamiškėje įrengtą slėptuvę po didžiule egle. Vaistus parūpindavo V.Lebedžio sesuo, gyvenusi Krakėse. Taip atėjo 1944 m. gruodžio 16 d., kai rytą apsupo mišką, nuo kelio pusės, kuris ėjo Paliepių link, kur netoli buvo bunkeriai. Aš tą dieną namuose nebuvau, nes buvau pas kitą brolį Pabradėje, kuris buvo pagautas paimtas į kariuomenę. Vos atvažiavus į Dotnuvos geležinkelio stotį, viršininkas papasakojo, kas vyko Pušynės miške.

Broliui negrįžus į namus bėgau į Krakes. Savo akimis pamačiau prie mokyklos suguldytus partizanus, kuriuos ne visus galima buvo pažinti. Prie jų stovėję stribai stebėjo ateinančiųjų reakciją. Tarp kitų gerai pažįstamų jaunuolių. pamačiau ir savo brolį Joną Strumskį. Akyse pasidarė tamsu. Apsivilkęs tuo pačiu motinos austu tamsios medžiagos švarku, tais pačiais kailiniais, mano pačios prieš kelias dienas ant rankovės prisiūtu trispalvės-trikampiu... Pakėlusi akis pamačiau su šautuvu mažo ūgio stovintį stribą, baltu vilnoniu, su dviem mėlynom ir viena žalia juostele, mylimosios padovanotu šaliku. Gulėjo šalia Jono Jankausko, Viktoro Dalboko, Antano ir Stasio Štuikių. Prieš Kūčias naktį juos užkasė prie Smilgos upelio, kur vėliau tyčia slėpdami pėdsakus užtvindė.. Tarp kitų buvo išvarytas užkasti ir brolio klasės draugas Liutkus, kuris tuo metu buvo areštuotas ir naktį išvarytas su kitais užkasti žuvusiųjų. Jis atpažino brolį, gerbdamas jį ir kitus, nuvilko brolio kailinius ir uždengė akis. Jis bandė brolį paslėpti, pavogti, bet nepavyko. Jam ėjo tik devynioliktieji metai.

Vėliau sužinojau, kad broliui kulkosvaidžiu nukirto abi kojas. Jis draugams pataręs juo nesirūpinti, o skubiai trauktis. „Aš geriau žūsiu, bet priešui vergu nebūsiu,“ – pasakė paskutinius žodžius ir pats nusišovė.

Taip papasakojo brolio likimą likę draugai, taip pat jų vadas V.Pabarčius, kuris naktimis vaikščiojo pas žuvusiųjų šeimas ir dalinosi netekties skausmu.

Taip papasakojo brolio likimą likę draugai, taip pat jų vadas V.Pabarčius, kuris naktimis vaikščiojo pas žuvusiųjų šeimas ir dalinosi netekties skausmu. Pas mus atėjęs kartu su palyda: V.Lebedys, Antanas Paliūnas, Noreika ir kt. Visi šeši atėjo naktį, pasibeldė sutartu ženklu. Pirmieji užėjo V.Pabarčius su V.Lebedžiu. Kiti liko sargyboje. Mama pradėjo labai verkti. V.Pabarčius nusiėmė kepurę, atsiklaupė prieš motiną ir apkabinęs verkiančią mamą pasakė: „Atleiskite man, kad mes neišsaugojom jūsų sūnaus Jono“. Mes su seserimi taip pat sėdėdamos ant lovos verkėm. Kai mama apsiramino, pakalbėjo su jais Pabarčius priėjo prie mūsų abi pabučiavo, pasakė, kad mes visuomet liksime seserimis garbingai žuvusio brolio, ir kai užaugsime, visuomet prisiminsime miško brolius. Vladas Pabarčius apsirengęs gražia Lietuvos karininko uniforma kalbėjo apie mūšį, labai sielojosi dėl žuvusiųjų. Po to mama jiems davė pirštinių, kojinių. Pavalgė pailsėjo tris valandas. – Atsiminkite pasakė, kad mūsų vienų su vargais ir kančiomis neužmirš.

Po dviejų mėnesių Lenčių miške žuvo pats V. Pabarčius. Jis gulėjo brolio vietoje Krakėse tarp kitų 22-jų žuvusiųjų su užrašu: „Pabarčius banditų vadas“.

Steponas Jomantas, , gyvenęs. Terespolio kaime. Venslauskas Vladas, kuris dirbo girininku, atbėgo į trobą ir sako: „Kareiviai ir stribai supa mišką, šaudo. Bėkit iš namų“. Aš su broliu Mečiu nubėgom į mišką, kur buvo miškinių bunkeris. Įlipom vienas į vieną, kitas į kitą eglę. Miškas jau buvo košiamas, šukuojamas. Kareiviai slinko link bunkerio. Mūsų nepastebėjo. Po kokių penkiolikos minučių prasidėjo šaudymas. Šaudymas truko apie valandą. Apsupo bunkerį, kareivius atmušė. Kareiviai pasitraukė nuo bunkerio prie girininkijos. Sutemus vakare su broliu išlipom iš eglių.

Antanas Rybelis, buvęs policininkas mūšio dalyvis, gyvenęs Kaune pasakojo. Atėjo į mūsų būrį, iš Pušynės miško partizanų pasiuntiniai ir išdėstė padėtį: miškas supamas rusų, ir paprašė pagalbos. Mūsų vadas, K.Bandžius, pasitarė su Liepkalnio partizanų vadu karininku A.Sibičiu, sujungė abu būrius, 73 vyrus, ir patraukėm Pušynės link. Mane, Kielą ir Bujanauską pasiuntė eiti pirma – į žvalgybą. Artėjant prie Pušynės dažnai sustodavom, paklausydavom, girdim moters verksmą. Sutinkam moterį su vaiku. Ji verkia, aiškina, kad rusų kareiviai sudegino namus, šaudo ir kad ji pabėgusi tik su vaiku. Ji nurodė eiti jo,s pėdomis, ir atrasime. Išėję į palaukę vietoje namo pamatėme vieną karininką ir rūkstančius degėsius. Lauke pamatėm du rusų kareivius varinėjančius kiaulę. Nutarėm kiaulę atsiimt, bet rusai pastebėjo ir pabėgo palikę kiaulę. Priartėję prie sudegusios sodybos, už krūmų, pastebėjome besirikiuojančius rusų kareivius. Maskuodamiesi prie sudegusios girininkijos sukrautomis malkų rietuvėmis abu partizanų būriai prisiartino prie rusų ir staiga atidengė ugnį. Vieni kareiviai žuvo, kiti buvo išblaškyti. Kiek žuvo, nebuvo laiko skaičiuoti. Prisirinkom trofėjų, ypač mums reikalingi vaistai, tvarsčiai. Laimingi visi sveiki sugrįžom į savo bazes.

Kokia džiaugsmo banga nuvilnijo per kovotojų gretas, kada jie išgirdo atėjusių į pagalbą pragarišką kulkosvaidžių ugnį priešo užnugaryje, prie sudegintos Venslaukų sodybos, kur buvo pagrindinės priešų bazės ir jėgos.

– Rodosi dangus kitokiomis spalvomis nusidažė – prisimena Lionginas Štaras.

Miške šaudymas nutilo.

Jonas Razmontas pasakoja. Mūšio išvakarėse, kažkas atnešė kibirą vazelino. Visi sutepė ginklus, bet tai buvo kenkėjas. Ginklai užsikirsdavo ir vokietis nespėdavo šliaužti nuo vieno kulkosvaidžio prie kito, šalinti kliūtis.

Pabarčius turėjo žinių, kad rytoj bus šturmuojamas bunkeris ir nenoriai leido eiti į namus pasikeisti drabužių, atsinešti maisto. Ypač nenorėjo išleisti „Prančūzo“ Buvo pasiūlyta kulkosvaidžius išdėstyti Pašušvyje, Pajieslyje, bet to atsisakyta, abejota, kad į mišką kareiviai eis. Apsupę mišką laikys. Gruodžio 16 d. ryte trimis žiedais buvo apsuptas pušynas. Anksti ryta negrįžo sargybiniai. Buvo pasiųsta papildomai žmonių, ir tie negrįžo. Tada suprato, kad yra pavojuje. Pabarčius ir kažkoks karininkas nuo Kauno formavo grupes, ir išsiuntinėjo į visas puses, kad užkirstų priešui kelią. Buvo net paimtas ir virėjas nuo pusryčio virimo, kur kopūstuose virė dešrą. Tai buvo Antanas Legeckas. Mūšyje liko gyvas, bet dabar miręs. Jis su trijų žmonių grupe paėjęs nuo bunkerio iki kvartalinės linijos pamatė, kad per kvartalinę prie bunkerio slenka apie 50 kareivių. Legeckas su grupe pradėjo trauktis atgal prie bunkerio. Jiems besitraukiant į juos pradėjo šaudyti iš šono ir vieną peršovė. Tai buvo Lipnius iš Paliepių. Draugai jį paėmė ir nunešė į bunkerį. Jam suteikė pirmąją pagalbą, bet jis mirė. Visą dieną šaudėsi.Vieną kartą rusai buvo prislinkę labai arti bunkerio. Nepabūgę vyrai, kurie buvo išėję iš bunkerio, staiga susiformavo į grupes ir kryžmine ugnimi smogė priešui. Tuo momentu pakriko rusų kareiviai. Nežinojo, iš kurios pusės gintis, ir buvo priversti trauktis su dideliais nuostoliais.

Partizanai apsižvalgė, kad kareiviai atsitraukė, susirinko inventorių, žuvusius bei sužeistuosius nuleido aikštėje vėliavą ir palikdami tuščius bunkerius su arkliais išvažiavo.Dauguma į Lenčių miškus. Žuvę partizanai buvo nuvežti į Paliepių varpinę, o vėliau palaidoti Paliepių kapinėse. Žuvusių partizanų buvo trylika. Čia palaidotas Liudas Petrusas ir du broliai Gudaičiai, Masaitis iš Betygalos.’

Pušinės mūšis.pats didžiausias, aršiausias Kėdainių krašte, kuriam vadovavo partizanų vadas karininkas Vladas Pabarčius, jam atėję į pagalbą kapitonas K. Bandžius ir karininkas A. Sibitis. Prieš užsimojusį užimti mišką sunaikinti partizanus rusų generolą.. Daug mūsų kraujo pralieta, bet dienos kautynės baigėsi priešo fiasko.

Legendarinis partizanas, Juozas Paliūnas, paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas, savo užrašuose“ kuriuose nėra vandenėlio, atrastuose po mirties skaitome:

„Užpuolus stovykloje buvusius partizanus, šie sugebėjo nukauti apie šimtą Raudonosios armijos kareivių ir karininkų. Po keleto metų partizanai prisimindami šias kautynes rašys: Rusų kariuomenės daliniui vadovavo generolas, kuris vedė kautynes prie Leningradu ir kautynėse minimas generolas buvo užmuštas. Bolševikai labai plūdo partizanus, kad nukovė generolą, pareikšdami, kad generolas laimėjo kovą prieš vokiečius ties Leningradu, o dabar turėjo žūti nuo Lietuvos partizanų“.

Ne tik po kelerių metų, bet ir po kelių dešimtmečių, rašom ir rašysim, didžiuosimės kaip palikę šiltas gryčias, tėvus, brolius ir seseris susibūrę artojų vaikai laisvės vardan iškėlę veliavą drąsiai ją gynė, nebijojo mirti laimėjo, su kaupu atlygindami už raudonas pašvaistęs degančias lietuviškas sodybas, kritusius kovos draugus, sėdinčius kalėjimuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"