Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Antazavės šilo mūšis: Kalėdos kryžminėje ugnyje

 
2017 12 22 14:00
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. /
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. / LYA nuotrauka

Tuoj po 1944-ųjų Kalėdų miške prie Antazavės miestelio įvyko vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės. Mūsų laisvės kovotojai šiame mūšyje patyrė minimalius nuostolius, tačiau atsitraukiant padaryta taktinė klaida vėliau kainavo labai brangiai.

„Šiandien istorinė ir atmintina diena. Ji ilgai gyvens mūsų atmintyje, įnešdama į gyvenimą margą žibėjimą. Aušo rytas. Nebuvo nei šalta, nei šilta. Oras malonus. Po švilpuko visi pakilom ir pradėjome lįsti iš bunkerio. Vienmarškiniai, oro srovių glostomi, nubėgom prie balos nusiprausti. Unta, sugrįždamas nuo pamiškės, atsinešė bulvių truputį. Jau buvome pristigę. Mes valgėme pusryčius. Juoda kava, duona ir sviestas – visi pusryčiai. Jonas įlindo į bunkerį ir pasakė, kad kažkur netoliese girdėti šaudant. Greitai visi bunkeriai buvo parengtyje.“

Tokiu 1944 metų gruodžio 27-ąją padarytu įrašu prasideda nežinomo Antazavės kautynių dalyvio – Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizano dienoraštis. Šis vertingas dokumentas, pieštuku surašytas ant pyliavų kvitų lapų, buvo rastas netoli Ignalinos rajono Linkmenų miestelio esančioje tremtinių sodyboje ardant daržinės stogą. Paskutinis dienoraščio įrašas, datuotas 1945 metų sausio 12 diena, baigiamas žodžiais: „Aš daugiau negaliu rašyti, kai pagalvoju, ašaros sunkiasi iš akių, darosi pikta ir kerštas verda krūtinėj...“ Sunku pasakyti, koks likimas ištiko šias eilutes rašiusį partizaną, tačiau iš dienoraščio datų matyti, kad jis ne tik dalyvavo pačiame mūšyje, bet ir išliko po Lokio rinktinės partizanams lemtingų vėlesnių įvykių. Prie šio dienoraščio, atkurdami Antazavės mūšio eigą, dar sugrįšime. O kol kas pažiūrėkime, kokia situacija klostėsi Šiaurės Rytų Lietuvoje, į šalį sugrįžus Raudonajai armijai.

Antroji Kalėdų diena Antazavės girios vyrams galėjo būti paskutinė, jei ne pakankamai toli nuo bunkerių išstatytos sargybos, anksti pastebėjusios priešo judėjimą.

Nelinksmos partizanų Kūčios

Zarasų apskrities partizaninių kovų istorija neatskiriama nuo šio krašto rezistencinio sąjūdžio organizatoriaus, buvusio carinės armijos ir Lietuvos kariuomenės karininko ruso sentikio Afanasijaus Kazano bei jo sūnų – Igorio ir Mykolo. Afanasijus jau 1918 metais pasižymėjo Nepriklausomybės kovose, nacių okupacijos metais tarnavo savisaugos batalione, kovojusiame su raudonaisiais diversantais. 1944-aisiais jis pasitraukė į Vakarus, tačiau, nepraėjus nė metams, nutarė grįžti į Lietuvą ir tęsti rezistencinę veiklą. Deja, Rytprūsiuose A. Kazanas pateko į čekistų rankas ir buvo nuteistas 10 metų kalėti. Tačiau ir Sibiro lageriuose buvęs karininkas nenutraukė kovos, jis žuvo per garsųjį Vorkutos kalinių sukilimą.

Kovos su okupantais kelią pasirinko ir vyresnysis Afanasijaus sūnus Igoris. Jis aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, vėliau perėjo į lietuvišką viešąją apskrities policiją ir 1943 metų liepos 8-ąją žuvo Ignalinos rajono Girdžiūnų kaime, mūšyje su gerai žinomos Marytės Melnikaitės raudonųjų diversantų būriu.

Taigi, vienintelė Kazanų atžala, likusi tęsti kovą su sovietiniais okupantais pokariu, buvo jaunėlis Mykolas. 1944-ųjų pradžioje, būdamas aštuoniolikmetis, jis įstojo į Povilo Plechavičiaus įkurtą Vietinę rinktinę, mokėsi Marijampolės karo mokykloje, o naciams šią išvaikius sugrįžo į Zarasus. Artėjant frontui, jis, kaip ir nemažai aukštaičių, patraukė į Žemaitiją, kad su ginklu rankoje sutiktų grįžtančius sovietus. Tapęs Vietinės rinktinės savanorių divizijos pirmojo bataliono ryšių kuopos būrininku, jis 1944 metų spalio 7-ąją dalyvavo garsiosiose Sedos kautynėse.

Lapkritį, sugrįžęs į gimtuosius kraštus, M. Kazanas rado Antazavės šile susibūrusius aplinkinių kaimų ir miestelių vyrus ir iš karto ėmėsi organizuoti Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vytauto apygardos Lokio partizanų rinktinę ir pats ėmėsi vadovauti šios rinktinės kuopai, kurią sudarė apie 70 Antazavės, Dusetų ir Kriaunų-Obelių krašto vyrų. Būtent šiai kuopai ir buvo lemta dalyvauti Antazavės šilo kautynėse, kurios vėliau įėjo į lietuviškos karybos istoriją kaip vienas didžiausių Aukštaitijoje įvykusių partizanų mūšių su okupantais.

Nuojauta, kad prie Antazavės bręsta kažkas negera, tvyrojo jau nuo Kūčių. Tądien 16 kuopos partizanų nukeliavo į Gražutės mišką atsivesti pastiprinimo. Jo reikėjo, nes kovotojai planavo išvaikyti per 40 Antazavės stribų, kurie, partizanų žiniomis, ketino atimti iš gyventojų lašinius. Taip okupantų pakalikai rengėsi „atsilyginti“ už 100 kg sviesto, kurį iš jų neseniai atėmė miško broliai.

Deja, jokių partizanų kuopos kovotojai miške neberado, mat jį ką tik buvo iššukavę enkavėdistai. Bet tuo staigmenos nesibaigė – atėjusių į Vainiūnų kaimą pasiimti šiek tiek maisto Kūčių stalui vyrų laukė Dusetų stribų pasala. Per kilusį susišaudymą vienas partizanas žuvo, o dar vienas sužeistas pateko į nelaisvę. Tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti, nes sužeistasis galėjo neatlaikyti kankinimų ir nurodyti Antazavės šile esančios kuopos slaptavietę. Tad sugrįžę į miško prieglobstį kovotojai per Kalėdas tikėjosi blogiausio.

Vienintelė auka

Nuojauta pasitvirtino auštant antrajai Kalėdų dienai. Ji Antazavės girios vyrams galėjo būti paskutinė, jei ne gana toli nuo bunkerių išstatytos sargybos, kurios anksti pastebėjo priešo judėjimą. M. Kazano kuopos sargybos postai nuo stovyklavietės buvo nutolę maždaug per kilometrą – juose prie miško keliukų ir proskynų nuolat budėjo po vieną kovotoją, o ištisas skyrius žvalgė dar tolesnes vietoves. Būtent toks būrys pirmas susidūrė su stovyklos vietą supančiu priešu. „Slinkome tolyn. Iššovė. Staiga visai netoliese kažkas sušvilpė ir sušuko: „Na prava, na prava!“ Mes visu tempu pasileidom bunkerio link“, – skaitome minėtame nežinomo partizano dienoraštyje.

Tuo metu kovotojai dar neįsivaizdavo, kad į stovyklą veržiasi gausios priešo pajėgos – operacijai prieš septynias dešimtis miško brolių buvo mesti 83 gerai ginkluoti baudėjai – 15 stribų ir 68 enkavėdistai iš Daugpilio, Rokiškio Ukmergės ir Zarasų. Vis dėlto pirmosios atakos bangos tikslo nepasiekė – jas sulaikė intensyvi kryžminė partizanų ugnis. Priešui laikinai atsitraukus, M. Kazanas ir jo pavaduotojas vokietis karo medikas Henrikas Hovė išėjo iš apkaso apžiūrėti padėties ir čia pat susidūrė su priešu – už medžio pasislėpęs NKVD karininkas kelis kartus šovė į juos iš pistoleto. Kuopos vadas buvo nesunkiai sužeistas į nugarą prie peties, o jo pavaduotojas – į koją.

Partizanai suprato, kad priešo atakos liovėsi tik trumpam, šis greičiausiai dabar persigrupuoja ir laukia pastiprinimo. Akivaizdu, kad norint įveikti gerai įsitvirtinusius laisvės kovotojus enkavėdistams prireiks bent triskart didesnių pajėgų ir minosvaidžių ugnies. Buvo aišku, kad prabilus minosvaidžiams miške užvirs tikras pragaras, iš kurio išeiti gyviems nebuvo daug šansų. Beliko vienas kelias – veržtis iš apsupimo ir trauktis. Tačiau kada? Daugelis vyrų ragino trauktis nedelsiant, kiti siūlė palaukti sutemų: šviesoje galima patekti į pamiškėje išstatytų kulkosvaidžių kryžminę ugnį. Tačiau dauguma kovotojų tokio argumento nepaisė ir vadas nusileido – tebūnie, trauksimės dieną.

Tuo metu persigrupavęs priešas vėl metėsi į ataką. „Velniškai ilgom serijom kaleno priešo sunkieji kulkosvaidžiai, o mūsų šautuvai ir kulkosvaidžiai atsakė stipria ugnimi. Priešo kulkos lakstė virš stovyklos ir mažos šakelės krito kulkų nuskintos žemėn. Plonai ir aštriai pliaukšėjo sprogstamosios kulkos. Tai buvo baisesnė ugnis negu iš ryto. Sunkiojo kulkosvaidžio lietus slėgė į apkasus vyrų galvas, neleisdamas jų iškišti iš apkasų. Kulkos plakėsi į pylimus, žėrė žemes į apkasus ir ant drabužių. Rankos ir veidai pajuodo nuo parako dūmų. Kvepėjo paraku ir siera nuo sprogstamųjų kulkų. Tik retkarčiais viskas nutildavo, bet ta tyla buvo dar baugesnė už šaudymo ūžesį. Su nekantrumu laukei, kad prabiltų vėl uraganinė ugnis. Ta tyla tiesiog dusino savo tvankumu. Buvo šalta ir nuo to šalčio, ir kažkokio nervų įtempimo drebėjo kūnas. Ir su drebančia vaizduote girdėjai, kaip toje beviltėj tylumoj savo plačiais ir tamsiais sparnais plasnojo mirtis. Šiurpi mirtis...“ – taip naujas puolimo bangas dienoraštyje aprašė nežinomas partizanas.

Mirtis šiame mūšyje nepasigailėjo tik vieno, paties jauniausio kuopos kovotojo, septyniolikmečio Jono Kairio. Kalenant priešo kulkosvaidžiui, jis, norėdamas pasižiūrėti, ar neartėja priešas, iškišo galvą iš apkaso. Tą pačią akimirką į jaunuolio smilkinį pataikė paklydusi kulka. Vėliau draugai paslėpė jo kūną, tačiau enkavėdistai jį atrado ir išniekinę įmetė į kūdrą prie Antazavės bažnyčios. Tuo metu sužeistieji M. Kazanas ir H. Hovė liko rikiuotėje. Vyrams tebuvo tik du keliai – pamėginti atsitraukti arba kovoti iki paskutiniųjų ir jokiu būdu nepasiduoti gyviems.

Kruvinas Sartų ledas

Nors dauguma partizanų ketino trauktis iš apsupties dieną, įgyvendinti šį sumanymą pavyko tik temstant. Per tą laiką iš Dusetų atvyko keli sunkvežimiai su NKVD kareiviais ir stribais. Stovyklavietės prieigose priešas įrengė kelis kulkosvaidžius. Visiškai apsupti partizanų bunkerių baudėjams nepavyko – trūko kareivių, todėl apsuptis vykdyta dviem pasagomis, tarp kurių buvo likę pora siaurų ruožų partizanams atsitraukti. Du vietos kovotojai – broliai Bronius ir Petras Galvonai žinojo kiekvieną šio miško takelį, tad kovos draugų gyvybės dabar priklausė tik nuo jų.

Priešui pergrupuojant pajėgas partizanai smarkia ugnimi apšaudė jo pozicijas, o vėliau, suklaidinę čekistus, skubiai atsitraukė iš mūšio vietos. „Palaukėme, kol pradės pergrupuoti jėgas Ilgašilio kryptimi, o tada staigiai apsigręžėm ir ristele paspaudėme Marimanto malūno link. Nesutikdami jokio pasipriešinimo, pasiekėm pamiškę. Dar valandėlė greito ėjimo, ir mes gyvenvietėje. Prisimenu brolių Lukošiūnų sodybą, jei neklystu, ant kalniuko, iš kur labai gerai buvo matyti Šilas, kur buvo mūsų apsuptis. Buvo girdėti granatų sprogimai, šaudymas, leidžiamos raketos – turbūt apšvietimui“, – taip apie prasiveržimą iš apsupties replių vėliau pasakojo Vyčio kuopos kovotojas Juozas Polivanas.

Priešas tęsė ataką nė nenumanydamas, kad stovykloje jau seniai nieko nėra. Apgaulingas laisvės kovotojų manevras, ko gera, padarė enkavėdistams daugiau žalos nei tiesioginiai susirėmimai: nesusigaudydami tamsoje, enkavėdistai ir stribai ėmė pleškinti vieni į kitus. Vėliau vietos gyventojai pasakojo matę, kaip vieni sunkvežimiai išveža iš kautynių vietos žuvusiuosius ir sužeistuosius, o kiti gabena ten naujas pajėgas.

Tuo metu partizanai, pasiekę Salinių kaimą, pasiskirstė į dvi dalis: vieni mažomis grupelėmis išsiskirstė apylinkėse, o keturios dešimtys kovotojų 1945 metų sausio 4-ąją patraukė į Šimonių girią. Tačiau iš pat pradžių kelionė nepavyko – apylinkėse siautėjo enkavėdistai, tad teko grįžti atgal. Tolyn kovotojai patraukė tik po trijų dienų.

Priėję Kriaunų miestelį, partizanai pasiskirstė į dvi grupes. Trylikos iš jų, apsistojusių J. Polivano tėvų sodyboje, laukė dramatiški įvykiai. Pernakvoję sodyboje, vyrai nutarė pralaukti čia dieną, o vakarop traukti į savo gimtuosius kraštus. Tačiau ramiai išeiti nebuvo lemta: sausio 8-ąją apylinkes užplūdo enkavėdistai. „Pravažiavo bortinė mašina, pilna kareivių, Kriaunų link, paskui kita. Mielėnuose pasirodė kariuomenė. Kažkas pastebėjo juos žygiuojant, bet kur dingo, nežinia. Aš norėjau pakinkyti arklį ir ežeru trauktis į girią. Bet, pasirodo, arklys nekaustytas, ledu negalėsime važiuoti, ir vyrų per daug. Buvo nutarta trauktis Sartų ežero ledu... Broliams Jonui ir Petrui patariau trauktis su mumis, nes namus, jeigu pastebės, tikrai sudegins su žmonėmis (...). Kad nepastebėtų kariuomenė, kuri turėjo žvalgomus postus, per langą iššokom į tą pusę, kur nesimato, ir nusileidome ant Sartų ežero ledo“, – taip lemtingą dieną vėliau prisiminė J. Polivanas.

Deja, nepastebėtiems ištrūkti nepavyko – enkavėdistai, pamatę partizanus, ėmė pašėlusiai šaudyti. Lengviausiu taikiniu tapo J. Polivano brolis Petras, kovotojai Vladas Kuzma ir Antanas Gražys. Pirmiesiems dviem vis dėlto pavyko nekliudytiems pasiekti mišką, o A. Gražį kulka pakirto pačioje pamiškėje.

Likusieji 10 kovotojų traukė kitu ežero pakraščiu ir taip pat pateko į intensyvią priešo ugnį. Pirmąjį kulka kliudė Vilių Zablacką. Sužeistas į koją partizanas prašė draugų tik vieno – jei nebegalės nunešti, nepalikti jo gyvo. Partizanai, suradę sužeistajam priedangą, ėmė atsišaudyti. Pirmuoju jų taikiniu tapo ledu važiuojančių enkavėdistų rogės. Deja, sėkmingą partizanų kontrataką nutraukė kulkosvaidžių ugnis, paleista iš dviejų atskridusių rusų lėktuvų. Per jų ataką žuvo septyni partizanai ir vienas kartu traukęsis beginklis kaimo gyventojas. Jų kūnus priešai suguldė Kriaunų miestelio aikštėje, o vėliau pakasė duobėje ties kapinėmis. Okupantams neatiteko tik A. Gražio palaikai – juos nakčia parsivežė žuvusiojo motina ir palaidojo šeimos kape Antazavės katalikų kapinėse.

Kuopos vado žūtis

Į Antazavės šilą partizanai vėl pradėjo rinktis 1945-ųjų pavasarį, tačiau garsiojo mūšio dalyvių tarp jų buvo nedaug – didžioji dalis gyvų likusių vyrų išėjo į kitus miškus. Prie Antazavės susirinko maždaug dvi dešimtys kovotojų, tačiau vėliau, atsiradus kitų apylinkių vyrų, jie susivienijo į šimto kovotojų jungtinį būrį, kurio vadu išsirinko M. Kazaną. Būrio vyrai prisiekė atkeršyti enkavėdistams ir stribams už žuvusius kovos draugus.

Gegužės mėnesį M. Kazanas asmeniškai nušovė du aktyvius stribus, tačiau kiti okupantų pakalikai tęsė savo juodus darbus, dabar jau – prieš beginklius kaimų gyventojus, moteris, vaikus ir net negimusius kūdikius. Vienas šiurpiausių stribų nusikaltimų gegužės 17 dieną buvo įvykdytas Salinių kaime. Tądien Antazavės stribai, ieškodami nuo mobilizacijos besislapstančio Leopoldo Gaidžio, padegė sodybą ir žiauriai išžudė visą Gaidžių šeimą: sodybos šeimininkę devintą mėnesį nėščią Karoliną Gaidienę, L. Gaidžio žmoną Veroniką ir jos 6 mėnesių dukrelę Albinutę.

Susidūrę su tokiu stribų žvėriškumu, M. Kazano vyrai paskelbė atvirą karą stribams ir sovietiniams aktyvistams, o gegužės 28-ąją stojo su jais į mūšį. Tą dieną M. Kazano vadovaujamas būrys atėjo į Vėdarių kaimą, kad nubaustų sovietinį aktyvistą Akintą Kononovą. Akcija nepavyko – tai nujausdamas aktyvistas pabėgo, o įkandin partizanų leidosi milicijos viršininko Ivano Konyšovo vedamas Antazavės stribų būrys.

Tądien Antazavės stribai padegė sodybą ir žiauriai išžudė visą Gaidžių šeimą: sodybos šeimininkę devintą mėnesį nėščią Karoliną Gaidienę, Leopoldo Gaidžio žmoną Veroniką ir jos 6 mėnesių dukrelę Albinutę.

Persekiojami partizanai nutarė gintis: sustoję Kudrų miško pakraštyje ties Dervinių kaimu, jie išstatė kulkosvaidžius ir pasitiko stribus stipria kryžmine ugnimi, palikdami pamiškėje penkis priešų lavonus. Po kautynių Antazavės čekistai ataskaitoje rašė: „1944 ir 1945 metų pradžioje mūsų operatyvinėms grupėms susidūrus su banditais, šie kautynių vengdavo, stengdavosi slėptis, o nuo gegužės mėnesio mes susidūrėme su tokiu reiškiniu, kad banditai organizuotai stoja į mūšį, stengiasi įvilioti mūsų padalinius į pasalas, apsupti ir visiškai sunaikinti. Taip įvyko šių metų gegužės 28 dieną, kai Kazano gauja, neparodydama mūsų padaliniui visų savo pajėgų ir ginkluotės, nuviliojo juos į miško gilumą, apsupo ir nukovė 5 žmones.“

Tokia ataskaita, be kita ko, liudija, kad veikimo didelėmis partizanų grupėmis taktika bent jau Šiaurės Rytų Lietuvoje tuo metu dar nebuvo išsisėmusi. Galima pridurti, kad nuo 1944-ųjų rugsėjo iki 1945-ųjų spalio šio krašto partizanai ištisomis kuopomis dalyvavo penkiose didelėse kautynėse ir trijose iš jų neprarado nė vieno kovotojo.

Sėkmė nuo M. Kazano nusigręžė jo kuopos partizanams pradėjus skaidytis į mažesnes grupeles ir kurtis arčiau gyvenamųjų vietų. Toks sprendimas, nulemtas poreikio geriau apsirūpinti šaudmenimis, neleido partizanams efektyviai pasipriešinti net ir tuo atveju, kai juos užpuldavo palyginti nedideli stribų būriai. O ką jau kalbėti apie išdavystes, nuo kurių po vienkiemius išsiskirsčiusiems partizanams buvo sunku apsisaugoti. Būtent išdavystė kainavo gyvybę ir pačiam M. Kazanui.

1945 metų liepos 7-ąją kuopos vadas su trimis kovotojais atėjo į Dusetų valsčiaus Jaskoniškių kaime esančią Juozo Markelio sodybą ir pasiprašė poilsio. Šeimininkas partizanus įkurdino virš vištidės esančioje palėpėje. Kovotojai nė nenumanė, kad J. Markelis jau seniai užverbuotas NKVD ir veikia kaip agentas Stankevičius.

Taigi, vyrų likimas buvo nulemtas. Apsimetęs, kad važiuoja į Dusetas pirkti vaistų sergančiai žmonai, išdavikas nuėjo tiesiai į miestelio NKVD būstinę ir pranešė apie svečius. Po valandos J. Markelio sodybą apsupo enkavėdistai. Partizanams atkakliai priešinantis, vištidė užsiliepsnojo. Vienintelis gyvas likęs susišaudymo dalyvis Jonas Lukošiūnas po daugelio metų šį įvykį prisimins taip: „Kai prasidėjo šturmas, Kazanas sviedė žemyn granatą, o tada metėsi prie kulkosvaidžio ir paleido ilgą seriją. Norėdami išgelbėti mano gyvybę, mane jie išstūmė pro langelį. Mane iš ugnies sugriebė kareiviai. Kazanas, Bražys ir mano brolis liko degančioje vištidėje... Kai liepsna apėmė pastatą ir gintis buvo nebeįmanoma, nuaidėjo stiprus sprogimas.“

Šis granatos sprogimas užbaigė ne tik M. Kazano, bet ir visos jo vadovautos kuopos istoriją. Verta pastebėti, kad tris partizanus pražudęs J. Markelis vis dėlto sulaukė pelnyto atpildo. Už išdavystę gavęs 650 rublių ir 12 metrų medžiagos, jis ilgai nesidžiaugė okupantų malone. Tapęs kameros agentu Stankevičius dar trejus metus praleido Utenos kalėjime šnipinėdamas suimtus miško brolius. Vieną dieną prarandantis kalinių pasitikėjimą agentas prisipažino, kas esąs, kameros kaimynui, kuris pasirodė taip pat esąs užverbuotas NKVD. J. Markelis kaipmat atsidūrė Sibire, o 1966-aisiais, jau grįžęs į Lietuvą, netikėtai pasikorė.

Žuvus M. Kazanui ir nustojus egzistuoti jo kuopai, Lokio rinktinės partizanai dar stodavo į didesnius susirėmimus su priešu. Iš jų galima paminėti Obelių šilo kautynes, kuriose pusšimtis Balio Vaičėno-Lordo vadovaujamų Birutės būrio kovotojų susirėmė su NKVD 137-ojo šaulių pulko kareiviais ir Imbrado valsčiaus stribais. Apsupti birutėnai iš karto paklojo 8 enkavėdistus, o tai pamatę stribai leidosi bėgti. Priešui sulaukus pastiprinimo, partizanai, taip pat kaip ir Antazavės šilo kovotojai, nutarė palikti stovyklą, tad į mūšio vietą atvykusiam NKVD 323-iajam pasienio pulkui teko šturmuoti tuščius bunkerius.

Tai buvo bene paskutinės didesnės Lokio rinktinės partizanų kautynės, nors pasipriešinimas šiame krašte truko dar ne vienus metus. Deja, partizanų gretos tolydžio tirpo – kas žuvo ar buvo suimtas po išdavystės, kas atėjo legalizuotis, tačiau buvo stribų nukankintas ir nužudytas. 1957-aisiais rinktinėje liko vos 5 partizanai, prieš kuriuos veikė net 57 KGB agentai. Dar po metų nebeliko nė vieno miško brolio: 1958 metų lapkričio 23 dieną į Zarasų rajono KGB skyrių atėjo legalizuotis paskutinis Lokio rinktinės partizanas – Petras Pošius-Gediminas, praleidęs miške daugiau kaip devynerius metus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"