Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Anapus gėrio ir blogio: buvusio nacio Hanso Schwertės prisikėlimas ir jo kairysis liberalizmas

 
Hansas Ernstas Schneideris./
Hansas Ernstas Schneideris./ wikipedia.org nuotrauka

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, ištinkantis žmones, paveikia tiek budelį, tiek auką – abu, norėdami išlaikyti kasdieninio gyvenimo normalumo iliuziją, yra priversti nutildyti, suspenduoti tą blogio paveiktą asmenybės dalį, kad iš jos nebegautų jokių pavojaus signalų.

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Totalitarizmas verčia žmones slopinti savo natūralias, pirmines, impulsyvias reakcijas ir pakeisti jas dominuojančiais ideologiniais imperatyvais. Roviello šią būklę įvardija kaip Bodenlosigkeit, pamato po kojomis praradimu, susvetimėjimu su savimi pačiu. Arendt tai vadina radikalia egzistencine totalitarizmo prievarta, kuri pasireiškia tuo, kad žmogus išmoksta taip stipriai slopinti ir represuoti save patį, jog praranda ryšį su savimi, nebežino, ką jis jaučia ir kas jis yra.

*

Hansas Ernstas Schneideris gimė 1905 m. Karaliaučiuje, studijavo vokiečių literatūrą Berlyne ir Vienoje. 1932 m. prisijungė prie Vokietijos studentų nacionalsocialistų lygos, 1935 m. Karaliaučiaus universitete gavo daktaro laipsnį, padarė karjerą kaip folkloro specialistas Nacionalsocialistinėje vokiečių kultūros bendruomenėje, 1937 m. įstojo į Vokietijos nacionalsocialistinę darbininkų partiją, dirbo SS Rasės ir teritorijų plėtros pagrindiniame biure. 1942 m. jam buvo suteiktas hauptšturmfiurerio laipsnis. Nuo 1938 m. kaip vienas iš Ahnenerbe („Protėvių paveldo“ – nacistinėje Vokietijoje veikusios pseudomokslinės organizacijos) vadovaujančių asmenų Schneideris buvo atsakingas už personalo politiką Vokietijos okupuotų kraštų – Belgijos ir Olandijos – universitetuose (privalėjo universitetų darbuotojus pakeisti nacių partijai lojaliais kadrais). Tuo pat metu tiekė medicinos įrangą Ahnenerbe grupės vykdomiems medicininiams eksperimentams su koncentracijos stovyklų belaisviais. Taip pat buvo SS žurnalo Weltliteratur, skirto pasaulio literatūrai, vyriausiasis redaktorius.

Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Schneideris nusimetė uniformą ir pradingo. Galbūt jis, kaip ir daugelis kitų nacių pareigūnų, būtų anonimiškai įsiliejęs į pokario visuomenę, tačiau 1995 m., praėjus 50 metų po karo, paaiškėjo skandalingas dalykas – žinomas 85 metų Vokietijos mokslininkas, liberalių kairiųjų pažiūrų vokiečių literatūros profesorius Hansas Schwertė paaiškėjo esąs… tas pats kadaise pradingęs Hansas Ernstas Schneideris. Profesorius sulaukė anoniminių skambučių, grasinančių atskleisti jo tikrąją tapatybę, todėl, aplinkybių priverstas, pats parašė atvirą laišką savo buvusiai ilgalaikei darbovietei Acheno universitetui.

Nuo tos dienos ėmė aiškėti tikroji Schneiderio istorija. Po karo buvęs SS karininkas, nusimetęs uniformą ir vilkėdamas civiliniais rūbais, pabėgo iš Berlyno ir, pasinaudodamas senais ryšiais, gavo padirbtus neva Hildesheime 1910 m. gimusio kareivio Hanso Schwertės dokumentus. Po dvejų metų, turėdamas naują Schwertės tapatybę, jis pakartotinai vedė savo paties žmoną Annemarie Schneider, kuri pareiškė, kad pirmasis jos vyras žuvo, ir tapo patėviu savo paties dukrai. Tačiau liko vienas dalykas, kurį Schwertė, įgydamas naująją tapatybę, galutinai prarado, – tai buvo jo daktaro laipsnis vokiečių literatūros srityje. Schwertė iš naujo įstojo į vokiečių literatūros doktorantūrą Erlangeno universitete, 1948 m. apsigynė antrą disertaciją, šįkart apie Rainerio Marios Rilkės kūrybą, ir tada kaip Feniksas pakilo iš pelenų.

1958 m. Schwertei buvo suteiktas habilituoto daktaro laipsnis už faustiškosios ideologijos vokiečių literatūroje tyrinėjimus, 1970 m. jis tapo Acheno universiteto rektoriumi, sulaukė daugybės Vokietijos ir Belgijos valdžios apdovanojimų.

Įdomiausia, kad Schwertė įgijo kairiojo liberalo reputaciją ir garsėjo gerais ryšiais su vokiečių kairiųjų studentų judėjimu, siejamu su 1968 m. protestais. Bernardas Meedas knygoje „Svastikos mokslas“ (2008) teigia, kad Vokietijoje vykstant 1968 m. studentų protesto judėjimams tapo aktyviu konservatyvaus akademinio sluoksnio kritiku, o kairieji studentai laikė jį savo lyderiu. Anne Sa’adah knygoje „Antrasis Vokietijos šansas: pasitikėjimas, teisingumas ir demokratizacija“ (1998) pasakoja, kad Schwertė pateikdavo save kaip liberalą „absoliučiai visais aspektais“. Jo simpatijas 1968 m. studentų judėjimams mini ir Franco Moretti knygoje „Modern Epic: The World-system from Goethe to García Márquez“ (1996).

Įgijęs kairiojo liberalo reputaciją ir pasinaudodamas savo gerais ryšiais su socialdemokratų partijos atstovais, Schwertė buvo paskirtas atsakingu už universitetinių ir ekonominių ryšių tarp Vokietijos, Belgijos bei Olandijos stiprinimą.

Kai 1995 m. paaiškėjo pripažinto vokiečių literatūros profesoriaus, kairiojo liberalo nacistinė praeitis, visuomenę sukrėtė ne pats jo buvimo naciu faktas, bet vienas šio reikalo aspektas – klausimas, kiek žmonių žinojo apie tikrąją jo tapatybę ir padėjo ją išlaikyti paslaptyje, profesoriui sėkmingai kopiant karjeros laiptais.

Simonas Wiesenthalis yra pasakęs, esą tokių kaip Schwertė Vokietijoje yra daug ir tai nieko nestebina – stebina tai, kad Schwertė sugebėjo tapti rektoriumi, viešu asmeniu, sulaukti pripažinimo ir mėgautis garbe. Manoma, kad apie Schwertės praeitį žinojo artimiausi jo bendražygiai ir doktorantūros vadovai Heinzas Otto Burgeris ir Arnoldas Gehlenas. Esama dokumentinių įrodymų, kad 1985 m. Acheno bibliotekos darbuotojas (-a) pranešė, jog turi informacijos apie tikrąją profesoriaus Schwertės tapatybę, tačiau tarp darbuotojo (-os) ir administracijos buvo pasiektas tylėjimo susitarimas. Nėra abejonių, kad profesoriui Schwertei padėjo įtakingi bičiuliai iš SS laikų, tačiau faktams patekus į viešumą dauguma jų jau buvo mirę, o likusieji gyvi atsitvėrė tylos siena.

Kilus skandalui, buvo atšaukti daugelis Schwertei suteiktų titulų ir apdovanojimų, jis prarado profesoriaus vardą ir pensiją. Paties Schwertės teigimu, jo asmeninė transformacija yra visos Vokietijos transformacijos simbolis – gebėjimas atsiriboti nuo praeities ir pradėti kitokį, naują gyvenimą.

Schwertė mirė 2000 m. Tiksliau, jis mirė du kartus – pirmąkart kaip nacių karininkas Hansas Ernstas Schneideris 1945 m. pavasarį, kai nusimetė karinę uniformą ir dingo iš Berlyno, antrąkart kaip vokiečių literatūros profesorius Hansas Schwertė, būdamas 90 metų, 1999 m. gruodžio 18 d. Vokietijoje Schwertės atvejis tapo viešų diskusijų tema, žmonės kėlė klausimą: kas buvo jo tikrasis „aš“ – aukšto rango nacių karininkas ar 1968 m. studentų judėjimus rėmęs kairiųjų liberalių pažiūrų intelektualas?

*

Arendt ir Roviello savo darbuose kelia klausimą – kaip totalitarizmo blogis veikia žmones? Būna žmonių, kurių joks blogis tiesiog neveikia. Būna, kad tai, ką laikome žmogumi, yra tik akademiniais plepalais, ideologinėmis klišėmis ir galios troškimu dangstoma tuštuma, kurioje vaiduokliškai šmėžuoja kadaise ten prasmegę asmenybės likučiai – prasmegę taip giliai, kad jų neįmanoma nei pasiekti, nei išsaugoti, nei sužeisti.

Parengta remiantis užsienio spauda:

Allan Cowell, „German Scholar Unmasked as Former SS Officer“, The New York Times, 1995–06–01

Eric Pace, „Hans Schwerte, 90, Ex-SS Man Who Hid Identity“, The New York Times, 2000–01–10

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"