Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

„Partizanų bunkeris Daugėliškių miške“ – knyga apie praeitį ir dabartį, apie juos ir mus

 
Leonardas Grigonis-Danys (stovi centre be kepurės) su Prisikėlimo apygardos, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanais. Fotografuota 1948 m. Jurdaičių miške.
Leonardas Grigonis-Danys (stovi centre be kepurės) su Prisikėlimo apygardos, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanais. Fotografuota 1948 m. Jurdaičių miške.

Šių metų liepos 22 d. buvo minimos 68-osios vieno žinomiausių Lietuvos laisvės kovotojų – Prisikėlimo apygardos vado, 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo dalyvio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro Leonardo Grigonio-Užpalio žūties metinės. Jis žuvo kautynėse prieš sovietinių okupantų pajėgas Daugėliškių miško bunkeryje. 2010 m. vyko archeologiniai šio bunkerio tyrimai, vėliau jis buvo rekonstruotas. 2017 m. pabaigoje pasirodė kelių autorių, dalyvavusių bunkerio tyrimuose, parengta knyga „Partizanų bunkeris Daugėliškių miške“. „Kario“ skaitytojus supažindiname su knygos autorių pasakojimais. 

Pasirodžius knygai, įprasta, bent jau užsienio šalyse, sulaukti atsiliepimų, recenzijų ir kitokių leidinio vertinimų. Ši akademinio pobūdžio studija taip pat prašosi specialistų vertinimo ar bent jau Karu po karo besidominčių žmonių atsiliepimų.

Laukdami pastarųjų, su skaitytojais dalijamės knygos ištraukomis ir paraštėse likusiomis mintimis, kurios dėl knygos turinio ir apimties ne visais atvejais į ją pateko. Pradėti norisi nuo to, kad iki šiol niekas nėra taip išsamiai nušvietęs šio vieno iš daugelio Lietuvos partizanų bunkerio istorijos. Savo inžineriniu sprendimu jis vienas iš tūkstančių, savo istorijos svarba – vienas iš dešimčių, tačiau pateikta išsamia ir įvairiapuse tyrimų istorija – pirmasis. Pastarąjį ypatingumą išgyvenome nuo pirmosios tyrimų dienos 2010 m. balandžio 28-osios iki pasirodant knygai 2017-ųjų gruodį. Bunkeris mūsų nepaleidžia. Kasmet su būriu bičiulių čia sugrįžtame liepos 22-ąją – dieną, kai 1950-aisiais čia aidėjo šūviai. Sugrįžtame tam, kad prisimintume, kad jaunų žmonių lūpose skambėtų laisvės kovotojų dainos.

Be stiprių emocinių išgyvenimų, šioje vietoje gavome neįkainojamų profesinių pamokų. Iki 2010-ųjų naujausiųjų laikų konfliktų archeologija Lietuvoje buvo svetimas ir tik atskirais, pavieniais atvejais, praktiniu, bet ne kompleksiniu, juo labiau teoriniu požiūriu, vertinamas reiškinys. Knygos autoriai, senųjų archeologinių laikų tyrinėtojai ir naujausiųjų laikų istorijos specialistė, sutelkė jėgas gvildendami neseną, bet reikšmingą, istorinio tyrimo objektu tapusią temą. 2009 m. rudenį savame ratelyje gimusi mintis archeologiniais metodais ištirti partizanų bunkerį praėjus pusmečiui pradėta įgyvendinti. Ne kartą kartojome, kad specialiai tyrimams bunkerio mes neieškojome, jis pats surado mus. Tai buvo įkvepiantis iššūkis, tikrų tikriausia pilietinė Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio iniciatyva. Jauni, veržlūs Bunkerio ekspedicijos (taip pavadinta ši mokslinė išvyka) nariai savaitgaliais, švenčių dienomis dirbdami petys į petį įveikė daugelį sunkumų: molį po kojomis ir lietų virš galvos, suvirtusias medines bunkerio konstrukcijas ir slenkančias tyrimų ploto sienas, artėjančios pavasario sesijos egzaminų ir diplominių darbų gynimo rūpesčius, referatus, pranešimus, knygas. Buvome laimingi nuo sunykimo išgelbėję brangią istorijos vietą, ištyrę ir užfiksavę bunkerio liekanas, surinkę radinius, neskirstydami jų į vertingus ir nereikšmingus.

Čia supratome sakytinės istorijos svarbą ir patyrėme jos žavesį. Nuo pat pirmosios dienos užsimezgusi draugystė su vis dar gyvuojančiu Daugėliškių miško bunkerio partizanų ryšininku Albinu Kęstučiu Bersėnu, gyvenančiu ten pat, kaip ir per istorinius įvykius (viso labo 700 metrų nuo bunkerio), tęsiasi iki šiol. Jo išsamūs pasakojimai praturtino tyrimus, o svarbiausia – sukūrė tikrumo jausmą. Antai atkasus ant bunkerio dugno gulinčią molinę puodynę, A. K. Bersėnas ją pažino kaip savą, kurioje buvo atnešta paskutinė vakarienė partizanams prieš lemtinguosius įvykius. Taip pat suspėta apklausti bunkeryje žuvusio partizano Alekso Meškausko brolį Lionginą, kuris pirmaisiais Karo po karo metais buvo ir kovos brolis (mirė 2012 m.). Pakalbinta Vyriausiosios vadovybės ryšininkė Elvyra Pliupelytė, kuri buvo dažna šio bunkerio lankytoja (mirė 2016 m.). Deja, bet pavėluota susitikti su mažiau žinoma, bet labai svarbia Vyriausiosios vadovybės ryšininke Irena Jakaityte, kuriai A. K. Bersėnas turėjo perduoti paskutinį partizanų siuntinį.

Atskiro dėmesio reikalauja bunkeryje žuvusio partizano Romualdo Misevičiaus istorija. Laikas ir nuoseklus tyrimas, pačių partizanų palikti slapti dokumentai leido įvardyti iki šiol buvusio nežinomo, bunkeryje žuvusio partizano Bangos tapatybę. Tokiu jis buvo vadinamas knygose, tokios skurdžios žinios iškaltos ant paminklo, įrašytos į informacinį stendą. Tačiau žingsnelis po žingsnelio, drįstame sakyti pavyzdinio tyrimo metu, kaip tikrame detektyviniame darbe, praėjus 3–4 metams po mūsų pažinties su Daugėliškių miško bunkeriu, galėjome garsiai ištarti šio laisvės kovotojo vardą, pasakoti jo gyvenimo istoriją ir sutikti vis dar gyvuojančią į dešimtą dešimtį įkopusią Bangos seserį Oną. Negana to, po beveik septynių dešimtmečių pranešti seseriai apie tiesiog vieną dieną laisvės kovose dingusį brolį, nurodyti jo žūties ir simbolinio kapo vietą.

Čia taip pat pirmą kartą užčiuopėme tvirtą naujausių laikų archeologijos ir istorijos jungtį. Pažintis su užsienio tyrėjais skatino tyrimais dalytis platesniame būryje. Tada supratome, kad tai, kas pas mus yra naujiena, Vakaruose turi tvirtus pamatus, atskiras tyrėjų mokyklas, kryptis. Įspūdį paliko apsilankymas tarptautinėje konferencijoje „Tamsieji modernieji amžiai – totalitarizmo, autoritarizmo ir represijų archeologija“ Pilzene, Čekijoje. Ten pranešimus skaitė Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos geriausi naujausių laikų konfliktų archeolo-gijos specialistai, tačiau su nuostaba buvo klausomasi ir apie Lietuvoje po II pasaulinio karo už savo šalies laisvę kovojusius partizanus. Dar labiau supratome, kad svarbu ugdyti Lietuvos jaunimą, pasakoti jiems laisvės kovoto-jų istorijas, tačiau ne ką mažiau svarbu brandinti tarptautinės bendruomenės supratimą vertinant šalių, kurios liko už vadinamosios geležinės uždangos, istorijas.

Ypatingą atradimo džiaugsmą pajutome dirbdami su partizanų paliktais ir iki mūsų dienų išlikusiais, visiems prieinamais dokumentais. Rašyto ir spausdinto žodžio svarbą šių apylinkių partizanai suprato kuo puikiausiai.

Daugelis kitų partizanų vadų į archyvus sudėjo brangiausią partizanų ir visos kovojančios lietuvių tautos istoriją – tūkstančius dokumentų, laiškų, kūrinių ir leidinių. Šiems dokumentams studijoje teikėme pirmenybę, suprantama, pasitelkdami kitus rašytinės ir sakytinės istorijos šaltinius.

◆ ◆ ◆

Archyvo paslaptis A. K. Bersėnui buvo žinoma dar Karo po karo metais. Partizanas Juozas Zinius suspėjo A. K. Bersėnui pasakyti žodžius: „Jeigu liksi gyvas – upeliu žemyn, skruzdyne...“. Jie galėjo reikšti tik viena – kažką svarbaus ir labai brangaus. Po daugelio nesėkmingų bandymų atskleisti Eimučio dalinio (autoriai vietoje dažniausia vartojamų būrio ir kuopos reikšmių šiame tekste naudoja apibendrinamąjį terminą – dalinys, – red. past.) paslaptį 1997 m. spalį už 50 m į vakarus nuo bunkerio, upelio dešiniajame krante prie eglės kelmo A. K. Bersėnas aptiko pirmojo partizanų archyvo kapsulę su dokumentų liekanomis. Archyvas buvo pristatytas į Lietuvos vaizdo ir garso archyvą.

„Tai galėjo būti sulankstyti laikraščio arba atsišaukimo lapai. Iš rastų likučių atstatyti ištisinio teksto nebeįmanoma“, – rašo pažymoje restauratorė Danguolė Šlaustienė.

2014 m. lapkritį mokytojo Andriaus Bautronio vadovaujami Ariogalos 13-osios kuopos jaunieji šauliai, rinkdami vietą pažintiniam takui, už 2 m nuo pirmosios radimvietės aptiko antrąjį partizanų archyvą – metalinę šovinių dėžutę nežinia kada praplėštu šonu. Iš viso dėžutėje buvo 17 virvelėmis perrištų ritinėlių, juose – 550 popieriaus lapų ir skiaučių. Seniausi įskaitomi yra 1947 m. spalio mėnesio, t. y. A. Meškausko vadovaujamo Smūgio dalinio įkūrimo laikotarpio dokumentai. 1950 m. geguže datuojama laikraščio „Tiesa“ skiautė, į kurią buvo susuktas vienas iš dokumentų ritinėlių ir tų pačių metų birželį Eimučio dalinio kovotojų surengto Karo lauko teismo dokumentai.

2014 m. šalia Daugėliškių miško bunkerio surastas antrasis partizanų archyvas ir jo restauravimo darbai.
2014 m. šalia Daugėliškių miško bunkerio surastas antrasis partizanų archyvas ir jo restauravimo darbai.

◆ ◆ ◆

Knygai turėjome užaugti. Per septynerius metus plėtėsi mūsų suvokimas apie laisvės kovas, gausėjo žinių apie apylinkėse veikusių partizanų politinius, karinius bei visuomeninius veiksmus. Atlikus išsamų tyrimą, visiškai pasikeitė ir šio bunkerio istorinis naratyvas. Jis gerokai spalvingesnis ir įvairesnis, nei buvo manyta iki šiol. Nenuostabu, kad bunkerio istorija buvo pasakojama, siejant ją su čia žuvusiu Prisikėlimo apygardos vado, LLKS signataro Leonardo Vilhelmo Grigonio asmeniu. Svarbi, reikšminga asmenybė neabejotinai šiai vietai suteikė išskirtinį statusą. Tačiau šiandien po atlikto tyrimo galime drąsiai teigti, kad Daugėliškių miško bunkerio istorija neatsiejama ir nuo jo statytojo bei šeimininko, partizanų vado Alekso Meškausko kovos kelio.

Aleksas Meškauskas – Lietuvos laisvės armijos (LLA) vanagas, vėliau – partizanas, laisvės kovotojas, jo paties žodžiais tariant, kartu su ginklu dėkle nešiojęsis ir pieštuką, gimė 1921 metais. Jis yra kilęs iš Vantainių kaimo (Krakių vlsč). Tėvai Elena ir Petras išaugino penkis vaikus. Iš Birutės tėvūnijos vado A. Meškausko atestacijos lapo matyti, kad jis baigė pradžios mokyklą. Gali būti, kad rašė dienoraštį ir kūrė – Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos vadovybės sudarytame rinkinyje „Girių aidas“ yra slapyvardžiu Aras pasirašytas tekstas. 1948 m. kovo 20 d. Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės Tremtinio rajono vado Povilo Morkūno įgaliotinis Juozas Paliūnas pasiūlė Smūgio vadui vanagui A. Meškauskui „už gerą karinių žinių žinojimą bei jų vykdymą ir drausmingą pareigų ėjimą“ suteikti grandinio laipsnį. 1948 m. liepos 29 d. įsakymu Prisikėlimo apygardos Aušros rinktinės vadas P. Morkūnas Duseto dalinio vadui A. Meškauskui, patyrusiam sužeidimą 1946 m. lapkričio 1 d. kautynėse, leido nešioti sužeidimo juostelę, o tų pačių metų rugsėjo 8 d. įsakymu A. Meškauskui buvo pareikšta padėka.

1948 m. lapkričio 7 d. Derliaus rajono vadas J. Paliūnas, atvykęs į Platinos dalinį, jo vadą A. Meškauską iš pareigų atleido, paskirdamas rajono štabo Organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. kovo 15 d. Prisikėlimo apygardos vadas L. V. Grigonis įsakymu Nr. 3 atleisdamas A. Meškauską iš rajono (tėvūnijos) štabo ir sugrąžindamas į Vytauto dalinio vado pareigas, suteikė jam partizanų puskarininkio laipsnį. 1949 m. gegužės 22 d. Putvinskio tėvūnijos vadas J. Paliūnas įsakymu Eimučio dalinio vadą A. Meškauską paskyrė pirmuoju savo pavaduotoju. Tų pačių metų rugpjūčio 15 d. J. Paliūnas tapo Maironio rinktinės vadu. Jo įsakymu puskarininkis A. Meškauskas buvo paskirtas naujai sudarytos Birutės tėvūnijos vadu; rugsėjo 25 d. „už organizacinius nuopelnus bei drąsą kautynėse, rugsėjo 8-os proga“ jis pristatytas Prisikėlimo apygardos vadui P. Morkūnui dėl apdovanojimo III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi su kardais ir ąžuolo lapais. 1949 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės dienos proga Jūros partizanų srities vadas Vaclovas Ivanauskas A. Meškauskui suteikė partizanų viršilos karinį laipsnį.

◆ ◆ ◆

1944 m. rudenį didžiausias ir svarbiausias partizaninės kovos židinys Krakių, Josvainių, Pernaravos ir Ariogalos valsčių teritorijoje susiformavo Paliepių, Šilainių, Lapkalnio miškuose. LLA Kauno apygardai pavaldžiai apylinkei vadovavo Kazys Bandžius, po jo žūties – Vladas Pabarčius. Šiam žuvus 1945 m. vasario 15 d. Graužų miško kautynėse, prireikė daug laiko organizacijai atkurti. Tų pačių metų liepos-rugpjūčio mėnesiais nusiritusi legalizacijos banga žymi pirmojo šiame krašte Karo po karo laikotarpio pabaigą. Daugelis vanagų kuriam laikui sugrįžo į ramų gyvenimą namuose, tačiau neilgai trukus jie buvo pradėti persekioti, tardyti ir teisti. (Pvz., 1946 m. rudenį iš trylikos A. Meškausko vadovaujamo dalinio vanagų miške liko tik du – vadas Juozas Šalčius ir A. Meškauskas.) 1946 m. gruodžio 30 d. be vadovybės likusius Kėdainių krašte veikusios Povilo Lukšio rinktinės partizanus vėl ėmė telkti J. Paliūnas ir įtraukė juos į Jungtinės Kęstučio apygardos Knygnešio rinktinės sudėtį. A. Meškausko vadovaujami partizanai – dešimt kovotojų – 1947 m. spalį sudarė atskirą Juozapavičiaus rajono Smūgio dalinį, kuris veikė Ariogalos, Pernaravos, Josvainių valsčiuose ir Čekiškės, Babtų, Kėdainių, Dotnuvos valsčių pakraščiuose. Iš viso tuo metu rajone veikė 49 partizanai, jų amžiaus vidurkis – 25,8 metų. Jie buvo partizanavę 11,5–40 mėnesių. Tarp jų buvo penki jaunesnieji puskarininkiai, du grandiniai ir šeši Lietuvos kariuomenės eiliniai. Pažymėtina, kad 1947–1949 m. į partizanų gretas stojo ne tik jaunesniosios kartos atstovai, su-laukę šaukiamojo amžiaus, bet ir buvę pirmieji (1944-ųjų) partizanai.

Iki 1949 m. gegužės Smūgio, vėliau – Dubysos, Duseto, Pavyzdžio, Vytauto vardais vadintas A. Meškausko ir Boleslovo Bartkaus kovotojų dalinys su ne mažiau kaip 14 ryšininkų, 4 ryšininkais rėmėjais, 11 narių rėmėjų ir atskiro tyrimo reikalaujančio Organizacinio sektoriaus narių pagalba veikė kaip dauguma kitų to meto partizanų: ragino nesitaikstyti ir visapusiškai priešintis okupacijai, sovietizacijai ir kolonizacijai, siekė apsaugoti krašto gyventojus nuo žudymo ir trėmimo.

Mokytojas, būsimasis Prisikėlimo partizanų apygardos vadas Leonardas Grigonis su mokiniais.
Mokytojas, būsimasis Prisikėlimo partizanų apygardos vadas Leonardas Grigonis su mokiniais.

Nuo 1949 m. gegužės Eimučio dalinio veikla iš esmės pasikeitė ir jo pagrindiniu uždaviniu tapo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio ir sekretoriaus Petro Bartkaus, kurį vasarą pakeitė L. V. Grigonis, saugumas, ryšiai ir aprūpinimas. Gegužės 25 d. Eimučio dalinio partizanai sumokėjo 250 rublių už medžiagas bunkerio Daugėliškių miške statybai. Vyriausiosios vadovybės nariai šiame bunkeryje nustatytomis mėnesio dienomis rengė susitikimus su ryšininkais I. Jakaityte, E. Pliupelyte ir kitais. Nuo rugpjūčio čia lankydavosi ryšininkė ir įgaliotinė Marytė Pranevičiūtė.

Galutinė šiandien jau žinoma šešių partizanų grupė Daugėliškių miško bunkeryje susiformavo 1949 m. rugpjūtį. Be jau minėto bunkerio šeimininko A. Meškausko, jame lankėsi, su pertraukomis gyveno ir galiausiai žuvo L. V. Grigonis. LLKS Tarybos deklaracijos signataras gimė 1905 m. Pužonyse (Rokiškio vlsč.). Kartu užaugo dar vienas brolis ir sesuo. 1924 m. birželį L. V. Grigonis baigė šešias Rokiškio gimnazijos klases, tų pačių metų rugpjūtį Marijampolėje – pedagogų vasaros kursus.

1924–1944 m. L. V. Grigonis su trumpa pertrauka dirbo Pauliankos, vėliau jo iniciatyva pavadintos Sėlyne, pradžios mokykloje. Pasižymėjo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje: buvo vietos šaulių vadas, Rokiškio aps. Šaulių rinktinės ir Lietuvos mokytojų sąjungos Rokiškio skyriaus valdybos narys, Tautininkų, Jaunalietuvių ir Vilniui vaduoti sąjungų narys.

1941 m. birželio 14 d. L. V. Grigonio mama buvo ištremta į Tiumenės sritį, Leonardas nuo tremties pabėgo. Jis II pasaulinio karo pabaigoje persikėlė pas seserį Eugeniją Dominiką Zablockienę (Užbalienę) į Pušinavą (Radviliškio vlsč.), slapstėsi pas svainio Petro Zablockio seserį Emiliją Grybauskienę Mumšilio kaime (Šiaulėnų vlsč.). 1945 m. pabaigoje ar 1946 m. pradžioje L. V. Grigonis įstojo į Alberto Pumpučio vadovaujamą partizanų būrį Šiaulėnų valsčiaus šiaurėje. Vėliau veikė su Povilo Lukšio rinktinės partizanais, vadovaujamais Juozo Mingilo ir 1947 m. gruodį jau buvo Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo viršininkas. Tokias pačias pareigas ėjo 1948 m. kovą įkurtoje Prisikėlimo apygardoje, o liepos 26 d. paskirtas jos vadu.

1949 m. vasarį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime (autoriai tai apibrėžia kaip susitikimą, – red. past.) L. V. Grigonis paskiriamas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiuoju pavaduotoju, liepos 16 d. pradėjo eiti Jono Žemaičio adjutanto ir laikinai prezidiumo sekretoriaus pareigas. 1950 m. gegužę buvo svarstoma ir veikiausiai Vyriausiosios vadovybės narių buvo pritarta L. V. Grigonio kandidatūrai į LLKS Tarybos prezidiumo prokuroro pareigas. Su jomis gali būti susijęs gegužės 30 d. L. V. Grigoniui suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis. 1950 m. lapkričio 23 d. L. V. Grigonis (po mirties) buvo apdovanotas 1 ir 2 rūšies I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais, 2 rūšies III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi ir 1 rūšies Laisvės Kovos Kryžiaus medaliu.

Juozas Tamkus gimė 1920 m. Pašilaupiuose (Ariogalos vlsč.). Į A. Meškausko vadovaujamą Dubysos dalinį įstojo 1948 m. gegužės 22 dieną. Šeimoje augo sesuo Aleksandra. Ji nuo 1947 m. rugsėjo buvo A. Meškausko ryšininkė. Tačiau pirmasis J. Tamkaus santykis su partizanais užsimezgė dar 1944 m. lapkritį, kai pastarasis įstojo į ats. ltn. K. Pakarklio vadovaujamų vanagų gretas. Aktyvi partizaninio karo pradžia lėmė, kad 1944 m. gruodį dalyvavo ginamosiose Pušynės kautynėse, 1945 m. vasario 14 d. – puolamosiose tame pačiame Šilainių miške. 1945 m. gegužės 18 d. J. Tamkus dalyvavo kautynėse Pagynėvyje, o liepos 9 d. – Ruseinių miške. Po šių kautynių rugpjūčio 15 d. legalizavosi. Nuo 1948 m. gegužės Smūgio dalinyje J. Tamkus veikė iki 1949 m. vasario 1 d., tada atsiskyrė su Feliksu Jakučiu ir, iki kovo 20 d. pabuvęs Pažangos dalinyje, vėl sugrįžo į Platiną (gegužę ji pavadinta Mindaugo tėvūnijos Eimučio laisvės kovotojų daliniu).

1949 m. rugsėjo 8 d. J. Tamkui suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis, už drąsą ir greitą orientaciją apdovanotas Pasižymėjimo ženklu. Tų pačių metų gruodžio 1 d. Birutės tėvūnijos vadas A. Meškauskas J. Tamkų paskyrė Eimučio dalinio vadu. 1950 m. pavasarį Maironio rinktinės vadas J. Paliūnas jam pareiškė padėką, o rugpjūčio 15 d. Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas įsakymu (veikiausiai dar nežinodamas apie J. Tamkaus žūtį) pakėlė jį į partizanų puskarininkius.

Vytautas Kuzmickas gimė 1930 m. Duogiuose (Perna-ravos vlsč.). Buvo vienturtis sūnus. Nepajėgdama ūkininkauti viena (vyras šeimą paliko dar 1933 m.), V. Kuzmickienė savo žeme leido naudotis bežemiams Teresiams (Tarasams), kurie turėjo tris vaikus. Vyriausias iš jų Pranas vėliau stojo į Pernaravos stribus ir kaltino Kuzmickus išnaudojimu. Už tai 1949 m. kovo 24 d. V. Kuzmickienė buvo ištremta į Irkutsko srities Olchono rajono Chužyro gyvenvietę ir į Lietuvą sugrįžo tik 1958 m. pavasarį. Vytautas nuo trėmimo pabėgo ir balandžio 14 d. įstojo į partizanų gretas. Mindaugo tėvūnijos vadas J. Paliūnas rugpjūčio 1 d. įsakymu V. Kuzmickui už „gerą savo pareigų žinojimą“ suteikė laisvės kovotojo partizano vardą.

Įgijęs pasitikėjimą, 1949 m. vasarą V. Kuzmickas lydėjo LLKS Tarybos prezidiumo sekretorių, vėliau – Ginkluotųjų pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų. Rugpjūčio 8 d. Pilionių kaime (Gudžiūnų vlsč.) V. Kuzmickas pateko į pasalą, sėkmingai iš jos pasitraukė, o rugpjūčio 13-osios rytą pateko į Užpelkių kautynių verpetą ir buvo „taip paveiktas, kad viskas liko kaip sapne“. Pakeliui į savo dalinį rug-sėjo 2 d. V. Kuzmickas Pilionių kaime vėl susidūrė su priešu, o rugsėjo 11 d. – ketvirtą kartą iš eilės Juodžių miške, jau Eimučio dalinio veikimo rajone. 1949 m. gruodžio 1 d. Birutės tėvūnijos vadas A. Meškauskas V. Kuzmicką paskyrė tėvūnijos štabo viršininku, kartu pavedė jam eiti Visuomeninės dalies viršininko pareigas. Pagrįstai galime manyti, kad V. Kuzmickas buvo dar ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriaus L. V. Grigonio patikėtinis ar adjutantas.

Maironio rinktinės vado 1950 m. pradžios įsakymu V. Kuzmickui buvo suteiktas grandinio laipsnis. Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas 1950 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu (veikiausiai nežinodamas apie V. Kuzmicko žūtį) pakėlė jį į jaunesniuosius puskarininkius.

Romualdas Misevičius gimė 1925 m. Geručiuose (Grinkiškio vlsč.). Be jo, šeimoje užaugo trys seserys. 1944 m. rugpjūtį Romualdas slapstėsi nuo okupantų, buvo suimtas, dvi savaites kalintas ir išsiųstas tarnauti į Raudonąją armiją. Iš jos 1945 m. vasario 28 d. pabėgo. Misevičių namuose nebuvo slėptuvės, bet Romualdas gimtojoje sodyboje slapstėsi iki pat 1948 m. rugpjūčio 15 d., kai įstojo į Viktoro Bakanausko vadovaujamą Nemuno dalinį ir davė priesaiką. R. Misevičius pasižymėjo kaip „blaivus, sąžiningas ir stropus įsakymų vykdytojas“, 1949 m. balandį buvo perkeltas į Lukšio dalinį, kuriame partizanavo iki rugpjūčio 15 d., paskui jis perėjo į A. Meškausko vadovaujamą Eimučio dalinį. Spalį R. Misevičiui suteiktas grandinio laipsnis. 1950 m. pavasarį partizanų vadovybė jam pareiškė padėką.

Pasak ilgaamžės partizano sesers Onos (g. 1922 m.), namiškiai Romualdo likimo nežinojo. Tačiau, nepraėjus nė mėnesiui po jo žūties, 1950 m. rugpjūčio 19 d. gimęs sesers Bronislavos (partizanų ryšininkės Audros) sūnus dėdės garbei buvo pavadintas Romualdu.

Juozas Zinius gimė 1916 m. Šiluose (Ariogalos vlsč.). Be Juozo, šeimoje augo dar septyni vaikai. Įstojęs į partizanų gretas, ats. ltn. K. Pakarklio 1944 m. lapkričio 30 d. prisaikdintas, J. Zinius dalyvavo Šilainių miško (Pušynės) ir 1945 m. vasario 15 d. Graužų miško kautynėse. Pastarosiose buvo sunkiai sužeistas ir slapstėsi urve – taip partizanai paprastai vadindavo slėptuves klojimuose, plyšiuose tarp šieno, rečiau – nedidelius bunkerius po gyvenamųjų namų grindimis, prie tvartų ar pirčių, skirtus vienam ar dviem asmenims. Vėliau tardomas J. Zinius papasakos, kad jo urvas buvęs namų palėpėje virš priemenės įrengta slėptuvė.

Aleksas Meškauskas. Apačioje archeologinių tyrimų metu2010 m. surastas durklas, ant kurio kriaunų įrėžtas žodisARAS – vienas iš A.Meškausko slapyvardžių.
Aleksas Meškauskas. Apačioje archeologinių tyrimų metu2010 m. surastas durklas, ant kurio kriaunų įrėžtas žodisARAS – vienas iš A.Meškausko slapyvardžių.

Į A. Meškausko vadovaujamą Smūgio dalinį įstojo 1948 m. gegužės 28-ąją. Tų pačių metų rugsėjo 8 d. J. Ziniui „už gerą orientaciją kautynėse Svilių kaime“ buvo pareikšta Aušros rinktinės vado P. Morkūno padėka. 1949 m. vasario 10 d. J. Zinius paskirtas Pažangos dalinio vado F. Jakučio pavaduotoju, tačiau kovo 20 d. sugrąžintas į A. Meškausko vadovaujamą Platinos dalinį. Čia pasižymėjo „savo iniciatyva, atlikdamas pareigas, turinčias didelės svarbos LLKS naudai“. 1949 m. balandžio 1 d. Varpo rinktinės vado įsakymu J. Ziniui suteiktas grandinio laipsnis, o „už drąsą 1945 m. vasario 15 d. kautynėse“ leista nešioti sužeidimo ženklą. 1949 m. rugsėjo 8 d. J. Zinius pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. Deja, 1949 m. birželio 10 d. per nelaimingą atsitikimą J. Zinius buvo antrą kartą sunkiai sužeistas ir Daugėliškių miško kautynių dieną (1950 m. liepos 22-ąją, kai buvo areštuotas) dar nebuvo pasveikęs.

Į patį pirmą tardytojo klausimą J. Zinius atsakė, kad į partizanų gretas stojo tam, kad kovotų su sovietų valdžia. Paklaustas, kodėl nenorėjo tarnauti Raudonojoje armijoje, partizanas atsakė nenorėjęs žūti svetimame krašte – jei žūti, tai geriau su partizanais Lietuvoje. Vienintelis Daugėliškių miško kautynių metu likęs gyvas partizanas buvo nuteistas 25 m. lagerio, bausmę atliko Dubravlage (Mordovijos ASSR).

1955 m. bausmė buvo sumažinta iki 10 m. lagerio, tačiau J Zinius į Lietuvą gyventi nebegrįžo. Su broliu Domu jis gyveno Slovjanske, Donecko srityje (Ukraina), šeimos nesukūrė. Artimieji iš Lietuvos J. Zinių aplankė 1989 m., neilgai trukus jis mirė.

◆ ◆ ◆

Saugumui Daugėliškių miško bunkerio istorija pradėjo ryškėti, kai 1950 m. birželio 6 d. traukinyje Kaunas-Alytus su L. V. Grigonio įduotu sumuštinyje paslėptu laišku Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sulaikyta ir apieškota ryšininkė M. Pranevičiūtė. Kitą dieną ji davė pirmuosius parodymus. Kankinama, veikiama psichologiškai ir provokuojama, palūžusi M. Pranevičiūtė liepos 22 d. rytą MGB kareivius atvedė prie bunkerio Daugėliškių miške. Jis tuo metu jau buvo ne vien LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriaus, prezidiumo pirmininko trečiojo pavaduotojo ir prokuroro L. V. Grigonio susitikimų vieta, bet ir Birutės tėvūnijos bei Eimučio dalinio vadovybės būstinė. Tai rodo 1950 m. birželį prie bunkerio paslėpti archyvai ir daug įvairių daiktų, kuriuos 2010 m. čia aptiko Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narių ir talkininkų surengta archeologinė ekspedicija.

Tyrinėjant Daugėliškių miško bunkerį, rasta beveik 700 metalo, stiklo, medžio, molio, keramikos, popieriaus, plastiko, gumos ir tekstilės radinių, dar apie 300 daiktų surinkta metalo ieškikliu žvalgant aplinką. Visi radiniai suskirstyti į bunkerio konstrukcijos elementus, partizanų uniformos ir kitas aprangos dalis, buities reikmenis, medicinos priemones ir medikamentus. Ant bunkerio grindų taip pat aptiktos dvi nedidelės per gaisrą apdegusios ir apanglėjusios kaukolės skliauto dalys. Nustatyta, kad šios momenkaulių, sutraiškytų šūvių į smilkinį, dalys yra 2 iš 3 bunkerio viduje žuvusių partizanų (V. Kuzmicko, R. Misevičiaus, J. Tamkaus).

MGB suimtas Juozas Zinius. Fotografuota MGB 1950 m.
MGB suimtas Juozas Zinius. Fotografuota MGB 1950 m.

Gausiausi Daugėliškių miško bunkerio radiniai – šaudmenys, rankinių granatų dalys ir kai kurie partizanų ginklai – mena ankstų 1950 m. liepos 22 d. rytą, kai MGB kareiviai surengė bunkerio šturmą. Išnagrinėjęs per 400 šaudmenų ir granatų dalių išsidėstymą, jo eigą pabandė atkurti vrš. Ernestas Kuckailis. Jo nuomone, „bunkerio šturmas pradėtas dviejų rankinių granatų RG-42 sprogimais ir pirmosiomis šūvių serijomis. MGB kareiviams persigrupuojant, partizanai pabandė iš bunkerio išsiveržti. A. Meškauskas metė tris vokiškas rankines granatas Eierhand-granate 39 ir išbėgo iš bunkerio, tačiau maždaug už 18 m į pietvakarius žuvo, patekęs į pistoleto kulkosvaidžio PPŠ ugnį. Įvykių liudytojų A. K. Bersėno ir M. Pranevičiūtės pasakojimai apie L. V. Grigonio žūtį prieštaringi, o žuvusių partizanų nuotraukos verčia manyti, kad L. V. Grigonį per bunkerio šturmą ištiko širdies smūgis. Po LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriaus L. V. Grigonio žūties likęs atidarytas bunkerio dangtis MGB šauliams tapo atviru taikiniu. Dalis kareivių persigrupavo į pietų pusę, šturmą turėjo užbaigti į bunkerio vidų įmesta rankinė granata RG-42, tačiau ji nesprogo... Bunkerio šturmas vyko įnirtingai: priešas iššovė ne mažiau kaip 200 šūvių pistoletu kulkosvaidžiu PPŠ, o 7,62x54 mm kalibro šovinių tūtelės ir kulkos leidžia spėti šaudžius karabinu Mosin ir automatu SVT. Prie šių šūvių dar reikia pridėti 7 sprogusias rankines granatas RG-42. Išnagrinėjus ant bunkerio grindų rastas šovinių tūteles ir kulkas nustatyta, kad besipriešindami partizanai iš bunkerio iššovė mažiausiai 44 šūvius: 22 – iš pistoleto kulkosvaidžio PPŠ (šaudyta iš dviejų šio tipo ginklų), 20 – iš automato SVT, po vieną – iš pistoleto Mauser C-96 ir Walther P-38. Pastarieji du partizanų šūviai buvo paskutiniai, dviem iš trijų kovotojų jie atėmė gyvybę.“

Nutilus šūviams, žuvusiųjų kūnus ir apsvaigusį J. Zinių (remiantis M. Pranevičiūte – nuo migdomųjų dujų) iš bunkerio buvo liepta išvilkti A. K. Bersėnui. Tada MGB kareiviai sulipo į bunkerį atlikti apieškos ir, matyt, jų degtuko liepsna sukėlė netikėtą sprogimą bei gaisrą, nes bunkeryje buvo apvirtusi žibalo talpa. Karinė operacija buvo nutraukta, bunkeryje šešiems dešimtmečiams liko apanglėjusios medinės konstrukcijos, įvairūs išmėtyti daiktai. Kitus paimtus daiktus – karinį grobį – įamžino priešo nuotrauka.

Po šešių dešimtmečių atgijusi A. Meškausko ir jo kovos brolių, ryšininkų ir rėmėjų, taip pat Vyriausiosios Lietuvos partizanų vadovybės narių gyvenimo ir kovos istorija, po kruopelę surinkta Daugėliškių miško bunkerio medžiaga, atkurta 1950 m. liepos 2 d. kautynių eiga vainikuoja ilgą ir garbingą mokytojo ir šaulio, vieno iš autoritetingiausių LLKS vadų, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signataro pulkininko leitenanto Leonardo Vilhelmo Grigonio, Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Birutės tėvūnijos vado viršilos Alekso Meškausko, šios tėvūnijos Visuomeninės dalies viršininko ir LLKS Tarybos sekretoriaus adjutanto grandinio Vytauto Kuzmicko, Eimučio dalinio vado puskarininkio Juozo Tamkaus, to paties dalinio jaunesniojo puskarininkio Juozo Ziniaus ir grandinio Romualdo Misevičiaus kovos už Lietuvos laisvę kelią.

Dabartinis vaizdas šalia Daugėliškių miško bunkerio. 2000 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras čia pastatė tipinį atminimo ženklą. Bunkeris archeologiškai ištirtas ir atstatytas 2010 m.
Dabartinis vaizdas šalia Daugėliškių miško bunkerio. 2000 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras čia pastatė tipinį atminimo ženklą. Bunkeris archeologiškai ištirtas ir atstatytas 2010 m.

Genocido aukų muziejaus, Rokiškio krašto muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo fondų, Vidmanto Balkūno ir Gedimino Petrausko nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"