Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ISTORIJA

#AšPrisimenu: „Svarbiausia, kad laimėjome mūšį“

 
2018 01 12 16:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

„Lietuvos žinių“ žurnalistas Aidanas Praleika 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu Klaipėdoje kartu su bendražygiais ruošėsi blogiausiam scenarijui. Tuomet jis tebuvo trylikos metų skautas.

Klaipėdoje gimęs A. Praleika – vienas iš pirmųjų skautų Lietuvoje. Nors sausio 13-osios įvykių metu jam nebuvo pakankamai metų, kad galėtų jungtis į savigynos būrius, budinčius miesto merijoje – pagrindiniame Klaipėdos miesto objekte, jis su kitais jaunaisiais skautais svariai prisidėjo prie uostamiesčio apsaugos.

„Ačiū Dievui, kad Klaipėdoje nebuvo to, kas buvo Vilniuje. Niekur kitur nevyko nieko panašaus kaip Vilniuje. Bet tuo metu niekas nežinojo, ar pas mus tai gali pasikartoti. Be jokios abejonės, visuose miestuose žmonės, daugiausiai vedami Sąjūdžio, ruošėsi blogiausiam scenarijui, kiekvieną dieną laukė puolimo, – pasakoja A. Praleika. – Klaipėdoje, skirtingai nuo daugelio kitų miestų, buvo du sovietų kariniai daliniai pačiame mieste. Bet kurią dieną ir bet kurią valandą jie galėjo tiesiog pajudėti iš kareivinių, esančių šiaurinėje miesto dalyje, ir užimti miestą.“

Mūsų užduotis buvo elementari – įlipdavome į medį šalia kareivinių ir skaičiuodavome šarvuočius, užsirašinėdavome jų numerius.

Pasirengime Klaipėdos gynybai aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų sąjunga. Tuometinis Klaipėdos vicemeras Rimantas Ulevičius, kuris buvo ir Lietuvos skautų sąjungos brolijos vadas, Aidano tėvas Raimundas Praleika, Vytautas Šliogeris ir daugelis kitų – buvo vieni iš tų žmonių, kurie Lietuvoje patys pirmieji atkūrinėjo skautų judėjimą.

„Man tuo metu buvo 13 metų. Mes labai pavydėjome vyresniems, nes jiems buvo leista jungtis į savigynos būrius, budėti merijoje, kur buvo sutelkta daugiausiai žmonių. Tačiau „mažiai“, tokie kaip aš, atradome savo nišą kitur. Mes stebėjome sovietų kariuomenę. Į vaikus niekas nekreipė dėmesio, mes galėjome trintis aplinkui kareivines, per tvorą pasikalbėti su kareiviais. Jautėmės drąsiai. Pats svarbiausias mūsų tikslas buvo skaičiuoti kareivius ir karinę techniką. Kareivinėse šarvuočiai buvo išvaryti iš angarų į aikštes, jie buvo pasiruošę veikti. Mūsų užduotis buvo elementari – įlipdavome į medį šalia kareivinių ir skaičiuodavome šarvuočius, užsirašinėdavome jų numerius. Kiekvienas iš mūsų vaikščiodavo gatvėse su užrašų knygute ir pastebėję bet ką, kad ir karininką, važiuojantį su mašina, užsirašydavo jos markę ir valstybinį numerį. Skaičiavom viską, kad žmonės, vadovaujantys miesto gynybai, turėtų kuo išsamesnę informaciją. Viską perduodavom merijai“, – atsimena žurnalistas.

A. Praleika su kitais jaunais skautais mieste buvo pasiskirstę postais, kuriuose budėdavo – ant pagrindinių sankryžų, viadukų. Sovietų kareiviai norėdami suklaidinti, reguliariai išvažiuodavo-grįžinėdavo iš/į kareivines, kad žmonės nesuprastų, ar tai tikras puolimas, ar ne. Kolonos apsukdavo ratą mieste ir sugrįždavo atgal į kareivines. Vis dėlto nei vienas toks okupantų pasivažinėjimas nebuvo netikėtas, nes paaugliai pranešdavo apie kiekvieną karininkų pasirinktą kryptį ar posūkį.

„Turėjom keletą racijų. Kai stovėdavom ant tilto ir pamatydavome atvažiuojančią sovietų koloną, bėgdavome iki artimiausio taksofono ir skambindavome. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, ištekliai, kuriuos tuo metu mes turėdavome gynybai, buvo juokingi ir netgi pavojingi“, – pasakoja A. Praleika.

Klaipėdos miesto merija A. Praleikai buvo patikėjusi ir kitą labai svarbią užduotį. Jis saugojo miesto antspaudą, kurį buvo užkasęs slaptavietėje.

„Man paskambindavo iš merijos ir pranešdavo, kad leidžiami dokumentai ir reikia juos užantspauduoti. Tada aš bėgdavau į slaptavietę, paimdavau antspaudą ir nešdavau jį į meriją. Palaukdavau, kol suantspauduos dokumentus ir nešdavau atgal į slaptavietę. Tai buvo reikalinga tam, kad merijos užėmimo atveju kažkas iš pogrindžio vėliau galėtų tvirtinti dokumentus tikru miesto antspaudu“, – prisimena vyras.

Visi gynėjai merijos viduje ir lauke buvo ginkluoti armatūros strypais ar peiliais, o pagrindinis ginklas buvo savadarbiai Molotovo kokteiliai. A. Praleika iki šiol atsimena, kaip einant merijos koridoriumi, prie kiekvieno lango sėdėjo žmonės, pasistatę dėžes su Molotovo kokteiliais:

„Padegamosios medžiagos buvo tiek daug, kad nuo šūvio į meriją sukeltos žiežirbos ji galėjo „išlėkti į orą“, – svarsto žurnalistas.

Merija buvo neblogai užbarikaduota, tačiau gynėjai vaikščiojo aplink pastatą ir bandė nustatyti geriausią gynybos vietą. Atsitraukimo kelio iš ten nebuvo ir puolimo atveju nei vienas žmogus nebūtų pabėgęs.

Kitiems nebuvo lengva apsispręsti likti tokioje vietoje, kur užtikrintai laukia mirtis. Tačiau tai buvo žmonės, vienijami laisvės idėjos ir meilės tėvynei.

„Niekas net neturėjo iliuzijų, kad jiems pavyks apsiginti. Buvo žmonių, kurie pabėgo ir niekas jų už tai nepeikė. Jie sakė, kad turi šeimą ir atsiprašinėjo. Kitiems nebuvo lengva apsispręsti likti tokioje vietoje, kur užtikrintai laukia mirtis. Tačiau tai buvo žmonės, vienijami laisvės idėjos ir meilės tėvynei“, – prisimena A. Praleika.

Jis taip pat pasakoja, kad tos sausio dienos paliko įspūdį ir patirtį, kurie jį lydės visą gyvenimą. Ypatingai stiprus buvęs visuotinis vieningumo jausmas. Merijoje apsilankė net vienas iš Klaipėdos kriminalinio pasaulio autoritetų, pravarde „Čianga“. Jis atnešė ginklų ir atsivedė „torpedas“ – banditus, kuriems liepė klausyti merijos vadų.

Tačiau situacija atrodė tokia beviltiška, kad įvykių metu, keturis vakarus iš eilės A. Praleika ateidavo prie merijos, kad atsisveikintų su savo tėvu, galimai paskutinį kartą.

„Niekada negali žinoti. Galbūt šiąnakt prasidės puolimas ir aš jo nebepamatysiu. Galiu pasakyti visiškai atvirai ir nepolitkorektiškai – niekada gyvenime neatleisiu puolusiai „valstybei“ už tuos keturis vakarus“, – pasakoja A. Praleika.

Vėliau viskas išsisprendė ir lauktas puolimas Klaipėdoje neįvyko, nors Sausio 13-oji visoje Lietuvoje tapo gedulo diena.

„Tuo metu apie tai nemąstėme, bet mes – 12–13 metų „pacaniokai“, taip pat rizikavome gyvybe. Tačiau svarbiausia, kad tai buvo mūšis. Pasyvus mūšis, trukęs keletą dienų, bet mes jį laimėjome. Amžinas atminimas tiems, kurie žuvo prie televizijos bokšto Vilniuje. Tačiau priešas buvo nugalėtas. Kai įtampa nuslūgo ir tapo aišku, kad kariuomenė toliau nebežengs, žmonės vis dar dvejojo. Tačiau jausmas, atsiradęs po Sausio 13-osios buvo nepakartojamas – „viskas, mes laimėjome“. Bus Lietuva, bus nepriklausomybė, bus laisvė. Ir tada, ir dabar man tai didelė šventė dėl tų, kurie liko gyvi ir nugalėjo“, – jausmais dalinasi A. Praleika.

1992 m. dešimčiai Klaipėdos skautų buvo įteikti skautiški medaliai. Tai buvo ganėtinai žemo rango medaliai, bet A. Praleikai ir jo bendražygiams jie turėjo ypatingą reikšmę, kėlė begalinį pasididžiavimą tuo, ką jie nuveikė.

„Vėliau, kai su armatūros strypais ir Molotovo kokteiliais sėdėję gynėjai buvo prisiminti ir jiems buvo pasiūlyti Sausio 13-osios medaliai, jie jų atsisakė. Tačiau mes iš vyresniųjų išmokome, kad viską darėme ne dėl medalio, pareigų ar karjeros. Mes tai darėme, nes tai reikėjo daryti – jokio kito kelio nebuvo. Ką tik atkurtai valstybei grėsė sunaikinimas ir ją reikėjo ginti“, – priduria A. Praleika.

Jausmas, atsiradęs po sausio 13-osios buvo nepakartojamas – „viskas, mes laimėjome“.

Baigdamas savo pasakojimą, jis atskleidžia nuomonę apie dažnai šiomis dienomis pasitaikantį požiūrį į tuomečius įvykius: „Kiekvienais metais, visi prisimena ir rašo apie Sausio 13-ąją. Ir kiekvienais metais tenka išgirsti tradicinį posakį – „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“. Aš negaliu pakęsti šios frazės. Mes kovojome ne už vienokią ar kitokią Lietuvą, o apskritai už Lietuvą, jos egzistavimo galimybę. O kokia jinai bus, yra mūsų visų atsakomybė ir pareiga“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"