Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Baltijos šalių draugystė: ar mus sieja tik amerikiečiai?

 
2018 01 22 9:47
AFP/Scanpix nuotrauka

Baltijos šalių karinis bendradarbiavimas yra  nulemtas spaudimo iš šalies, o ne Lietuvos, Latvijos ir Estijos atskirų politinių siekių. Tik NATO ir bendros grėsmės mums padeda tarpusavyje nesusipešti, sako Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro analitikas Tomas Jermalavičius. Pasak analitiko, Baltijos šalims stinga karinės integracijos, bet šiandien situacija yra daug geresnė nei, tarkime, 2005 metais, kuomet gynybos ministrai net nesikalbėjo. 

– Šiuo metu daug kalbama apie bendradarbiavimą saugumo srityje. Kaip vyksta Baltijos šalių bendradarbiavimas saugumo, gynybos srityse?

Mes esame įsipareigoję padėti vieni kitiems konflikto atveju, bet jei tai būtų plataus masto konfliktas, kiekviena šalis gintų tik savo teritoriją. Mes tikrai nesiūsime savo batalionų į Estiją, jei grėsmė kils ir mums.

– Jau daug metų kalbama, kad trūksta integravimosi tarp trijų Baltijos šalių. Jo stinga ne tik tarpusavyje, bet ir valdymo struktūrose, kontrolėje, komunikacijose, kariniuose pajėgumuose ar įsigyjant panašios platformos sistemas, kurias būtų galima laikyti ir aptarnauti bendruose centruose, kartu pirkti detales.

Logistikos centrai galėtų būti bendri, arba, tarkime, kalbant apie laivyną – visos trys šalys atskirai pirko išminuotojus (laivus), o dabar susidarė tokia situacija, kad estai netenka šio pajėgumo, nes neturi pinigų ir žmonių, kad jį išlaikytų. Vietoje to galėjome pirkti ir išlaikyti bendrai, formuoti komandas, kurios dirbtų pakaitomis. Tai būtų buvęs geras nišinis ir lengvai naudojamas pajėgumas.

Yra sričių, kur galime lengvai integruotis, bet yra ir tokių, kur negalime, nes esame trys suverenios valstybės su savo kariuomenėmis, jų vadais ir valstybių vadovais. Tai visiškai tas pats atvejis, kaip ir tada, kai kalbama apie Europos Sąjungos (ES) kariuomenę, kol ES nebus vieno gynybos ministro, vieno prezidento ir vieno kariuomenės vado, tol apie vieną kariuomenę kalbėti negalime.

Mes esame įsipareigoję padėti vieni kitiems konflikto atveju, bet jei tai būtų plataus masto konfliktas, kiekviena šalis gintų tik savo teritoriją. Mes tikrai nesiūsime savo batalionų į Estiją, jei grėsmė kils ir mums.

Taigi, mūsų integratorius nėra trišalis formatas, mus vienija NATO. Į bendrą sistemą ir strategiją mus integruoja aljansas, o ne Vilnius, Ryga, Talinas ir net ne Vašingtonas.

Problemų kelia ir tai, kad išsiskyrė mūsų gynybos planavimo ciklai. Turėjome ambicijų harmonizuoti gynybos planavimo ciklus, kad tuo pačiu metu kažką planuotume, įsigytume. Visgi to nebuvo pasiekta, mes judame skirtingais greičiais, o ir mūsų politiniai ciklai – skirtingi, kurių, žinoma, harmonizuoti, neįmanoma.

Kuomet užklupo finansinė krizė mes visi kirpome gynybos biudžetus, bet estai turėjo pinigų naujiems projektams. Dabar Lietuvoje ir Latvijoje didėja gynybos biudžetai, o pas estus pinigai, skirti naujiems projektams, jau išleisti. Kai šis ciklas pasibaigs, Lietuva ir Latvija bus išleidę pinigus tam tikriems projektams, o estai turės ieškoti naujų idėjų.

Tiesa, ši problema egzistuoja ne tik tarp trijų Baltijos valstybių, bet ir visame aljanse. Kai buvo kerpami biudžetai visose šalyse, nebuvo daroma koordinacija, kas ir kur mažina finansavimą, o kur – palieka. Šiuo metu stinga koordinacijos didinant gynybos biudžetus, geriau būtų šiuos procesus sinchronizuoti, kad nebūtų taip, jog visi prisiperka tų pačių dalykų tik iš skirtingų tiekėjų.

Gynyba yra suverenios valstybės šerdis, bet mes, reikia pripažinti, daugiau derinamės ir koordinuojamės prie aljanso gynybos planų nei kokie prancūzai ar vokiečiai, nes jie didesni, turi gynybos pramonę, jos interesus.

Bendradarbiavimas kainuoja, tam reikia skirti jėgų, laiko ir pinigų. Todėl tenka svarstyti su kuo labiau norisi bendradarbiauti, su kuo – naudingiau. Tarkime, Lietuva, bent jau ginkluotės srityje, labai daug dėmesio skiria bendradarbiavimui su Vokietija ir Nyderlandais.

– Baltijos šalims NATO šiuo metu skiria daug dėmesio, sulaukiame karių, technikos, ginkluotės. Ar tai yra mus vienijantis faktorius? O gal turėtume kurti kažką panašaus į „Baltijos Antantę“?

– Taip, mes daug dėmesio skiriame amerikiečiams, tai mus sieja. Geriausiai karinis bendradarbiavimas ir integracija tarp trijų Baltijos valstybių vyksta tada, kai amerikiečiai pasako, kad reikia kažką daryti, efektyvinti bendradarbiavimą.

Buvo kilę įvairiausių nesutarimų, įtampų, buvo momentų 2005 metais, kuomet gynybos ministrai tarpusavyje normaliai nesikalbėjo, nes negalėjo vienas kito pakęsti.

Tie pinigai, kurie ateina iš amerikiečių, yra skiriami bendriems įsigijimams, jie nori, kad atsirastų bendrumo kultūra ginkluotės srityje. Siekiama, kad būtų galima susėsti prie stalo, kalbėtis apie poreikius, studijuoti ir testuoti sistemas, kartu viską išbandyti.

Didžiausi sunkumai tarp trijų Baltijos valstybių iškilo tada, kai Vakarų dėmesys Baltijos valstybėms nuslopo. Mus priėmė į NATO ir atsitraukė, palikdami tvarkytis patiems. Manė, kad esame suaugę, bet buvome tik paaugliai. Būtent tada mes tarpusavyje pradėjome peštis. Buvo kilę įvairiausių nesutarimų, įtampų, buvo momentų 2005 metais, kuomet gynybos ministrai tarpusavyje normaliai nesikalbėjo, nes negalėjo vienas kito pakęsti.

Be disciplinuojančio poveikio ir spaudimo iš šalies mums sunku tarpusavyje rasti bendrą kalbą, žinoma, padeda tai, kad yra bendra grėsmė. Na, o kalbėti apie „Baltijos Antantę“ būtų žalinga, nes aljanso saugumas yra nedalomas, todėl grėsmės Portugalijai ir Italija yra ir grėsmės Latvijai arba Lietuvai, ir atvirkščiai. Taigi, pradėjus regionalizuotis, burtis į mini blokus tai gali pakenkti aljanso saugumo, nedalomumo principams. Fragmentacija gali lengva sukiršinti valstybes.

– Lietuva ir Estija stiprina savo kariuomenes, kviečia jaunuolius atlikti privalomąją karo tarnybą. Ar ši taktika pasiteisina? Ar tai – bendros Baltijos šalių saugumo koncepcijos dalis?

– Čia yra nemažai niuansų. Svarbu kokią gynybos viziją ir koncepciją šalis turi, jų būna įvairių. Jeigu šaliai svarbu didinti ne tik raumenų jėgą, bet ir jų masę, be karo prievolės labai sunku, nes reikia rezervo, reikia didinti pajėgumus. Bet gali būti ir taip, kad yra galvojama, jog svarbu pasiekti tikslus per trumpą laiką, o tada padės sąjungininkai. Tuomet yra veikiama pagal scenarijus, kur pakanka profesionalių pajėgų, o visą kitą užpildys aljanso kariai. Tai – kitokia strategija, nenoriu sakyti, kad geresnė ar blogesnė.

Tomas Jermalavičius. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka.
Tomas Jermalavičius. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka.

Visgi yra psichologinis momentas, kuomet tokiais dalykais (karo prievole) yra demonstruojama šalies valia priešintis. Lietuvoje karo prievolė yra de facto savanoriška. Tai, kad mes sugebame surinkti karo prievolininkus savanorišku pagrindu yra labai stipri žinutė sąjungininkams ir priešininkams. Tauta turi valią ir gebėjimą priešintis.

Kalbėti apie „Baltijos Antantę“ būtų žalinga, nes aljanso saugumas yra nedalomas, todėl grėsmės Portugalijai ir Italija yra ir grėsmės Latvijai arba Lietuvai, ir atvirkščiai.

Gynybos, kaip ir užsienio politika, mėgsta tęstinumą, todėl radikalūs pokyčiai turi būti gerai pamatuoti. Tai, kad Lietuva sugebėjo įvesti karo prievolę per tokį trumpą laiką prilygsta stebuklui. Rizika, kad tai būtų buvęs žalingas ir nenusisekęs žingsnis buvo didelė. Reikia pripažinti, kad politikos sprendimų priėmėjai ėmėsi rimtos rizikos, taip rizikuoti su labai sudėtinga sistema pernelyg dažnai būtų sudėtinga.

Latvijoje į viską žiūrima šiek tiek atsargiau. Jie mėgina pritraukti savanorius į savo Nacionalinę gvardiją, jei tai nepavyks, neužteks žmonių, tada teks grįžti prie karo prievolės. Žinoma, klausimas kaip į tai žiūrės Latvijos visuomenė. Latvija yra labiau fragmentuota, todėl yra tam tikrų problemų.

– Rusija kelia ne tik karinę, bet ir kitokias grėsmes. Kaip su hibridinėmis grėsmėmis tvarkosi Baltijos šalys. Šios grėsmės skirtingose šalyse yra skirtingos, kas mus neramina?

– Estiją didelis šokas ištiko 2007 metais, kai kilo „Bronzinio kareivio“ krizė, vyko kibernetinės atakos. Etninės integracijos, informacinio saugumo, kovos su propaganda ir kibernetinio saugumo aspektai jiems tapo labai svarbūs ir užaštrinti. Tai padiktavo jų prioritetus.

Lietuvoje buvo daugiau šoko po Krymo, bet ne po Gruzijos, nes tada mes tiesiog neturėjome pinigų. Po Krymo atsirado lėšos kažką daryti, keisti. Energetinis saugumas ir informacinės erdvės švarinimas yra svarbiausi mūsų prioritetai.

Latvijai aktualiausia yra įtaka per politinę ir ekonominę sistemą, nes Latvijoje egzistuoja oligarchizacijos fenomenas. Latvijoje rusiškas kapitalas daro nemenką įtaką, o ir korupcija Latvijoje yra didžiausia tarp visų Baltijos valstybių.

Atsakas į hibridines grėsmes yra nacionalinė atsakomybė, nes kiekviena šalis yra skirtinga ir skirtingai pažeidžiama. Žinoma, šalys gali keistis gerąja praktikai, kaip yra daroma strateginės komunikacijos srityje tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Švedijos, Suomijos.

– „Zapad 2017“ senokai pasibaigė, bet kalbos apie šias pratybas – ne. Kokias pamokas išmokome iš šių pratybų? Ar Rusija sugebėjo nustebinti?

– „Zapad 2017“ planai žvalgybos tarnyboms nebuvo siurprizas. Tiesą pasakius Rusija tokius scenarijus praktikavo jau ne pirmą kartą. Gynybiniai ir puolamieji scenarijai yra derinami ir papildomi, bet bendras strateginis paveikslas yra toks pat.

Lietuvoje, karo prievolė yra de facto savanoriška. Tai, kad mes sugebame surinkti karo prievolininkus savanorišku pagrindu yra labai stipri žinutė sąjungininkams ir priešininkams. Tauta turi valią ir gebėjimą priešintis.

Mums svarbu buvo pamatyti, kokias pamokas Rusija išmoko iš konfliktų Ukrainoje ir Sirijoje. Nes, tarkime, Ukrainos konfliktas parodė ko Rusija išmoko iš konflikto su Gruzija. Dabar matome ko jie išmoko iš paskutiniųjų konfliktų, kaip jie integruoja tas pamokas į savo veiksmus, planus, doktrinas.

„Zapad 2017“ buvo naudingas strateginės komunikacijos prasme, Vakarų visuomenės pamatė, kad tai, apie ką mes kalbėjome – išties egzistuoja. Taigi, manau, kad reikia viešinti žvalgybinius duomenis, demonstruoti, jog Rusija meluoja.

Rusija savo pajėgas ruošia tam, ką praktikuoja. Kariškiai yra labai pragmatiška profesija, jie nešvaisto savo laiko dalykams, kurių nesiruošia daryti. Jei kažkada caras-prezidentas nutars, kad pulti reikia, kariškiai bus pasiruošę. Klausimas, kaip įtikinti carą-prezidentą, kad tai būtų savižudybė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"