Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Arklys vietoj traktoriaus: genofondas, ekologija ar prabanga

 
2018 09 13 6:00
Lietuvos kaime darbui arkliai naudojami vis rečiau.
Lietuvos kaime darbui arkliai naudojami vis rečiau. Vilmos Kasperavičienės nuotrauka

Smulkieji ūkininkai kaltina valdžią, kad ši nesudaro jiems sąlygų įsigyti technikos ir juos žlugdo. O nacionalinių arklių veislių saugotojai siūlo smulkiesiems ūkininkams darbui rinktis arklius – palyginti su traktoriais, pigią, ekologišką ir tvaraus ūkininkavimo principus atitinkančią alternatyvą.

„Kitos išeities Lietuvai nėra, jei negrįšime prie darbo arkliais, bankrutuosime kaip žemės ūkio valstybė. Tai ne vien mano asmeninė, bet ir didžiosios dalies asociacijos narių nuomonė“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos (LSAVAA) prezidentas Vigandas Indrašius. Anot jo, pasaulis ir Europa grįžta prie darbo arkliais labai sparčiai, o mes gerokai atsiliekame.

Žemės ūkyje naudojami darbinių veislių arkliai ypač populiarūs Austrijoje ir Šveicarijoje.

„Nemanau, kad šeimos ir smulkiuosius ūkininkus išgelbėtų grįžimas prie arklių. Juk technika ir buvo sukurta arkliams pakeisti, nes ji našesnė, – iš pradžių gana kategoriškai teigė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis, bet tuoj pat sušvelnino savo poziciją: – Brangstant degalams tame pasiūlyme yra dalis tiesos, gal tai ir būtų išeitis smulkiausiems ūkiams.“ Jo nuomone, darbiniai arkliai tiktų specializuotuose ūkiuose arba augalininkystės ūkeliuose iki penkių ar dešimties hektarų.

V. Juodsnukis pažėrė kritikos dabartinei ir ankstesnėms šalies valdžioms, kad šios per tiek metų nesudarė smulkiesiems ūkininkams galimybių apsirūpinti technika.

Tačiau V. Indrašius įsitikinęs, kad 30 ar 40 ha žemės valdantiems ūkiams, auginantiems mėsinius galvijus ar turintiems pieninių galvijų ganomą bandą ir realiai tedirbantiems 10 ha žemės, neracionalu pirkti šimtus tūkstančių eurų kainuojantį traktorių. „Taip švaistomos ES ir mūsų šalies lėšos. Galiu nubraižyti visą schemą, iš kurios aišku, kad smulkieji ūkininkai turėtų grįžti prie arklių“, – tikino LSAVAA vadovas.

Pasak V. Indrašiaus, grynaveislis, kilmės dokumentus turintis žirgas kainuoja 2–2,5 tūkst. eurų, o darbinį, ypač negrynaveislį, arklį galima įsigyti gerokai pigiau.

LŠŪS pirmininkas svarstė, kad, ūkininkams pereinant prie darbo arkliais, problema taptų specializuotų žemės ūkio padargų stygius, o ir žemdirbiai nebemoka dirbti arkliais. „Kaip reikia priprasti prie technikos, taip reikia priprasti ir prie arklių. Tam parengtų žmonių nėra ir neaišku, kas užsiimtų rengimu“, – argumentus vardijo V. Juodsnukis.

LSAVAA prezidentas tikino, kad Amerikoje gaminami arklių traukiami padargai, pradedant plūgu ir baigiant presu. Jie nėra pigūs, tačiau, skirtingai nei skirti traktoriams, yra ilgaamžiai, nepradeda gesti po penkerių ar aštuonerių metų.

Anot V. Indrašiaus, asociacija apsiimtų atlikti šviečiamąjį darbą, galbūt net mokyti dirbti arkliais, bet ji neturi galimybių įsigyti demonstracinių padargų. „Po pernykštės parodos Vokietijoje šią idėją siūliau Žemės ūkio ministerijai, Vyriausybei, tačiau ministrai keičiasi, taigi siūlymas, matyt, yra pamirštas. Jei asociacija norėtų pasinaudoti ES parama, juos įsigyjant reikėtų nurodyti tris skirtingus gamintojus, o jų tiek nėra. Jei patys kreiptumėmės į gamyklą Amerikoje – šansai nedideli, nes pasaulio kontekste esame maži“, – sakė LSAVAA prezidentas. Jis taip pat negailėjo kritikos šalies valdžiai, nes ši esą žlugdo nacionalines veisles.

Vis žada atsisakyti

LSAVAA, pasak V. Indrašiaus, yra atsakinga už dvi nacionalines veisles: Lietuvos sunkiuosius arklius ir stambiuosius žemaitukus. Jo žodžiais, Lietuvos sunkiųjų arklių populiacija didėja, o stambiųjų žemaitukų išlieka tokio pat lygio.

„Stambieji žemaitukai yra darbo arkliai, tai veislė, skirta nenašioms Rytų Lietuvos žemėms. O Lietuvos sunkiuosius arklius laikyti apsimoka dėl to, kad jie paklausūs maisto pramonėje“, – teigė asociacijos vadovas.

Lietuva turi vieną didžiausių Europoje valstybinių žirgynų – 900 žirgų. Daugiau turi tik Didžiosios Britanijos karalienė. Valstybė saugo genofondą, bet ji nebūtinai tai turi daryti pati.

Stambiųjų žemaitukų pagrindinis augintojas yra Lietuvos žirgynas. Tačiau, pasak LSAVAA prezidento, šiuo metu jame situacija nėra pati geriausia. „Kergiant vietoje, žirgai pradėjo žemėti ir linkti į ponių klasę, o šios klasės žirgai – mažai panaudojami, tinkami vaikams joti. Prarandame vidutinį darbinį arklį, kuris reikalingas ūkio darbams. Todėl norime išgelbėti ir grąžinti stambųjį žemaituką, kad nebūtų veislės iškrypimo. Tačiau toks uždavinys nėra lengvas, nes valstybė yra susigriebusi visą pagrindinį genofondą ir pagrindinį finansavimą, privačiam sektoriui yra labai sunku konkuruoti“, – tvirtino V. Indrašius.

„Lietuva turi vieną didžiausių Europoje valstybinių žirgynų – 900 žirgų. Daugiau turi tik Didžiosios Britanijos karalienė. Tokios įstaigos turi būti privatizuojamos arba perduodamos ūkininkams. Valstybė atsakinga už genofondą, tačiau valstybė nebūtinai tai turi daryti pati, o gali finansuoti šį darbą. Pavyzdžiui, vietoj 900 žirgų, kuriuos dabar laiko valstybinės įmonės, veislei palaikyti užtektų 100. Dabar žirgai laikomi trijuose žirgyno filialuose, vienas jų – Vilniuje. Pastarąjį galime privatizuoti ir žemę panaudoti nuosavybei grąžinti, arklius iškelti į Baisogalą. Kita vertus, 900 žirgų greitai neparduosi. Skaičiuojame ir kiek valstybei reikia pasilikti sau“, – šių metų pradžioje problemos neslėpė ir viešai ją skelbė tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.

Šiandien V. Indrašius tai girdėdamas tik šypsosi. „Žemės ūkio ministerija tai žada jau daug metų, bet rezultato nesulaukiame. Prieš mėnesį ministerijai parašėme prašymą, kad leistų apžiūrėti ir įvertinti stambiųjų žemaitukų žirgus Lietuvos žirgyne, nes asociacija yra atsakinga už šios veislės išsaugojimą. Bet mūsų ten neįsileidžia. Gal jie ten daro ką nors nešvaraus? Už kiekvieną ten laikomą gyvūną gauna išmokas, 1600 eurų per metus, o gal laiko arklius, nevertus nė skatiko? Yra didžiulė priešprieša tarp valdiško ir privataus sektoriaus. Privačiam sektoriui už genofondinį arklį mokama išmoka tik 200 eurų. Tai visiškas veislės žlugdymas, susidariusi situacija – kritiška. Žirgyne laikoma per pusę eržilų ir kumelių, privatus ūkis taip elgdamasis iš karto bankrutuotų, nes nebūtų šansų išsilaikyti – tai blogas panaudojimas, bloga vadyba, neteisingas požiūris“, – piktinosi Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos prezidentas.

Jo žodžiais, parama yra teigiamas dalykas, tačiau turėtų būti ir realūs planai, padedantys išsaugoti nykstančias veisles.

Pripažįstama, kad nei statistika, nei vyraujantis požiūris optimizmo neteikia. Natūralu, kad įvairiais laikotarpiais arklio paskirtis keitėsi: anksčiau jie buvo pagrindiniai pagalbininkai žemės ūkyje, o dabar vis labiau populiarėja įvairios žirgų sporto rungtys, arkliai naudojami kaimo turizmui, vaikų laisvalaikiui, hipoterapijai ir pramogų versle. Senųjų veislių saugotojai viliasi, kad pavyks išsaugoti tai, kuo Lietuva pasaulyje garsėjo jau VI amžiuje, ir žirgai neliks vien paminkluose ir valstybės herbe.

Vien išmokų neužtenka

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, paraiškas gauti išmoką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ 2017 metais pateikė 57 pareiškėjai, laikantys žemaitukus, stambiuosius žemaitukus bei Lietuvos sunkiuosius arklius. Jiems išmokėta 36 737 eurų paramos. Šiemet dėl išmokų kreipėsi 65 pareiškėjai, jiems išmokėtina suma bus žinoma 2019 metų pavasarį ar vasarą, vertinant kasmetinius prašymus.

Žemės ūkio ministerijos ryšių su visuomene specialistė Jurga Vaičiūnė teigė, kad žemės ūkio darbams naudojamų arklių skaičius pradėjo mažėti, kai Lietuvoje pradėta naudoti įvairią žemės ūkio techniką, įvertinant tai, jog ūkininkams reikia laiku įdirbti savo naudmenų plotus.

Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2017–2018 metų ataskaitos duomenimis, 2010 metais Lietuvoje buvo laikomi 13 422 arkliai. Jų skaičius kasmet padidėdavo keliais šimtais ar net tūkstančiu ir 2015 metais jau siekė 18 077. Tačiau nuo 2015 metų arklių Lietuvoje pradėjo mažėti, šiemet jų užregistruota tik 15 664, arba vos 335 daugiau nei 2012-aisias.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"