Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Žurnalistika laiko ratuose 

2018 lapkričio 22 d. 18:12
Dainius Radzevičius
Dainius Radzevičius
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pasikalbėjimas  su  Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku  Dainium Radzevičium

– Gerbiamas Dainiau, sugrįžkim į praėjusį laiką, kai užsukai į Lietuvos žurnalistų sąjungą pas tuometinį LŽS pirmininką Rimgaudą Eilunavičių. Anuomet, užsiimdama kažkokiais pirmininko pavedimais, pamačiusi jauną, simpatingą žmogų, pamaniau: iš kur pas mus atėjo tas energingas, pagaviai besišypsantis jaunuolis. Berods, tuomet dirbai kažkokį darbelį Lietuvos Vyriausybėje. Prisiminkim, kokie motyvai tuomet Patį atvedė į Žurnalistų sąjungą...

– Tuomet dar buvau studentas, bet greta mokymosi jau ir dirbau kaip daugelis iš mūsų kartos: derindami mokslą ir darbą. Labai norėjau būti žurnalistu, o studentui visada atrodo, kad jis daug gali... Man žurnalisto profesija niekuomet nesisiejo su vienišo vilko gyvenimu. Bendrabutyje susibūrėm į draugų grupę ir tada supratau, kad būnant draugėje kur kas daugiau sužinai, nes su draugais, su kolegom daliniesi informacija. Rašiau kursinį darbą apie Lietuvos žurnalistų sąjungą, taigi kaip neužeisi į jos patalpas, nepakalbinsi jos pirmininko...

O aš, pamatęs, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungoje įdomu, nes ten vyksta įvairūs susitikimai, susirinkimai, kunkuliuoja visavertis gyvenimas, panorau įstoti į šią sąjungą. Buvau priimtas kaip žurnalistas korespondentas, nes neturėjau būtinos patirties ir dar neturėjau žurnalisto diplomo. Netrukus patekau ir į pirmąjį žurnalistų suvažiavimą, surengtą Mokytojų namuose. Pamačiau veiklius žmones, išgirdau, kokie įdomūs, jaudinantys buvo jų pasisakymai, svarstymai, ginčai, kiek daug ten virė tarpusavio aistrų... Visa tai man buvo ir nauja, ir įdomu. Aišku, pernelyg daug ginčų buvo dėl asmeninių ambicijų ar kitų, nuo žurnalistikos nutolusių, reikalų. Kas tuomet galėjo pamanyti, kad po keleto metų, jau kitame suvažiavime, surengtame Kaune, būsiu pasiūlytas į LŽS valdybą.

Man visada atrodė, kad norint tapti profesionaliu žurnalistu, reikia mažiausiai dviejų savybių: pirma – paragauti mokslo (gerai būtų baigti ir žurnalistikos studijas), antra –dalyvauti bendruomenės gyvenime... 2003 metais Šiauliuose vykstant LŽS suvažiavimui, kilus audringoms diskusijoms apie žurnalistų sąjungos ateitį ir gal net veiklos sustabdymą, pamačiau, jog mūsų bendruomenėje buvo pernelyg daug susiskaldymo. Deja... Visgi buvo nuspręsta dirbti kartu, o mane išrinko Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku (gal kolegos nusprendė, kad esu neutraliausias tose diskusijose). Šį išrinkimą priėmiau kaip gautą pasitikėjimo mandatą. Džiaugiuosi, kad jau ilgus metus nėra susipriešinimo nei mūsų organizacijoje, nei santykiuose su Lietuvos žurnalistų draugija, kuri kažkada atsirado kaip alternatyva Lietuvos žurnalistų sąjungai. Smagu ir svarbu, kad galime susitarti aptariant bendrus reikalus Seime, Vyriausybėje, redakcijose.

– Ar LŽS pirmininko pareigas iš karto supratai kaip svarbų, sunkų ir atsakomybės kupiną uždavinį? Gal tai brendo pamažu, įsisavinant vis daugiau sprendimų, kai reikėdavo greitai apsispręsti, ištikus netikėtoms, kartais gal ir nevisai malonioms aplinkybėms... Ar tas būtasis laikas šiandien Pačiam kelia tam tikrą nostalgiją, gal palydimą lengvo nusišypsojimo?

– 2003 metais atsistatydino ilgametis LŽS pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius. Man teko perimti iš jo raktus, pabūti laikinu pirmininku, suorganizuoti suvažiavimą Šiauliuose. Tada buvo sunkiausias, sudėtingiausias, bet ir įdomiausias mano gyvenimo tarpsnis. Tarp to pavasario, kai Rimgaudas man perdavė antspaudą, raktus ir dokumentus, ir LŽS suvažiavimo Šiauliuose, reikėjo apsispręsti: priimti tas pareigas arba ne... Nuo 2003-iųjų trejetą metų dirbau visuomeniniais pagrindais (taip buvo sutarta valdybos posėdyje), o nuo 2006 m. rudens, išrinktas tikruoju pirmininku. Vertinu kolegų pasitikėjimą ir įpareigojimus, nes dirbu jau keturias kadencijas ir atsakomybės jausmas tik didėja.

– Jeigu netrukus, per lapkričio 24 dieną įvyksiantį visuotinį LŽS suvažiavimą, žurnalistų bendruomenės sprendimu būtum išrinktas dar vienai kadencijai, kokius uždavinius sau išsikeltum kaip svarbiausius, neatidėliotinus?

Beje, laikui bėgant, ar smarkiai keičiasi Lietuvos žurnalistų bendruomenės gyvenimo ir išgyvenimo bei pragyvenimo principai? Ar tvirtėja žurnalistų, kaip profesionalų, atsakomybė? Ar jie tobulėja požiūrio į savo darbus ir įsipareigojimus visuomenei prasme?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Mūsų sąjungos narių požiūris į savo darbą ir atsakomybę už jį labai keičiasi ir tvirtėja, kuriasi formalios ir neformalios žurnalistų bendruomenės. Mums turi būti svarbu suburti kolegas, kurie eitų su profesionaliąja žurnalistika, o ne su dažnai pasitaikančia „aptarnavimo“ struktūra, kai plečiasi ir populiarėja turinio rinkodaros projektų „gamyba“, kai generuojami pinigai už užsakytą o ne žurnalistų parengtą turinį. Tai labai kenkia tikrajai žurnalistikai. Redakcijoms reikės apsispręsti, kaip dirbti, nes jose lieka vis mažiau tikrų žurnalistų, o pačią žurnalisto misiją ima lemti pernelyg daug veiksnių. Tai didelis iššūkis mūsų profesinėms organizacijoms. Žurnalistai patiria daug streso, ypač naujaisiais laikais, kai plečiasi ir vis daugiau galių įgyja skaitmeninė žiniasklaida.

Šiuolaikinė visuomenė tapo pernelyg reikli kitiems ir mažai reikli sau. Ji dažnai yra nepakanti bet kokiai žurnalistų klaidai. Ypač jų klaidas „gaudo“ įvairūs politikai ar kitos interesų grupės. Visuomenėje gausėja grupuočių, kurios, stumdamos savo interesus viešai dėl savo nesėkmių kaltina žurnalistus ir jų netikslumus pateikia kaip dideles klaidas. Dažnai tos klaidos būna išpučiamos lyg muilo burbulas.

Todėl mūsų laukia sudėtinga misija – kovoti už žurnalistų teisę informaciją, gintų jų socialinį statusą ir skatinti gerąją praktiką. Ypač svarbi tampa savireguliacija. Ir dar turime rūpintis visuomenės žiniasklaidiniu raštingumu.

Žiniasklaidoje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nieko bendro neturi su žurnalistikas. Tokie žmonės lengvabūdiškai įsibrauna į elektroninę erdvę jau su nuostata, kad darys toje erdvėje ką tik nori.

– Kaip supratau, jie atmiešia tikrąją žurnalistų bendruomenę, o savo negatyvumu paveikia visuomenės požiūrį, iškreipdami bendrą mūsų gyvenimo vaizdą...

– Jie neatmiešia mūsų bendruomenės, o tiesiog prisiglaudžia prie jos, primesdami save žiniasklaidos vartotojams. Pasakysiu dar daugiau: neįsivaizdavau, kad XXI amžiuje neraštingų žmonių ir teisine, ir ekonomine, ir pilietine prasme bus daugiau negu buvo XX amžiuje. Deja... Tokie pseudožurnalistai dėl savo neišprusimo ar kokių interesų pastato į keblią padėtį ir tikrąją žurnalistiką. Jie primeta skaitytojams/vartotojams savo nekompetenciją kaip standartą...

– Bet patys skaitytojai turi būti raštingi, pasitempę ir atskirti, kur yra grūdai, o kur pelai...

– Deja, skaitytojai vis dar nepasitempia... Skaitytojus reikia ugdyti. O darbo redakcijose praktika rodo, kad kai kurių rajonų merai ar kiti valdininkai niekina žurnalistus, neleidžia žurnalistams prieiti prie informacijos, nors tai yra demokratijos vienas iš pagrindų. Jei mes patys nebūsime budrūs, galime nejučia tapti viešųjų ryšių atstovais. Bet tikėkimės , kad to nebus.

– Ką manai apie LŽS ateitį, mūsų Sąjungos kitėjimą ir slinktį, vertinant pagal Lietuvos visuomenės ir mūsų bendruomenės gyvenimo bei pragyvenimo sąlygas?

– Mums reikia budrumo. Reikia, kad pačios redakcijos būtų budrios. Rajonų centruose esančios redakcijos labai traukiasi, jose dirba per mažai žurnalistų. Ir tada iškyla dilema: arba tu išpažįsti rimtąją žurnalistiką, nuolat keli savo kvalifikaciją, ar pasiduodi bendram srautui ir tik plauki pagal rajono valdžios ar verslo nurodymus.

Svarbu, kad kolegos žurnalistai apsispręstų būti tikrais žurnalistais. Ir dar svarbu, kad patys žurnalistai glaudžiau bendradarbiautų tarpusavyje išsakydami savo problemas ir lūkesčius. Lietuvos žurnalistų sąjunga yra bendruomenė. Mes ir esame visi kartu Sąjunga. Žinoma, sutelkti visus ir ne tik išklausyti jų problemas, padėti jas išspręsti, pateisinti kolegų lūkesčius yra nelengvas uždavinys, bet tikrai išsprendžiamas.

Didelis iššūkis yra ir regioninių centrų ( LŽS Kauno, Alytaus ir kiti skyriai) vadovybėms padėti kurti ir suvienyti vietines organizacijas, įsitraukti į jų kasdienybės vyksmą. Bet tai įmanoma padaryti.

– Todėl ir klausiu, ar tobulėja Lietuvos žurnalistai kaip profesionalai, ar keičiasi jų požiūris į savo ir kolegų darbą, ar stiprėja jų atsakomybė už visa tai, kas įeina į žurnalistikos lauką? Ar jie patys keičiasi, spartėjant visuomeninio gyvenimo tempams?

– Manau, kad kolegų, išsibarsčiusių per visą Lietuvą, požiūris keičiasi į gerąją pusę. Dilema iškyla toms redakcijoms, kuriose dirba 2–3 žurnalistai ir dar tiek pat, jei ne daugiau, kitos srities darbuotojų... Artimiausiu metu tiesiog privalu surasti metodą, kaip tokias mažas redakcijas įtraukti į mūsų profsąjungą. Tai didelis iššūkis Kauno, Alytaus, kitų miestų stambesnių redakcijų profsąjunginės organizacijos skyriams, nes skyriaus pirmininkas vos suspėja atlikti savo darbus...

– Mielas Pirmininke, ką manai apie dabartinę politinę mūsų valstybės atmosferą? Ar galima paspėlioti arba nujausti, kokie pokyčiai ateityje laukia Lietuvos valstybės bei visuomenės, taip pat ir mūsų bendruomenės?

– Pasakysiu tai, ko niekaip neįsivaizdavau XX amžiuje. Dabar, XXI-jame amžiuje, yra kur kas daugiau beraščių žmonių teisine, ekonomine, politine prasme negu kad buvo praėjusiame... Naršydami internetą, daugelis internautų, deja, pademonstruoja savo neišprusimą, nemokėjimą mąstyti, pyktį, kvailumą, netgi agresiją. Tikiuosi, kad aktyvi mūsų žurnalistinė visuomenė padės Lietuvos žmonėms bent jau jaustis informuotais. Gal tai pagerins sprendimų priėmimą rinkimų metu.

– Ar esi saugus ir laimingas mūsų valstybėje, čia gyvendamas su savo šeima, draugais ir bičiuliais bei su visais Lietuvos žmonėmis? Kokią matai Tėvynės ateitį, kai per visus pasaulio žemynus iš lėto jau slenka permanentinis trečiasis pasaulinis karas ir vyksta didysis žmonių persikraustymas?

– Mūsų tauta yra stipri, jos žmonės yra gajūs, o žurnalistai dar gajesni... Neskirstau nei žurnalistų, nei kitų žmonių pagal amžių, profesiją, pagal jų vietą tarp kitų... Žurnalistams svarbiausia – profesionalumas. Išliksime

– Su kokiomis profesinėmis mintimis pasitinki eilinį, jau XVII-tą Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimą? Ko palinkėtum kolegoms ir visiems Lietuvos žmonėms mūsų planetoje neramiame laike?

– Palinkėčiau , kad suvažiavimo metu mes patys sau ir vieni kitiems užduotume pačius sunkiausius, nepatogiausius klausimus apie save, apie savo profesiją, apie mūsų vietą tarptautinėje žiniasklaidoje. Ir kad patys bandytume surasti nors po keletą atsakymų, na, kad ir į šiame mudviejų pokalbyje pateiktus klausimus. Žurnalistikoje, kaip ir kitose mūsų gyvenimo sferose, labai svarbu profesionalumas. Suvažiavime, per diskusijas, turime išsiaiškinti, apginti ir įtvirtinti žurnalistų teisę į informaciją, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko su vykdomosios valdžios paliepimu neprileisti žurnalistų prie Registrų centro duomenų.

– Iš tikrųjų... Siekti to profesionalumo turime visomis savo proto, širdies ir dvasios galiomis bei išgalėmis. Dėkoju Pačiam už kantrybę, nes šį kartą klausinėtoja buvo gana atkakli...

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"