Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai 

2018 rugsėjo 24 d. 08:33
dr. Christophas Dieckmannas./
dr. Christophas Dieckmannas./
E. Genio LRT nuotrauka

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse Holokausto metais iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės, užėmę žydų namus miestų ir miestelių centruose. Tuo metu į getus suvaryti žydai nebūtų išgyvenę be kontrabandos, o geriausi kontrabandininkai buvo vaikai. 

Tai interviu portalui LRT.lt pasakojo žymus Vokietijos istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys dr. Christophas Dieckmannas. Istorikas paaiškino, kodėl Vilniaus getas buvo sunaikintas anksčiau nei kiti bei įvertino lietuvių veiklą nacių okupacijos metais.

Popiežius Pranciškus sekmadienį Lietuvoje pagerbė nacių ir sovietų režimų aukas

Sekmadienį sukako 75 metai nuo Vilniaus geto sunaikinimo. Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus sekmadienio pavakarę tylia malda pagerbė žydų genocido aukas prie paminklo Geto aukoms atminti.

Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Minint 75-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines istorikas ragina pagerbti aukas, prisiimti atsakomybę ir išmokti savo istoriją.

– Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo kitų to meto Europos žydų getų?

– 1941 m. dviejuose Vilniaus getuose buvo įkalinta apie 30 tūkst. žydų, vėliau, jau didžiajame gete, gyvais liko ir ten gyveno 20 tūkst. žydų. Getas buvo aptvertas tvora, žydams buvo leidžiama išeiti tik dirbti. Tai vienas iš didelių getų, taip pat vienas iš žinomų getų. Nacių okupacijos metais Europoje buvo apie 1100 getų. Didžiausi jų, pavyzdžiui, Varšuvos getas, turėjo beveik pusę milijono žmonių. Toliau eina vidutinio dydžio getai, tokie buvo Liublino, Kauno, Minsko, Rygos getai. Didžioji dalis getų buvo mažesni, tokie kaip Šiaulių, su keliais tūkstančiais žmonių.

Dauguma getų egzistavo tik trumpai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, 1941 liepos-rugpjūčio mėnesiais, kada pradėtas kurti Vilniaus getas, šalies provincijoje veikė improvizuotos izoliavimo stovyklos. Daug žydų vyrų ten buvo sušaudyta vokiečių ir lietuvių žudikų. Išlikę žydai buvo patalpinti į laikinus mažus getus, kurie egzistavo tik kelias savaites, mėnesius, o paskui jie buvo sunaikinti – liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė, kad provincija nedelsiant turi būti išvalyta nuo visų žydų. Minėti getai veikė kaip masiniam žudymui pasmerktų žydų laikymo vietos.

Didieji getai egzistavo, nes reikėjo darbo jėgos. Vokiečiai tuo metu kariavo, karas viršijo vokiečių resursus, tad bandyta mobilizuoti nevokiečių jėgas vokiečių tikslams. Vyrų jėga, resursai, maistas, tekstilė – to reikėjo vokiečių armijai. Tikslas buvo išnaudoti.

– Kas atsitikdavo su pasmerktų žydų turtu?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Kada kalbame apie geto pabaigą, 1943 m. rugsėjį, Vilniaus geto likvidavimą, reikia paaiškinimų.

Lietuvos ir Vokietijos istorikai labai dažnai pamiršta, kad getų kūrimo procesas – ne tik vienos gyventojų grupės perkėlimas į kitą ir aptvėrimas. Kartu tai didžiulis apiplėšimas ir turto perdalijimas. Štai Vilniuje buvo 14 tūkst. žydų namų. Dauguma žydų buvo išvyti iš šių namų ir patalpinti į mažą teritoriją Vilniaus senamiestyje. Ten, vokiečių skaičiavimu, turėjo būti vietos 15–20 tūkst. žmonių, bet tuo metu Vilniuje buvo per 50 tūkst. žydų. Taigi geto kūrimas reiškė ne tik apiplėšimą ir turto paskirstymą.

Taip buvo visose šalyse, kuriose buvo žydų – iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų tautybės žmonės. Provincijoje tai buvo matyti dar geriau – žydai išvaryti iš namų miestelių centruose. Vietiniai užėmė jų namus. Šita dažnai pamirštama ir, manau, tą svarbu atsiminti.

Štai Vilniuje buvo 14 tūkst. žydų namų. Dauguma žydų buvo išvyti iš šių namų ir patalpinti į mažą teritoriją Vilniaus senamiestyje.

– Kaip atrodė žydų gyvenimas nacių okupacijos metais?

– Svarbu ne tik tai, kaip žydai gyveno prieš vokiečių okupaciją, bet ir kaip gyveno jos metu. Vilniaus getas gyvavo dvejus metus. Kaip žydai gyveno ne vokiečių ir ne žydų aplinkoje? Apie tai turime daugybę šaltinių.

Tai buvo tarsi maža bendruomenė su problemomis, konfliktais, sportu, teatru, tapyba, pogrindžio rezistencija, nusikaltėliais. Buvo būtinybė nelegaliam egzistavimui, nes žydams nebuvo įmanoma gyventi taip, kaip vokiečiai norėjo: jie būtų mirę badu per kelis mėnesius. Taigi kontrabanda buvo labai svarbi. Gete viskas vertėsi aukštyn kojomis palyginti su tuo, kas buvo anksčiau – žydų šeimos buvo apvogtos, tavo statusas, pajamos, pinigai, nuosavybė nieko nebereiškė. Socialinė hierarchija geto viduje buvo apibrėžiama pagal kitas kategorijas.

Labai dažnai vaikai tapdavo lemiamu išgyvenimo veiksniu. Nes jie buvo puikiausi kontrabandininkai, galėdavę pralįsti pro tvorą ir grįžti atgal. Kaip ir kaminkrėčiai, kurie mokėjo lengvai judėti stogais ir tvoromis – Vilniuje mūriniai namai buvo arti vienas kito. Taip buvo galima paskirstyti produktus. Be kontrabandos gyvenimas būtų buvęs neįmanomas. Į tai buvo įsitraukę ne tik paprasti gyventoji, bet ir žydų administracija, policija. Kitu atveju gete nebūtų buvę reikiamų produktų.

Įdomu stebėti, kaip į tai žiūrėjo vyresnieji, jaunimas, vyrai, moterys, vaikai, intelektualai, kovotojai partizanai, menininkai. Dvejus metus visi jie buvo toje pačioje erdvėje. Kaip jie reagavo į netektis? Nes 5000 geto vyrų buvo nužudyti liepos rugpjūčio mėnesiais, iki geto sukūrimo. Kokias traumas jie patyrė, kaip su jomis tvarkėsi?

– Kodėl Vilniaus getas likviduotas anksčiau nei kiti Lietuvoje veikę getai?

– Kauno ir Šiaulių getai egzistavo iki 1944 m. liepos – 9 mėn. ilgiau už Vilniaus.

Istorikai dažnai kelia klausimą, kodėl tam tikri dalykai atsirado būtent tuo metu būtent toje vietoje. Norint suprasti, mums reikia žinoti vietinį kontekstą.

Svarbiausi veikėjai buvo vokiečiai. Mano dažniausias priėjimas prie šio klausimo yra žiūrint į nusikaltimus, okupaciją ir karą. Karas vokiečiams nesisekė. Jie tik ką buvo pralaimėję Stalingradą, tai buvo simbolis, kad vokiečių kariuomenė turės atsitraukti. Raudonoji armija vėl artėjo ir pradėjo organizuoti daugiau partizanų, daugiausia Baltarusijoje ir Ukrainoje, bet taip pat pasienyje, ypatingai Lietuvos pasienyje su Baltarusija, Vilniaus regione.

Kaip ir kaminkrėčiai, kurie mokėjo lengvai judėti stogais ir tvoromis – Vilniuje mūriniai namai buvo arti vienas kito.Taip buvo galima paskirstyti produktus. Be kontrabandos gyvenimas būtų buvęs neįmanomas.

Vokiečiai 1943 m. pavasarį pradėjo likviduoti mažesniuosius Baltarusijos getus – žudyti žmones. Dalis getų kalinių buvo patalpinti į Vilniaus getą, kiti panaudoti darbo stovykloms. Tuo pat metu kilo Varšuvos geto sukilimas. Varšuvos gete žmonių sumažėjo nuo 300–400 tūkst. iki 70 tūkst.

Vokiečiams buvo sunku suvaldyti sukilimą, tai užtruko keletą savaičių. Galiausiai buvo likviduotas visas getas. Tai buvo simbolinis aktas, kiekvienam pranešęs, kad kova įmanoma. Taigi ir Vilniaus geto kaliniai tai suprato kaip signalą – mes galime mirti, bet galime mirti kaip kovotojai. Tai buvo aktualu 18–32 m. jaunimui. Daug jų buvo pabėgėliai iš Lenkijos. Tuo metu šeimoms buvo kitaip – jie norėjo ne žūti, o išgyventi su visa šeima. Tai buvo jų prioritetas.

Vokiečiams tai buvo aliarmas, kad nesukontroliavo partizanų grupių Lenkijoje anksčiau, iki sukilimo. Taigi bet koks pasipriešinimas Vilniaus gete vokiečius audrino kaip elektra – jie suprato turį kažką daryti. Štai kodėl buvo įvykdyta tiek masinių mirties nuosprendžių – jie buvo potencialūs kovotojai.

Ir šis įvaizdis liko nuo 1918 m., kada vokiečiai pralaimėjo I pasaulinį karą. Jie jautėsi pralaimėję ne Prancūzijoje, ne Rusijoje, bet žlugus namų frontui. O kas už to slypėjo? Žydai. Ir kairieji. Taigi naciai žydų atžvilgiu buvo labai radikalūs.

1943 m. vasara. Geto žydai pradėjo eiti į miškus, jungėsi prie ten esančių sovietinių partizanų. Vokiečiai pamatė, kad ginkluoti žydai palieka getą ir eina į partizanus. Taip antisemitinis paveikslėlis, kad žydas yra partizanas, lojalus sovietams, pasitvirtino. Antra, buvo reikalinga darbo jėga. Todėl apie 7000 tūkst. žmonių iš geto buvo išvežti darbams į Estiją – tai buvo kur kas svarbiau nei dirbti Vilniuje. Taigi getų gyventojai buvo perskirstomi.

Po Varšuvos geto sukilimo jau SS saugumo tarnyba kontroliavo visus getus. Iki tol getus valdė vokiečių civilinė administracija kartu su miesto administracija. SS policija būdavo pasitelkiama tik egzekucijoms, prieš nusikaltėlius, įstatymo pažeidėjus.

Dabar Himleris, pasitaręs su Hitleriu, pasakė – likę getai bus perkeliami į koncentracijos stovyklas. Vilniuje po geto likvidavimo buvo likę apie 2600 žydų. Kita didelė koncentracijos stovykla buvo Kaunas. Kovai su partizanais, reikėjo darbo jėgos ir pakeisti geto valdytojus. Vilniaus getas buvo Lietuvos pietryčiuose, pasienyje su Baltarusija, o tai vietovė su daugybe partizanų, ne tik sovietinių, bet ir Armijos Krajovos. Nes ir lenkai suprato, kad vokiečiai turės išeiti, o čia, jų požiūriu, buvo Lenkijos teritorija. Lenkams ir lietuviai, ir vokiečiai buvo okupantai, o kur dar grįžtanti sovietų armija. Visi galvojo, kas bus karui pasibaigus.

Ir čia pat turime lietuvius, kurie taip pat stengiasi teritoriją išsaugoti sau. Nė vieni iš jų, tik sovietai, nekovojo prieš vokiečius. Jiems priešas numeris vienas buvo sovietų armija ir grįžtantys sovietiniai partizanai. Labai svarbu suprasti vokiečių pusę – vokiečiai taip elgėsi, nes buvo santykinai silpni. Jie neturėjo savos armijos, policijos pajėgų, kad galėtų kautis šioje teritorijoje. Vokiečių požiūriu, geto likvidavimas, kartu su jame esančiais kovotojais, buvo įrankis įveikti partizanus. Taigi vienus geto gyventojus išnaudojo darbo jėgai, kitus žudė.

Ir čia pat turime lietuvius, kurie taip pat stengiasi teritoriją išsaugoti sau. Nė vieni iš jų, tik sovietai, nekovojo prieš vokiečius.

Šiauliuose ir Kaune situacija buvo kiek kitokia. Būtent dėl partizanų ir saugumo Vilniaus getas buvo likviduotas anksčiausiai. Tokia buvo vokiečių perspektyva.

– O kokia buvo lietuvių perspektyva?

– Lietuvišką perspektyvą sunkiausia rekonstruoti, kadangi neturime tiek daug šaltinių. Pirmiausia man būtų įdomu ištirti, kaip nežydai ir nevokiečiai elgėsi su getu. Juk kontaktas buvo nuolatinis – per kontrabandą, pagalbą. Visą laiką vyko žmogiški kontaktai tarp miesto gyventojų ne žydų ir geto.

Šiek tiek šaltinių turime daugiausia iš lietuviškųjų komunistų pusės, bet ne iš paprastų gyventojų. Miesto administracija valdė getą, bendravo su vokiečiais, kurių buvo mažuma. Bendradarbiaujantys lietuviai aprūpino getą maistu.

– Kaip matote lietuvių veiklą nacių okupacijos metais?

– Lietuvių istorikai rekonstravo, kaip 1939 m. Lietuva atgavo Vilnių, kaip gana aštriai į Vilnių grįžę Lietuvos politikai bandė miestą sulietuvinti. Bendras tikslas, buvo aišku, kad Vilnius, visos šalies sostinė, kuo labiau būtų valdomas etninių lietuvių. Taigi bandyta išstumti ne tik žydus, bet ir lenkus bei kitas tautines mažumas, kurios buvo mažiau svarbios.

Vokiečių okupacijos metais centrinės valdžios nebuvo, tačiau dirbo devyni Lietuvos generaliniai tarėjai, su vokiečių priežiūra vadovavę lietuviškai administracijai.

Vokiečiams reikėjo daug darbo jėgos, kurią naudojo ne šalies viduje. Jiems darbo jėgos reikėjo kovojant su Sovietų Sąjunga. Jie spaudė Lietuvos administraciją aprūpinti darbo jėga. Lietuva tai bandė sabotuoti, tada vokiečiai pradėjo sakyti, kad neims etninių lietuvių, bet jų vietoje ims Vilniaus lenkus. Taigi viena lietuvių veikimo kryptis buvo tokia: bandė vykdyti vokiečių reikalavimus duoti darbo jėgos siųsdami ne etninius lietuvius, bet Vilniaus regiono lenkus. Taip Vilniaus regione turėjo sumažėti lenkų.

Kita – vokiečiai bandė Lietuvoje įkurdinti vokiečius, čia 1942 m. pavasarį atvežė 20 tūkst. vokiečių naujakurių. Kadangi vokiečiai atvyko, reikėjo kažkur padėti lietuvius valstiečius, juos nuspręsta perkelti į Vilniaus kraštą, taip išstumiant lenkus. Taigi etninių lietuvių nacionalistų nuomone, vokiečių okupaciją buvo galima panaudoti savoms reikmėms.

Tuo pat metu bandyta sabotuoti dalykus, kurie prieštaravo nacionaliniams Lietuvos interesams. Taigi netinka lietuvius vokiečių okupacijos metais vadinti aukomis. Jie turėjo įvairių pasirinkimų, kaip reaguoti į vokiečių reikalavimus.

– Ką turite galvoje?

– Jie turėjo pasirinkimą, kaip reaguoti į vokiečių reikalavimus duoti darbo jėgos. Iš pradžių tai buvo nutaikyta į lenkus, o 1943 m. į čia buvusius sovietus. Taigi beveik pusė iš beveik 100 tūkst. darbo jėgos, išsiųstos reichui, buvo sovietų evakuojamieji. Ir tik 30 tūkst. etninių lietuvių, iš jų pusė – savanoriai. Šie žmonės buvo darbo jėga ir oficialiai nebegalėjo grįžti.

Rugsėjo 23 d. yra žydų atminimo diena Lietuvoje. Manau, geriausia šią dieną minėti pagerbiant aukas ir tuo pat metu mokantis, pagilinant savas žinias, kurios remtųsi šaltiniais, įrodymais, argumentais. Reikia prisiimti atsakomybę ir išmokti savo istoriją. Tai geriausias kelias prisiminti ir pagerbti.

Tai būtų puiki proga kalbėti apie lietuvių perspektyvas dvejų geto metų atžvilgiu. Atmintinos dienos yra puiki galimybė mokytis istorijos nepamirštant ir skaudžiųjų jos pusių.

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Izraelis daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų yra suteikęs Pasaulio tautų teisuolio vardą už tai, kad rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus.

Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 d. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"