Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

Valstybės kūrimas: daug entuziazmo ir mažai galimybių 

2019 kovo 11 d. 06:00
Rokas Bernotas: "Kovo 11-ąją svarbiausia prisiminti, iš kur mes, ačiū Dievui, ištrūkome, ir nejausti jokios nostalgijos sovietinei praeičiai."
Rokas Bernotas: "Kovo 11-ąją svarbiausia prisiminti, iš kur mes, ačiū Dievui, ištrūkome, ir nejausti jokios nostalgijos sovietinei praeičiai."
Alinos Ožič nuotrauka

Europos ekonominė bendrija, vėliau virtusi Europos Sąjunga, iš pradžių vertinta kaip Lietuvai neaktuali organizacija, o Druskininkų sanatorijos „Belarus“ statusas buvo labai rimtas diplomatijos klausimas. Seno diplomatijos vilko prisiminimuose vienas po kito iškyla kone beprotiški Lietuvos valstybės kūrimo vaizdai.

Šiuo metu Seimo nario Emanuelio Zingerio padėjėju dirbantis Rokas Bernotas pusę gyvenimo atidavė Lietuvos diplomatijai. Užsienio reikalų ministerijoje (URM) pradėjęs dirbti dar 1991 metų rudenį, jis su diplomatinėmis misijomis apkeliavo didelę dalį Europos ir Vidurinės Azijos.

Artėjant Kovo 11-ajai duodamas interviu „Lietuvos žinioms“ Rokas Bernotas

prisiminė ankstyvosios diplomatijos ir apskritai valstybės kūrimo užkulisius. Tų laikų dvasią jis apibendrina paprastai: „Buvo labai daug entuziazmo ir labai mažai galimybių.“

Vadinkite Rytų ekspertu

– Ką Jūs veikėte 1988 metų pradžioje? Kaip prisimenate laikus iki Sąjūdžio?

– Tai buvo slogus metas. Michailas Gorbačiovas jau buvo valdžioje, turėta vilčių, kad kas nors pasikeis, bus kažkaip pajudėta iš tos balos. Bet tai buvo tik miglotos, nedidelės viltys. Tuo metu dirbau Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, buvau gana rimtas mokslininkas ir įsivaizdavau, kad toks būsiu ir toliau. Dirbau aukštųjų technologijų srityje, mūsų darbai neretai baigdavosi išradimais. Prie vienuolikos išradimų įrašyta ir mano pavardė, vienas jų – naujos medžiagos, kurias galima panaudoti skystųjų kristalų ekranams gaminti.

– Kaip iš akademinės veiklos pasukote į diplomatiją? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Seniai domėjausi Rytais, ypač Japonija. Kai 1990 metais buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, visi galvojome, kaip galėtume prie to prisidėti. Mano atsakymas buvo įkurti Lietuvos ir Japonijos asociaciją. Būtent Lietuvos, nes visos panašios organizacijos veikė tik kaip atitinkamų Sovietų Sąjungos asociacijų Lietuvos skyriai. Chemijos fakulteto didžiojoje auditorijoje surengiau visuotinį susirinkimą, į jį suvažiavo apie 50 žmonių iš visos Lietuvos. Patvirtinome įstatus ir suformavome valdybą. Viskas vyko labai demokratiškai. Sutvarkę dokumentus pateikėme prašymą Teisingumo ministerijai. Lietuvos ir Japonijos asociacija buvo įregistruota 1991 metų sausio 11 dieną. Tai buvo turbūt pirma Lietuvos ir užsienio valstybės asociacija. Po kurio laiko URM žmonės mane pakvietė prisidėti prie jų kaip Rytų specialistą.

– Ir sutikote?

– Ne iš karto. Man tai atrodė per daug radikalus posūkis. Po rugpjūčio pučo, kai prasidėjo visuotinis diplomatinių santykių su Lietuva užmezgimas, į Vilnių atvyko keli Kinijos diplomatai. URM atstovai neoficialiai paprašė manęs juos „pagloboti“, nes tokiam darbui fiziškai trūko žmonių. Pavedžiojau kinų diplomatus po miestą, papasakojau apie Lietuvą. Po kurio laiko jie manęs paklausė, kas esu ir kodėl priimu diplomatus. Atsakiau: „Galite vadinti mane Rytų ekspertu.“ Tada jie įdėmiai į mane pažiūrėjo ir paklausė: „Koks bus Lietuvos požiūris į Tibetą?“ Atsakiau, kad į Tibetą žiūrėsime su simpatija, bet pastebėjęs, kaip jie susiraukė, pridūriau: „Ir atsakingai.“ Jie mano žodžius užsirašė, grįžo į Pekiną, ir po kurio laiko Kinija pasiūlė Lietuvai užmegzti diplomatinius santykius. Po šio vizito buvau dar kartą pakviestas į URM – suformuoti Azijos šalių skyrių. Tąkart nebeatsisakiau.

Sugiharos gatvės paslaptis

– Kodėl susidomėjote Azijos kultūromis ir konkrečiai Japonija?

– Labai seniai viename žurnale radau japonų rašytojo Yasunario Kawabatos kalbos vertimą. Kalba buvo pasakyta 1968 metais Y. Kawabatai atsiimant Nobelio literatūros premiją. Toje kalboje rašytojas paaiškino, ką Japonijoje reiškia grožis. Man tai buvo tarsi naujo pasaulio atradimas. Ir dabar rekomenduočiau tą kalbą kaip įvadą į Rytų kultūrą. Nuo to laiko pradėjau domėtis Azija, vėliau skaičiau senovės Kinijos filosofus.

– Ir iki šiol tuo domitės?

– Knygas apie Kiniją mano lentynose jau galima matuoti metrais. Visa tai pravertė vėliau, kai buvau ambasadorius Kinijoje.

– Ar daug nuveikti pavyko Jūsų įkurtai Lietuvos ir Japonijos asociacijai?

– Turbūt geriausia mūsų veiklos iliustracija – Chiune (Čijūnės) Sugiharos gatvės Vilniuje atsiradimo istorija. Sužinojau Japonijoje pasklidusį gandą, kad Lietuvoje yra Č. Sugiharos gatvė. Į Vilnių atvykstantys japonai taip pat pradėjo klausinėti, kur čia ta Č. Sugiharos gatvė. Tada mūsų asociacija parašė raštą Vilniaus savivaldybei, argumentuodama, kad kurią nors gatvę būtina pavadinti šiuo vardu, nes tas garsas jau pasklidęs. Taip sutapo, kad tą dieną, kai buvo numatytas savivaldybės tarybos posėdis, pas mane buvo atvykęs svečias iš Japonijos. Aš jį nusivedžiau į posėdį ir, kai atėjo mano eilė pristatyti asociacijos poziciją, pasakiau: „Štai, matote, japonai jau dabar atvažiuoja į Vilnių pasižiūrėti Č. Sugiharos gatvės. Todėl mums būtinai reikia tokią gatvę turėti.“ Japonas nieko nesuprato, bet labai rimtai į visus žiūrėjo. Tarybos nariams tai padarė reikiamą įspūdį ir jie palaikė pasiūlymą. Taip Č. Sugiharos gatvė tapo realybe.

Trys notos iš Kinijos

– Kokia buvo Lietuvos valstybės kūrimo kasdienybė 1991–1992 metais?

– Buvo labai daug entuziazmo ir mažai galimybių. Nors URM vis daugėjo darbuotojų, jiems trūko darbo vietų, neužteko kompiuterių. Labai trūko literatūros, iš kurios būtų galima sužinoti duomenis apie užsienio valstybes. Bet vis tiek kažkaip pajėgdavome parengti savaitines ir mėnesines apžvalgas, organizuodavome vizitus. Atsimenu, kad prireikus išspausdinti diplomatinę notą turėdavai eiti pas mašininkes ir stovėti eilėje su savo ranka rašytu lapeliu.

– Kokie tų laikų nuotykiai Jums labiausiai įsiminė?

– Turbūt vienas didžiausių nuotykių man nutiko vos mėnesį ar du išdirbus URM. Mums pranešė, kad Taivano užsienio reikalų viceministras atvyksta vizito į Lietuvą. Labiau patyrę diplomatai nusprendė, kad negalime jo priimti, nes ką tik užmezgėme santykius su Kinija. Bet į mūsų neigiamą atsakymą buvo pakartota, kad viceministras atvyksta su delegacija ir tam tikrą dieną automobiliu kirs Latvijos ir Lietuvos sieną. Neliko kitos išeities, kaip tik važiuoti jo pasitikti. Supratome tik viena: užmezgę diplomatinius santykius su Kinija negalime megzti nei diplomatinių, nei kokių kitokių oficialių santykių su Taivanu. Tačiau Taivanas – turtinga šalis, nesinori jo atstumti. Organizavome neformalias derybas, kuriose man teko atstovauti URM. Pasibaigus pokalbiui Taivano viceministras ištraukė Lietuvos Respublikos ir Kinijos Respublikos (Taivano) sutartį. Pasiūlė mums užmegzti ne diplomatinius, bet konsulinius santykius. Labai griežtai pasakiau, kad negalime to padaryti, nors kita šalis pateikė labai svarių argumentų, tarp jų – kad Taivanas nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos. Teko daug visko išklausyti, bet galiausiai viceministras ištraukė kitą sutartį – tarp Vilniaus ir Taipėjaus. Sutartis numatė vieno miesto atstovybės kitame mieste įsteigimą ir kad tos atstovybės išdavinės „kelionę lengvinančius dokumentus“ – neįvardijant, ką tai reiškia. Ta sutartis buvo pasirašyta ir taip prasidėjo santykiai su Taivanu.

– Ar didžioji Kinija į tai kaip nors sureagavo?

– Žinoma. Gavome net tris notas, prašančias paaiškinti mūsų santykius su Taivanu. Darydami aliuziją į galimą Honkongo sugrįžimą Kinijai, atsakėme, kad Kinija yra sudėtinga šalis, turinti daug dalių su besikeičiančiu statusu, ir kad mes turime teisę palaikyti santykius su visomis Kinijos dalimis.

– Ir to pakako?

– Teko tai pakartoti dar du kartus. Bet tuo ir baigėsi. Vėliau atvykęs Kinijos ambasadorius man jau sakė, kad mūsų politiką vertina pozityviai.

Europos aktualizavimas

– Kaip atrodė to meto Lietuvos užsienio politika? Kokios buvo jos svarbiausios kryptys?

– Kėlėme sau tikslą sugrįžti į Europos šalių šeimą. Tai nebuvo plačiau detalizuojama. Europa tuo metu buvo labai nevienalytė. Bet buvo aišku, kad tai – mūsų strateginė kryptis. Gerai prisimenu vidaus diskusijas, ar nevertėtų mums dėtis prie Šiaurės šalių. Jos mums tada teikė labai daug pagalbos, ir šiandien turėtume būti joms už tai dėkingi. Bet diskusijoje iškilo kontrargumentas: Šiaurės šalys jungiasi į Europos ekonominę bendriją (EEB). Mes einame į jas, o jos – dar kažkur toliau. O kas ta EEB? Tai juk ekonominė organizacija, mums ji kol kas visiškai neaktuali. Štai tokios buvo diskusijos – šiais laikais net sunku patikėti. Juk netrukus EEB virto Europos Sąjunga (ES). Tada jau pasidarė visai rimta organizacija, kurioje galbūt verta ir mums dalyvauti. Pareiškėme norą jungtis prie ES, mus labai rėmė Danija. Bet tada iš ES gelmių pasigirdo balsų, kad neverta mūsų priimti, nes galime „atsinešti“ visokių problemų, ypač susijusių su tautine nesantaika. Taip radosi dabar jau pamirštas „Balladuro planas“ (1995 metų Europos stabilumo paktas). Rytų ir Vidurio Europos šalys turėjo įsipareigoti, kad prieš stodamos į ES išspręs savo tarpusavio problemas, susijusias su tautinėmis mažumomis ir sienų nustatymu.

– Ar čia turėti galvoje galimi Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai?

– Ne tik. Mums, pavyzdžiui, buvo didžiulis darbas susiderėti dėl sienos su Baltarusija. Ši šalis iškėlė, jos nuomone, labai svarbų klausimą: koks bus Druskininkuose įsikūrusios sanatorijos „Belarus“ statusas? Teko formuluoti labai painų susitarimą dėl savotiško šios sanatorijos eksteritorialumo.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų diplomato karjera?

– Po pusmečio buvau paskirtas viceministru ir teko vykti į Ukrainą derėtis dėl daugybės tarpvalstybinių sutarčių. Nemažai teko prisidėti ir prie ministerijos administracijos, tvarkyti URM ūkį. Galiausiai man pasisekė laimėti konkursą ir išvykau į Oksfordo universitetą studijuoti diplomatijos. Paskui daugiau mokytis nebesinorėjo. Grįžęs tapau Vakarų Europos šalių skyriaus vedėju, rengiau Diplomatinės tarnybos įstatymo projektą, pirmuosius nacionalinio saugumo koncepcijos variantus. Vėliau dirbau ambasadoriaus pavaduotoju Romoje, nuolatiniu atstovu prie Europos Tarybos Strasbūre, ambasadoriumi Kinijoje, Kazachstane, Afganistane.

Sakyti netiesą – normalu

– Kuri iš aplankytų šalių Jums labiausiai įsiminė ir kuri kultūra, Jūsų nuomone, padarė didžiausią įtaką Jūsų pasaulėžiūrai?

– Kiekviena kultūra yra labai įdomi, jei esi atviromis akimis ir nori iš tikrųjų suprasti kitos šalies žmones, sužinoti, kaip ten viskas veikia. Europoje visi jaučiamės panašūs, bet man buvo šokas pradėti dirbti Italijoje. Jaučiausi tikras šiaurietis – visiškai kitoks žmogus. Teko skaityti ir studijuoti, kad suprasčiau, kaip gyvena italai. Dabar jau žinau, ką galvoja italai, bet jie to nepasakys, nes yra mandagūs.

– Italijoje sunkiau negu Kinijoje?

– Kitaip. Kinija yra visai kita civilizacija, ten veikia visiškai kitokie principai, kurie dominavo Kinijos istorijoje. Pavyzdžiui, Europoje pasakyti netiesą yra labai blogai, esi bent jau moraliai smerkiamas, be to, mūsų teisėje plačiai išplėtota atsakomybės už šmeižtą samprata. Kinijoje sakyti netiesą yra normalu: jei negali pasakyti tiesos, tai sakai netiesą. Kinams svarbiausia – neprarasti veido.

– Pabaigoje norėčiau paklausti, kaip Jūs pats švenčiante Kovo 11-ąją? Turite kokių nors tradicijų?

– Švenčiu paprastai – su šeima. Manau, kad tą dieną svarbiausia prisiminti, iš kur mes, ačiū Dievui, ištrūkome, ir nejausti jokios nostalgijos sovietinei praeičiai. Tada mes tikrai nemanėme, kad taip gerai gyvensime dabar.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika