Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
LIETUVA

V. Landsbergis apie Sąjūdį: retai blogis negali sulaikyti gėrio, bet taip buvo 

2018 birželio 3 d. 10:22
Vytautas Landsbergis / 
Vytautas Landsbergis / 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio trisdešimtmetį, jo lyderis, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis pabrėžia, kad svarbi ne konkreti data, o visas Sąjūdžio reiškinys.

„Didysis reiškinys – žmonių sąmonė, nes žmonės pasijuto, kad jie yra kitokie, jie gali būti kitokie, gali gyventi kitaip, ir kai jų pasidaro daug, jie nesulaikomi. Nesulaikoma gėrio jėga – tai kažkas ypatinga: kai blogis negali sulaikyti gėrio, tai labai retas atvejis, bet vis dėlto taip buvo, taip įvyko“, – interviu BNS sakė jis.

Mes nebuvome kažkokie svajotojai, kas bus po trisdešimt metų. Mes žinojome, ką reikia padaryti dabar, kad tas laikotarpis po kažkiek metų būtų apskritai galimas. Kad galėtų būti kitaip.

V. Landsbergio teigimu, susitelkimas į esmines vertybes ir pastangos dėl to, kad Lietuva taptų geresnė – vis dar aktualus tikslas, kai svarbūs dalykai paskęsta smulkmenose, o lietuviai geresnio gyvenimo ieškoti vyksta svetur.

„Mes prisitaikėme prie vidutiniško, menko, savanaudiško gyvenimo. Tai yra bloga ir neteikia daug vilčių, kad įvyks kokie nors persilaužimai. Nors ką gali žinoti: dalyje jaunimo bręsta noras kitokio gyvenimo, tik nebūtinai jie turi bėgti iš Lietuvos. Jie turi Lietuvoje padaryti kitokį gyvenimą ir kitokią Lietuvą“, – kalbėjo V. Landsbergis.

– Su kokiomis mintimis pasitinkate Sąjūdžio trisdešimtmetį, ar jums ši sukaktis svarbi ir kuo svarbi?

– Labai daug žmonių ir žiniasklaidoj, ir jūs taip pat, akcentuoja datą, mato kažkokį įvykį prieš trisdešimt metų, kai iš tikrųjų tai buvo ne įvykis, o reiškinys, kuris truko, galima sakyti, apie penkerius metus. Jis pakeitė ne tik Lietuvos gyvenimą, bet darė įtaką visos Rytų Europos raidai su Sovietų Sąjunga ir kitomis jos valdomomis šalimis.

Ta data dabar yra simbolinė, sąlygiška: tą dieną buvo paskelbta, kad kuriame bendrą organizaciją visų tų jėgų ir grupių, kurios nori teisingumo, nori kitokio, sąžiningo gyvenimo, kitokios valstybės, kitokios santvarkos. Tai buvo savaime suprantama ir ten reikėjo nueiti. Tas ėjimas ir buvo didysis įvykis, reiškinys; o reiškinys būna ne vien fiksuojami politiniai įvykiai. Didysis reiškinys – žmonių sąmonė, nes žmonės pasijuto, kad jie yra kitokie, jie gali būti kitokie, gali gyventi kitaip, ir kai jų pasidaro daug, jie nesulaikomi.

Nesulaikoma gėrio jėga – tai kažkas ypatinga: kai blogis negali sulaikyti gėrio, tai labai retas atvejis, bet vis dėlto taip buvo, taip įvyko.

– Dabar žmonės dažnai jaučiasi bejėgiai, netiki, kad gali kažką pakeisti, nors sąlygos yra gerokai palankesnės. Kas, Jūsų nuomone, tada buvo ta kibirkštis, kuri žmones privertė patikėti, kad jie gali tam blogiui pasipriešinti?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Gėrio kibirkšties daug kas pasiilgsta.

Bet revanšinis pasipriešinimas buvo labai galingas ir atsižvelgiantis į giluminius pokyčius. Šie jau buvo įvykę per keletą dešimtmečių, žmones prievartaujant ir primetant jiems kitokią gyvenimo sampratą: prisitaikymą arba klusnumą prievartai, gąsdinimui, terorui, arba štai prisitaikymą prie papirkimo – neva svarbiausia yra gauti daugiau pinigų, prasigyventi šiek tiek geriau nei buvo, ir tai jau bus labai gerai, to pakanka. Štai kur buvo didieji spąstai ir didžiosios kliūtys.

Ne iš karto tai pradėjo veikti ir galų gale imti viršų – po kelerių metų. Ypatingai katastrofiškas buvo komunistų partijos sugrįžimas į valdžią.

– Ar tuo metu, prieš tuos trisdešimt metų, galvojote, kaip Lietuva atrodys po trijų dešimtmečių?

– Ne, tai amžinas klausimas, kuris neturi prasmės. Mes nebuvome kažkokie svajotojai, kas bus po trisdešimt metų.

Mes žinojome, ką reikia padaryti dabar, kad tas laikotarpis po kažkiek metų būtų apskritai galimas. Kad galėtų būti kitaip. Tam reikia sulaužyti kliūtis, barjerus – ir ne tik išorinius, bet ir savo viduje. Net žmogaus viduje turi būti noro virsti kitokiu žmogumi ir gyventi visuomenėje kitaip, negu sovietmečiu.

Buvo daug ir kitokių pastangų, slapto noro gyventi panašiai, bet turėti truputį daugiau teisių. O pasikeisti iš esmės, kurti kitokią, žmonišką, solidarią visuomenę – turbūt mažuma apie tai galvojo.

– Dabar, kaip Jūs manote, ar tas pokytis yra įvykęs? Ne kartą esate minėjęs, kad Sąjūdžio darbas dar nėra baigtas. Ar jis artėja link vizijos, kurią tuo metu turėjote?

– Jis artėja prie lūžio, artėja prie dar vieno, galbūt galutinio, apsisprendimo: ar mes skęstame smulkmenose, purvynuose, antraeilių dalykų tyrinėjimuose ir tarpusavio konkurencijose, ar mes atmetame tuos antraeilius dalykus ir statome kitokią visuomenę, kitokią valstybę. Jeigu pajėgūs...

Čia yra didysis klausimas, ir jis tikrai nebaigtas ir neatrodo geriau, negu prieš trisdešimt metų.

– Turint galvoje Sąjūdžio idealus, kaip ta dabartinė situacija atrodo: ar mes einame link didesnės laisvės ir apsivalymo, ar grįžtame kažkur atgal ir tampame labiau susiskaldę ir įbauginti?

– Pirmiausia turėtų atsakyti tos jėgos ir tie žmonės, kurie dabar turi valdžią: ar jie nori esminių permainų? Ar jie nori tik pasitvarkyti savo reikalus: kai kur pažaisti tokiomis keistenybėmis kaip pagonių religijos įvedimas – visokių keistenybių matom, kurios nėra esminės. Esminiai dalykai – žmoniškumas, solidarumas, teisinga valstybė ir teisinga visuomenė – valdytojams tai nėra patys aktualiausi dalykai.

Štai čia turi arba įvykti persilaužimas, arba jis neįvyks ir mes liksime toliau tokie patys: vienos grupės stumdysis su kitomis grupėmis beveik dėl išties to paties.

– Kas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų vieningai, drauge siekti bendrų vertybių?

– Turėtų įvykti tai, jeigu galima, kad daug žmonių pasakytų: štai kas mums yra esmingai svarbu. O jiems šiandien svarbu ne svarbiausi dalykai, tik manoma, kad tai svarbiausi: reikia daugiau uždirbti, reikia kur nors kitur pasaulyje rasti savo laimę, Lietuva nepatinka. Žmonės netapatina savęs su Lietuva, ir kai nori, kad Lietuva būtų geresnė, visai nenori patys būti geresni. Tada nieko neišeis. Kaltinama nežinia kas, tik ne pats ponas draugas.

Nėra taip, kad mes „siekiame“ ir reikėtų vis dar siekti. Mes nebesiekiame. Mes prisitaikėme prie vidutiniško, menko, savanaudiško gyvenimo. Tai yra bloga ir neteikia daug vilčių, kad įvyks kokie nors persilaužimai. Nors ką gali žinoti: dalyje jaunimo bręsta noras kitokio gyvenimo, tik nebūtinai jie turi bėgti iš Lietuvos. Jie turi Lietuvoje padaryti kitokį gyvenimą ir kitokią Lietuvą.

Reikia eiti į kovą, o ne kapituliuoti. Išvažiavimas yra kapituliavimas. Mes kapituliuojame ir iš mūsų juokiasi didysis imperatorius, kad mes tokie silpni. Ir ką galime jam pasakyti – kad mes ne silpni? Tad kodėl bėgame?

– Ar prisimenate pačią savo dalyvavimo Sąjūdyje pradžią – kaip sužinojote apie šią iniciatyvą ir nusprendėte prie jos prisijungti?

– Jūs ir daugybė žmonių visiškai neįsivaizduojate: spėliojate, šnekate kažkokius sapnus. Neva kažkas išgirdo ir galvoja: ar man prisijungti, ar neprisijungti? Aš buvau seniai prisijungęs.

Aš dirbau ta kryptimi jau daug anksčiau savo publicistinėje, pedagoginėje, kultūrinėje veikloje. Reiškėsi ne tik mano vieno nuolatinis ir senas noras, kad Lietuva išliktų kitokia, labiau nepriklausoma, nesusovietinta, neišsigimusi. Kad liktų europietiška, kad išlaikytų vieną-kitą lietuvišką tradiciją ir vertybę.

Vienas iš mano pasirinktų uždavinių buvo gaivinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos vertę ir aktualumą. Tai buvo bendro pasipriešinimo dalis: mes norime gyventi, norime išlikti savimi. O mus prievartauja, kad mes taptume sovietžmogiais ir kad Lietuva būtų sovietizuota. Nuo pat 1940 metų okupanto viešai paskelbtas uždavinys: kuo greičiau sovietizuoti Lietuvą, paversti juos sovietžmogiais. Štai ir vyko ilgas procesas: mūsų naikinimo ir mūsų pasipriešinimo. Įvairiomis formomis, ne tik ginkluotomis.

Kadangi aš ten buvau, man nereikėjo nieko naujai spręsti. Keitėsi aplinkybės, vėrėsi naujos galimybės – reikėjo eiti ir dalyvauti. Ir Sąjūdis gimė iš daugelio žmonių, kurie taip jautėsi ir tapo dalyviais. Čia buvo pasipriešinimas: savo kultūros gynimas, kartu su kai kada neišvengiamomis duoklėmis diktatūrai ir prisitaikant, bet vis tiek savo ką nors padarant.

Tas amžinas klausimas „kada tu įsijungei į Sąjūdį“ – bemaž beprasmis.

– Ar dabar dažnai prisimenate anuos laikus ir įvykius, ar galvojate apie savo sprendimus, apie aplinkybes – kaip visa tai dabar Jums atrodo?

– Aš prisimenu daugelį dalykų, ką mes teisingai darėme, rasdavome gerų sprendimų, bet ir ko nepadarėme, atidėjome ar atrodė, kad tai iš karto neįmanoma, nerealu, arba mažiau svarbu. O dabar aš manau, kad tai būtų buvę svarbu. Nors gal tai ir būtų buvę neįmanoma – grąžinti demokratinės valstybės įstatymus, kurie buvo panaikinti, primetant sovietijos įstatymus.

Mes ėjome gerinti, daryti nepriklausomą valstybę, bet mes neatsigręžėme į jau buvusią nepriklausomą valstybę. Mus, tiesą sakant, gąsdino, terorizavo, neva mes norime atkurti Antano Smetonos Lietuvą. „Smetona“ tai kažkas labai bloga, nors tautoje jis visą laiką turėjo gerą vardą. Bet politikierių sluoksniuose mes būtume susidūrę su milžinišku pasipriešinimu, jeigu būtume pradėję analizuoti buvusios Lietuvos Respublikos įstatymus ir ar galima juos vėl įvesti, įteisinti.

– Ką norėtumėte kad žmonės, taip pat ir tie, kurie neatsimena Sąjūdžio, pasiimtų, išmoktų iš jo ir neštųsi toliau?

– Pirmiausia aš norėčiau, kad jie norėtų daugiau sužinoti ir ko nors išmokti. Juntama stoka smalsumo ir noro žinoti, būti protingesniu – kad to mums nepritrūktų.

Ką galiu, mėginu daryti, priminti tai, akcentuoti mūsų ydas, kad jos būtų taisomos. Stasys Lozoraitis tada, 1990 metais, kalbėjo išeivijos lietuviams per jų radiją bei konferencijas, bet iš tiesų kalbėjo mums, kalbėjo visiems: mes turime sukurti naują žmogų. Su dabartiniu žmogumi, kuris yra padarytas per sovietinį laikotarpį, toli nenueisime.

Reikia naujo žmogaus. Tad reikia ir dabar to paties.

– Vis dar reikia? Neatsirado tas naujas žmogus?

– Čia aš nesiimu daryti išvadų. Jūs galite padaryti.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"